P0

Nuomonės

Rinkimų įstatymai neturi tapti žaisliukais partijų rankose

Aurimas Stabinis
2021-04-22


Prieš porą mėnesių, vos pradėjus darbą naujajai Seimo daugumai, iš jos atstovų Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovų lūpų nuskambėjo pareiškimai, jog reikia keisti Seimo rinkimų įstatymą. Tuo tikslu Seime buvo suburta darbo grupė rengti šiems pakeitimams.

Tai buvo gana netikėta žinia, nes 28 metus egzistuojanti mišri Seimo rinkimų sistema, kai pusė Seimo narių renkama balsuojant už partijas (proporcinė sistema), o kita pusė – balsuojant už asmenis apygardose (mažoritarinė sistema), labai kritikuojama nebuvo. Taip pat nelabai teko girdėti, jog Seimo nariai ar kiti subjektai, turintys įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, ankstesnėse kadencijose būtų teikę svarstyti Seimo rinkimų sistemos pakeitimo įstatymus.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Toks skubotas noras keisti per kelis dešimtmečius nusistovėjusią Seimo rinkimų tvarką gali atrodyti kiek įtartinai. Panagrinėkime, kokius argumentus pateikia šių pakeitimų iniciatoriai.

Štai vienas pertvarkos iniciatorių konservatorius Andrius Vyšniauskas teigia, jog vienmandačių apygardų dalyje net 80 proc. rinkėjų nėra atstovaujami dėl antro turo ar kitų priežasčių, taip pat pažymi, jog pagal dabartinę sistemą vienmandačių dalyje išrenkama mažiau. Žodžiu, kaip visada: cherchez la femme.

Formaliai vertinant balsavimo rezultatus, A. Vyšniauskas lyg ir teisus, nes, pavyzdžiui, 2020 m. Seimo rinkimuose balsuojant už sąrašus moterų dalis buvo 30 % nuo visų išrinktų Seimo narių, o vienmandatėse apygardose – 24 %. Tačiau, deja, pakeitimų iniciatorius nepateikia kandidatų pasiskirstymo pagal lytį analizės apygardose, partijų sąrašuose, neanalizuoja skirtingų lyčių kandidatų eiliškumo, populiarumo ir pan., todėl vienareikšmiškai teigti, jog mažoritarinė rinkimų sistema yra nepalanki moterims, būtų neatsakinga.

Kitas A. Vyšniausko argumentas, jog balsuojant vienmandačių apygardų antrame ture rinkimus gali laimėti pirmame ture pakankamai nedaug rinkėjų balsų surinkęs kandidatas, yra kiek solidesnis. Iš tiesų, antrame ture rinkėjams tenka rinktis iš dviejų daugiausia balsų surinkusių kandidatų, už kuriuos pirmame ture dauguma rinkėjų galbūt ir nebalsavo. Atsiranda vadinamasis balsų nubyrėjimas. Tačiau norėtųsi atkreipti dėmesį, jog apygardose išrinkti Seimo nariai įgyja apygardos rinkėjų pasitikėjimą ir gali tiesiogiai jiems atstovauti.

Kaip rodo 2020 m. Seimo rinkimų rezultatai, norint laimėti apygardoje antrame ture reikia surinkti bent 7000 apygardos rinkėjų balsų (retai kada mažiau). O paskutiniai partijų sąrašų atstovai, reitinguojant dar patekę į Seimą, dažnai surenka tik po 3000 reitingų balsų visoje Lietuvoje (nors jų kolegos iš partijos sąrašo viršaus gali surinkti ir 50000, ir 100000 reitingo balsų). Šie skaičiai iliustruoja, jog apygardoje išrinktas Seimo narys gali turėti gerokai didesnį rinkėjų pasitikėjimą nei išrinktas pagal partijos sąrašą.

Kita vertus, partijų sąrašai yra sudaryti iš politikų, daugelis rinkėjų savo palankumą vienai ar kitai partijai sieja su tos partijos lyderiais ir gali visiškai nesieti su partijos sąrašo gilumoje esančiais ne pirmo ryškumo kandidatais.

