Kunigo gyvenimas yra lyg nuolatinis nuotykis – būna ir taip, kad tenka palikti ne tik mylimas parapijas, kuriose daug nuveikta ir susidraugauta su bendruomenėmis, bet iškeliauti ir iš savo valstybės. Taip nutiko ir Klaipėdoje tarnavusiam kunigui Juozui Deveikiui.

Šiandien jis aktyviai rūpinasi Australijos lietuvių sielovada. Pašnekovas teigia, kad šis gyvenimo ir tikėjimo nuotykis jam tapo geriausia gyvenimo versija.

Esate Telšių vyskupijos kunigas, prieš eilę metų paskirtas į Australiją. Kokį kelią iki tol nuėjote?

Kai teko studijuoti ir ruoštis kunigystei Telšių vysk. Vincento Borisevičiaus kunigų seminarijoje, niekada nepagalvojau, kad kada nors teks dirbti užsienio lietuvių sielovadoje. Kiek atmintis leidžia atminti, net dėstytojai nėra nagrinėję ar užsiminę apie pastoracijos aktualijas tarp užsienio lietuvių. Studijuodamas pasidžiaugdavau, kaip žmonės pamato svieto, apsigyvena svetur, išmoksta gyvai svetimą kalbą. Pagalvodavau, gal būtų įdomu ir man pabūti jų vietoje. Puikiai supratau, kad baigus seminariją ir tapus kunigu darbuosiuosi kalvotosios Žemaitijos parapijose. Viena jų – Klaipėdoje.

Taip susiklostė, kad baigus seminariją teko paragauti ir pedagoginio darbo. Neįsivaizdavau, kad už pilnus pasiutimo ir išdaigų mokyklos metus reikia paragauti ir mokytojo duonos. Prie širdies buvo ir pedagoginis darbas.

Įgijus mokytojo kvalifikaciją Klaipėdos universitete dar kažko norėjosi, dar kažką pastudijuoti, dar akiratį praplėsti.

Prieš devynerius metus tuometinis Telšių vyskupas ordinaras Jonas Boruta SJ paklausė, ar sutikčiau vykti į Australiją trims metams. Netikėta buvo. Nežinomybė ir smalsumas.

Per tuos metus atsirado daugiau pasitikėjimo Dievu, pačiu savimi, ramybės. Pirmaisiais kunigystės metais labai išgyvendavau, kai kas nors
nepasisegdavo. Būdavo neramu dėl to, kas bus toliau. Visur stengdavausi sudalyvauti. Savaime aišku, kad ne visur spėdavau.

Gyvenimas čia, Australijoje, beveik nuolatinis keliavimas ir pateikia situacijų, kai nieko negali padaryti. Pavyzdžiui, kai atidedamas skrydis ar kažkas nutiko kelyje. Supranti, kad turi būti tam tikru laiku tam tikroje vietoje ir vėluosi arba išvis negalėsi atvykti. Gali pergyventi dėl to ir nervintis, bet tai nieko nepakeis. Tokios situacijos išmokė sakyti: „Dieve, tebūna Tavo valia, o aš dėsiu visas pastangas“.

Kokia Australiją ir lietuvių bendruomenę atradote?

Australijos lietuvių bendruomenė gana veikli. Buvau nustebintas, kiek visokių organizacijų ir su tautiškumu susijusių veiklų. Pamačiau, kaip
užsienio lietuviai dega meile tėvynei, diegia tą meilę atžalose per organizacijas, minėjimus, dainas, šokius, sportą, stovyklas, šventes ir maldą.
Ta meilė buvo kiek kitokia, iki šiol nematyta.

Šalia to teko pajusti ir liūdnas nuotaikas, kad viskas eina žemyn, aktyvieji žmonės sensta, neturi sveikatos. Organizacijų narių skaičius mažėja arba išvis nebėra narių. O jaunieji neskuba įsijungti į veiklą. Žodžiu, kartais pritrūksta optimizmo. Bet Jėzus Kristus  – mūsų viltis. Per aštuonerius metus patirties galiu pasakyti, kad bendruomenės skirtinguose Australijos miestuose tai stiprėja, tai silpsta. Kaip šeimoje visko pasitaiko, taip ir Australijos lietuvių bendruomenėse.

