Pone ministre, šį mūsų kreipimąsi iššaukė didelis susirūpinimas Lietuvos miškų ir parkų likimu. Akivaizdu, kad Lietuvos piliečiams yra reikalinga žalia Lietuva, o ne tyrlaukių kraštas – tai patvirtintų kiekvienas paklaustasis. Mes trokštame ne tik patys vieni džiaugtis savo žaliąja gamta, bet ir didžiuotis ja prieš atvykstančius užsienio svečius. Brandūs miškai yra būtina sąlyga mūsų šalies turizmui ir rekreacijai.
Nukirsti Tauralaukio ąžuolai. Martyno Vainoriaus nuotr.
Ilgus metus stebime pasaulinių miškų plotų nuolatinį mažėjimą. Mokslo yra įrodyta, kad atogrąžų miškų naikinimas milžiniškais tempais bei pasauliniu mastu svarbių miškų gaisrai prisideda ne tik prie klimato kaitos, bet gresia visai mūsų planetai katastrofiškomis pasekmėmis.
Visos prieš jus buvusios valdžioje partijos savo rinkimų agitacijose žadėjo saugoti gamtą, tačiau pažadų nesilaikė, plynų kirtimų nestabdė, miškų kirtimo kvotų nemažino, o iškirtimų procentą tik didino… Mes su tokia valdžios vykdoma politika nesutinkame. Valstybinių miškų masyvai turi būti nuosekliai didinami, o ne mažinami.
Norime patikslinti, kad valstybei reikalingas realus realių miškų masyvų didėjimas, o ne didėjimas miškų ūkio paskirties žemės, kuriai pagal LR Žemės įstatymo 26 straipsnį priskirti žaliaviniai krūmynai, medienos sandėliai, kirtavietės, žvėrių pašarų aikštelės ar plotai, kuriuose tik numatoma įveisti mišką.
Gausindama miškus mūsų šalies valdžia galėtų sekti geraisiais Skandinavijos šalių (didinančių, o ne mažinančių valstybinių miškų plotus) pavyzdžiais ar pavyzdžiu kaimyninės Lenkijos, kurios 80 procentų miškų priklauso valstybei, ir jų plotas vis didinamas.
Miškas lietuviui nuo seniausių laikų buvo šventovė po atviru dangumi, o buvimas jame – džiaugsmas ir širdies atgaiva. Istoriją menant, miškas lietuvį gelbėjo ir nuo užpuolikų – kryžiuočių, švedų, bolševikų… Į mišką lietuvis visada žiūrėjo kaip į gyvą organizmą; jis suprato, kad miškas tai labai sudėtingas, įvairus tvarinys – ne tik statybinių medžiagų ar maisto (uogų grybų) tiekėjas, bet ir įvairiausios gyvūnijos – nuo paklotėje tūnančių šliužų ir roplių iki medžių viršūnėse nardančių vabzdžių ir paukščių – namai.
Pone ministre Simonai Gentvilai, raginame Jus, stabdykite plynus kirtimus. Mūsų miškai ne taiga, kad būtų kertami kombainais. Kirtimai turėtų būti vykdomi tik atrankos būdu, žiemos metu ir jokiu būdu ne draustiniuose.
Deja, šiuo metų vykstantys net sanitariniai valymai dažnai prilygsta plynam miškų kirtimui, ką matome Labanoro, Šimonių, Viešvilės giriose, Kazlų Rūdos miškuose, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose bei kituose valstybės saugomuose miškų masyvuose.
Net sovietai taip barbariškai nesielgė su mūsų miškais ir parkais, kaip dabar su jais yra elgiamasi.
Ministre, geriau įeikite į Lietuvos istoriją kaip gamtos gelbėtojas ir puoselėtojas, o ne kaip jos niokotojas, paliksiantis po savęs negatyvų prisiminimą.
Būdami Lietuvos piliečiais, mes negalime taikstytis su tuo, kas dabar vyksta visoje šalies teritorijoje. Kaip pavyzdžius galime paminėti neseną šimtmečiais stovėjusių ąžuolų sunaikinimą Tauralaukio dvaro alėjoje, Šilutės parko medžių iškirtimą, ar ką tik vykusį Šeškinės Ozo parko išpjovimą, kur medžiai su juose esančiais lizdais buvo verčiami paukščių perėjimo metu… Ir šita nebaudžiama akcija keliauja per visą kraštą. Kertama draustiniuose, sengirėse, centriniuose miestų parkuose, net šventoriuose.
Šitaip tęstis toliau negali. Šitokia veikla turi būti sustabdyta. Turime imtis visų mums Konstitucijos leistinų priemonių priešintis, kad Lietuvos miškai ir parkai netaptų pramoninėmis plantacijomis. Tautai reikalingas gyvas miškas.
Tikimės, ministre, kad suprasite šį Tautos poreikį ir imsitės veiksmų jo išpildymui.
Plynais kirtimais naikinamų miškų sąrašą klaipėdiečiai galėjo papildyti ir Šernų mišku, pietinės Klaipėdos dalies gyventojų nuo seno pamėgta poilsio vieta. Nors važiuojant asfaltuotais keliais Šernų kirtimus pastebėti sunkiau, bet užtenka pažiūrėti į atnaujintus Google žemėlapius – visas miškas dryžuotas nuo pastarųjų metų plynų kirtimų.