Aktyviai palaiko idėją atsisakyti vienmandačių apygardų ir Rolandas Tučas, 2016 ir 2020 m. bendradarbiavęs su Vyriausiąja rinkimų komisija. Panagrinėkime jo pateikiamus argumentus.

R. Tučas be užuolankų teigia, jog dabartinė mišri Seimo rinkimų tvarka yra netikusi, nes daugumos (mažoritarinė) jos dalis ne tik neužtikrina didesnio šalies partinės sistemos ir Seimo sudėties stabilumo, bet, kaip patvirtina politologų atliekamos porinkiminės studijos, Seimo fragmentaciją tik padidina. O tai, anot R. Tučo, reiškia, kad balsuojant vienmandatėse apygardose išrinktų kandidatų įvairovė pagal juos delegavusias politines jėgas yra netgi didesnė nei proporcinėje Seimo rinkimų dalyje.

Deja, R. Tučo pateikiamos išvados nelabai dera nei tarpusavyje, nei su Seimo rinkimų rezultatais. Dėl apygardose išrenkamų Seimo narių Seimo sudėtis tikrai tampa margesnė (beje, tai reiškia, jog yra geriau atstovaujamos įvairios visuomenės politinės jėgos, ko ir reikia siekti), tačiau nesunkiai galima įrodyti, jog Seimo „margumas“ netrukdo formuoti pakankamai stabilių valdančių koalicijų.

Šioje lentelėje pademonstravau, kiek Seimo narių turėtų valdančiosios daugumos, jeigu rinkimai būtų vykę tik proporcinėje dalyje pagal partijų sąrašus (būtų renkama tik 70 Seimo narių, partijoms taikant 5 % barjerą):

Taigi, kaip matome, renkant Seimą tik proporciniu būdu Lietuvą būtų valdžiosios tos pačios sudėties koalicijos. Vienintelis nedidelis skirtumas: 2016 – 2020 m. kadencijoje LLRA-KŠS pagalba valdančiajai koalicijai būtų reikalinga ne nuo 2019, o nuo 2016 m.

Kita vertus, nepriklausomi ar smulkioms partijoms atstovaujantys Seimo nariai dažnai neformaliai prisijungia prie valdančių koalicijų tokiu būdu jas sustiprindami. Jeigu Seimo sudėtis būtų formuojama tik pagal partijų sąrašus ir nebūtų nepriklausomų Seimo narių „rezervo“, tikėtina, jog matytume daug kietesnę partinę kovą ir opozicijos nuolatinius bandymus blokuoti pozicijos veiklą, bandymus pervilioti parlamentarus į savo stovyklą, o gal net papirkti.

Toliau R. Tučas, remdamasis Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo nuomone, teigia, jog mažoritarinė rinkimų sistema galbūt nedera su Konstitucijos normomis. Aiškinama, jog Seimo nario prievolė yra dalyvauti įstatymų leidime, formuojant Vyriausybę ir prižiūrint jos veiklą, tvirtinant biudžetą, tačiau ne sprendžiant tik konkrečioms bendruomenėms aktualius klausimus. 

Ta proga būtų galima paklausti, ar tikrai yra tokių Seimo narių, kurie sprendžia tik konkrečioms bendruomenėms aktualius klausimus, gal galima sužinoti jų pavardes, gal verta organizuoti jiems apkaltą?

Kita vertus, esu jau anksčiau išdėstęs, ką reikia daryti norint stiprinti savivaldą ir mažinti apygardose (ar ne tik jose) išrinktų Seimo narių kišimąsi į savivaldos darbą. Tiesiog reikia savivaldybių tarybų narius rinkti ne pagal sąrašus, o vienmandatėse apygardose, įteisinti seniūnų rinkimus. Tokiu atveju savivalda taptų tiesiogiai atskaitinga gyventojams, be to, tada būtų galima panaikinti, sakyčiau, butaforinę seniūnaičio pareigybę, kurios dalis funkcijų kelia juoką: pavyzdžiui, seniūnaitis dalyvauja organizuojant gyventojų susitikimus su savivaldybės tarybos nariais, seniūnu ir pan. Tai iliustruoja, kaip smarkiai nutolusi nuo gyventojų vietos valdžia.