Kuo skiriasi kunigo gyvenimas Lietuvoje ir Australijoje?

Per beveik dekadą primiršau, koks yra kunigo gyvenimas Lietuvoje. Tad nelengva lyginti. Daugiau čia sunaudojama degalų – mano atveju tolimi atstumai tarp lietuvių bendruomenių. Vairuoja automobilius sėdėdami priekyje dešinėje pusėje, keleivio vietoje ir važiuoja prieš eismą. Na, čia žmonės šventesni… Mažiau naudojasi Susitaikinimo sakramentu.

Kokie šios šalies ypatumai?

Kontinentas atskirtas nuo viso pasaulio. Daugiakultūris, nors iki šiol vyravo europietiška kultūra. Gali sutikti viso pasaulio gyventojų. Smagu pažinti ir pasidžiauti skirtingų kultūrų atstovais. Jei galima taip sakyti „apkeliauti visą pasaulį“.

Jei neskaičiuosim vietos gyventojų aborigenų, tai šalis teturi tik kelis šimtmečius istorijos. Nėra nusistovėjusių gilių tradicijų.
Gyva vartotojiškumo kultūra. Trūksta ekologiškumo. Atliekų rūšiavimas – opus klausimas. Dar taip neseniai atliekas gabendavo į Kiniją ar į mažiau išsivysčiusias šalis. Kadangi plotai neapgyvendinti dideli, tai galima pakeisti.

Dėl kokybės čia labai nesirūpinama. Teko girdėti iš vietinių lietuvių pasakymus apie kokybės kriterijų. Jei daiktas yra panašus, tai pakankamai geras. Man, dar susidūrusiam su komunizmu, kelia nuostabą, kaip visada buvusioje laisvoje šalyje tiek daug socializmo.

Kaip šiandien sekasi jums būti lietuvių kapelionu?

Mano pagrindinė veikla daugiausiai pasireiškia per lietuviškas Šv. Mišias, ligonių lankymą, dalyvavimą renginiuose. Kadangi esu ne vien lietuvių kapelionas, bet ir Ascot Vale parapijos vikaras ir turiu įsipareigojimų australiškoje parapijoje, tai ir savo laiką tenka dalinti. Užsidegimo, norų ir idėjų yra, tik pritrūksta laiko.

Lietuviškose Mišiose renkasi paprastai kelios dešimtys lietuvių, kartais daugiau, kartais – mažiau. Per didžiąsias šventes būna Melburne ir virš šimto.

Pasaulį ištikusi pandemija pakoregavo veiklas. Kiekvieną diena su išimtimis Šv. Mišios tiesiogiai transliuojamos per Australijos lietuvių katalikų Facebook paskyrą.

Jei teks grįžti į Lietuvą, kokius pokyčius bandytumėte įdiegti?

Žinoma, kad teks grįžti į Lietuvą. Nelabai galvoju, kad Lietuvai reikalingi kažkokie pokyčiai. Mums labiau reikia įvertinti, ką turime. Su nerimu žiūriu į pokyčių mėgėjus, kurie pamena mūsų tautos paveldą kaip nemodernų, homofobišką ir atsilikusį.

Kas nors pasigauna iš užsienio naujų dar nepatikrintų idėjų ir eksperimentuoja, pristato kaip atnešiantį naudą. O tos naudos realybėje nė
su žiburiu nerasi. Esu tvirtai įsitikinęs, kad ir nedidelė esame tauta, bet turime ką pasiūlyti pasauliui.

Ar pasiilgstate  Lietuvos? O gal jau vilioja misionieriaus pašaukimas?

Labai pasiilgstu Lietuvos, jos grožio įvairiais metų laikais, ypač šiuo pandemijos laikotarpiu. O misionieriumi ir taip esu, nes darbuojuosi Australijos lietuvių katalikų misijoje. Būdamas kunigu jaučiuosi laimingas.