R. Tučas, susirūpinęs apygardose išrinktų Seimo narių tikru ar tariamu kišimusi į savivaldos darbą, taipogi piktinasi, jog dalis vienmandačių apygardų apima kelias savivaldybes ar, priešingai, skaldo jas į dalis. Jis teigia, jog iš kelių savivaldybių ar jų dalių sudarytose apygardose dažnai susiklosto situacija, kad vienoje jos dalyje rinkėjai daugiausia balsų atiduoda vienam kandidatui, o kitoje dalyje – kitam, kuris kartais net nepatenka į antrąjį turą. Daroma išvada, jog dėl to dalies savivaldybių ar seniūnijų gyventojų atstovavimas gerokai prastesnis, nei už nugalėtoją
balsavusios apygardos dalies rinkėjų. Bet ar tikrai taip ir ar tai yra blogai?

Jeigu vienmandatės apygardos ribos nesutampa su vienos savivaldybės ribomis, tai reiškia, jog išrinktam Seimo nariui bus sudėtingiau kištis į tos savivaldybės darbą (dėl ko galimai buvo susirūpinęs net Konstitucinio Teismo pirmininkas): jeigu apygarda apima daugiau arba mažiau negu vieną savivaldybę, tai Seimo narys turės atstovauti skirtingų savivaldybių ar dalies savivaldybės gyventojams ir ieškoti bendrų sprendimų, jam bus sudėtinga savivaldybėje kelti vienos dalies gyventojų interesus aukščiau kitų. Manyčiau, jog R. Tučo būgštavimai dėl šio aspekto turėtų išsisklaidyti.

Kritikuodamas mažoritarinę rinkimų sistemą, R. Tučas beveik neužsimena, jog tokia rinkimų sistema egzistuoja šalyse, kurios dažnai laikomos demokratiškumo etalonais – Jungtinėje Karalystėje, JAV, Kanadoje, o taip pat dalyje kitų buvusių Britanijos kolonijų bei kitur. R. Tučas tik teigia, jog britiška sistema Lietuvai netinka, nes ten apygardose yra tik vienas turas, todėl ten pastebėjimas didelis balsų nubyrėjimas. Tačiau neteko girdėti, jog kažkas šiuo metu siūlytų Lietuvoje įvesti britišką rinkimų sistemą. Vienas toks dalinis nesėkmingas bandymas buvo 2000 metais, bet apie tai truputį vėliau.

R. Tučas atkreipia dėmesį, jog proporcinė rinkimų sistema yra pigesnė, nes nėra apygardų, antro turo, pakartotinių rinkimų pasitraukus parlamentarui iš Seimo ar pan. Taip, pigesnė, bet demokratija kainuoja, todėl rinkimų sistemos turi būti ne pigiausios, bet tokios, kurios geriausiai atspindi rinkėjų, o ne partijų ar joms palankių ekspertų valią.

Toliau ieškodamas mišrios Seimo rinkimų sistemos ydų R. Tučas pažymi, jog panašios rinkimų sistemos yra taikomos tik Rusijoje, kai kur Rytų Europoje ir Rytų Azijoje. Savo ruožtu siūlyčiau liautis gąsdinti visuomenę Lietuvos panašumu į Rusiją, nes, išskyrus kai kuriuos fasadinius sutapimus, jokio panašumo tarp šių dviejų valstybių nėra. Šis tariamas argumentas, deja, liūdnai susišaukia su Seimo nario Kęstučio Masiulio iniciatyva keisti kelio ženklus, nes jie esą labai panašūs į Rusijoje bei kitur buvusioje Sovietų Sąjungoje naudojamus kelio ženklus.

Sklandant nuomonei, jog tik proporcinė rinkimų būtų naudingesnė TS-LKD, R. Tučas aiškina, jog tai esą „išlaužta iš piršto“ ir pateikia tai paneigiančius skaičius. Tačiau jau ne kartą yra buvę, kai rinkimų įstatymų pataisų iniciatoriai apsijuokė.

Pats R. Tučas mini 2000 m. Seimo rinkimų atvejį, kai buvo panaikintas antras turas vienmandatėse apygardose ir šios pataisos iniciatoriai apygardose gavo gerokai mažiau mandatų nei jų oponentai. Gaila, jog R. Tučas nepatikslina, jog antro turo apygardose panaikinimo iniciatyva išplaukė iš TS-LKD, o apygardose ši partija laimėjo vieną (!) Seimo nario vietą.

Dar kurioziškesnė situacija susiklostė 1992 m. Seimo rinkimuose, kai pirmą kartą buvo taikoma mišri rinkimų sistema kaip kompromisinis skirtingų
politinių jėgų susitarimo rezultatas. Sąjūdžio ir kitų giminingų politinių jėgų atstovai, pasisakę tik už mažoritarinę sistemą, daugiau Seimo mandatų gavo būtent proporcinėje rinkimų dalyje, o Lietuvos demokratinė darbo partija, laimėjusi 1992 m. Seimo rinkimus, o prieš rinkimus pasisakiusi
už proporcinę sistemą, laimėjo tiek daug Seimo mandatų, kad pasirodė, jog partijos sąrašas proporcinėje rinkimų dalyje buvo per trumpas, todėl kelias vietas teko atiduoti kitų partijų atstovams.

Šie faktai rodo, jog politikai su savo patarėjais dažnai yra nepajėgūs prognozuoti rinkimų rezultatų ar apskritai numatyti savo veiklos pasekmių.

Ta proga norėtųsi priminti, ypač TS-LKD atstovams, jog vienas iš konservatizmo principų teigia, jog nereikia skubėti keisti to, kas gerai funkcionuoja. 

Vien tik už proporcinę sistemą pasisako ir Seimo vicepirmininkas Vytautas Mitalas, atstovaujantis valdančiajai Laisvės partijai. Jis teigia, jog tai leistų gerinti demokratijos kokybę, stiprintų pačias partijas, įleistų į Seimą kokybiškus politikus, taip iš dalies būtų apsisaugoma nuo didelių politinių svyravimų, kurie būdingi, jo manymu, kai yra visko po truputį.

Logiškai mąstant, kai Seime yra „visko po truputį“, tai rinkėjai yra geriau atstovaujami, jų balsai neprapuola, berods, to ir siekia Seimo rinkimų sistemos keitimo iniciatoriai, ar kaip?

Savo ruožtu kalbos apie partijų stiprinimą yra beviltiškai pasenusios ir nebeatitinka šių dienų realijų.

Prieš keliolika metų uždraudus verslui remti partijas ir pradėjus stipresnes partijas finansuoti iš biudžeto, ko gero, pavyko sumažinti verslo grupuočių įtaką partijoms, tačiau partijos faktiškai virto biurokratinėmis institucijomis: gauna valstybinių lėšų, išlaiko savo aparatą, o politinę veiklą kartais tiesiog imituoja. Galima teigti, jog partijos ne sustiprėjo, o subiurokratėjo ir tinkamai nebeatlieka vienos svarbiausių savo funkcijų – nebeišugdo stiprių politikų, galinčių deramai atstovauti rinkėjams.

Pavyzdžiui, iš penkių Lietuvos prezidentų net trys – Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė, Gitanas Nausėda buvo ar yra nepartiniai, o paskutinis partinis prezidentas Rolandas Paksas buvo išrinktas dar 2002 metais. Pastarieji du premjerai – Saulius Skvernelis ir Ingrida Šimonytė taip pat nepartiniai. Šie faktai įrodo, jog partijos nėra vienintelė politinio atstovavimo rinkėjams forma. Rinkėjams gali atstovauti tiek nepriklausomi politikai, tiek neformalūs politiniai junginiai.

Panaikinus apygardas ir uždraudus ar apsunkinus nepriklausomų politikų dalyvavimą rinkimuose stiprių politikų regėtume dar mažiau, o Seimo sudėtį vis labiau lemtų partijų viršūnių sprendimai rikiuojant kandidatus sąrašuose.


    2021-04-22

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt