P0

Mums rašo

Girulių miško tako gamtos ir kultūros vertybės (4)

Atvira Klaipėda

Egidijus Bacevičius
2021-04-26


Retas Olando kepurės lankytojas težino, kad šis gamtos darinys yra tik galutinė kadaise išpuoselėto Rytų Prūsijos uostamiesčio Girulių miško tako stotelė. Daugelis gūbrio viršūnėmis vingiavusio takelio „grožybių“ sunyko apleistos, o „būtinus pamatyti gamtos vaizdelius“ nustelbė išsikeroję krūmynai ir suaugę medžiai.

Tako atminimo ženklai išskirtiniams krašto įvykiams ir asmenybėms nugrimzdo į užmarštį. Tačiau „Šiaurietiškos pajūrio gamtos“ kraštovaizdžio želdyno atvaizdų išliko amžiaus senumo atvirukuose ir aiškinamuose aprašuose. Jų atsiradimo aplinkybes tiria krašto gamtos ir kultūros paveldo žinovai. Siūlome Girulių apylinkių želdynų kultūrinio paveldo tyrimo apžvalgos santrauką.

Pajūrio palvės šilainės

Klaipėdos žemyninės dalies pajūrio palvė driekėsi nuo Memelio priemiesčio iki Kalotės (Kollaten See) ežero ir skersai suko nuo Girulių (vėliau geležinkelio stoties) iki Labrenciškių dvaro (Gut Labrenzischken). Čia gojeliais augo beržynai, kone visam plote driekėsi viržynai ir kadagynai sukūrę išskirtinę tik šiam pajūrio ruožui būdingą kalvotų plynių vietovaizdį.

Girulių miško tako kūrimo pradžia buvo XIX a. antras dešimtmetis. Po 1819 metų Prūsijos vyriausybė Memelio (Klaipėdos) pirklių gildijai (der Korporation der Memeler Kaufmannschaft) išnuomojo žemes įpareigodama dykras apsodinti medžiais. Želdyno (Försterei Plantage) sodinimo pradininku laikomas komercijos patarėjas Johann Adolph Klempow (1779-1843), daugelį metų buvęs pirklių gildijos seniūnu. Jo atminimui vietos girininkija vadinta „Klempow”.

1863 m. vaizdingi pajūrio plotai už Melnragės (Mellneraggen) išnuomoti būsimai poilsiavietei statyti. Smėlio plynėje medžius sodino ir jų
priežiūrą vykdė urėdas Sandner‘is.

1876 m. gegužės 2 d. vyriausybės įsaku Klempow vietovardis pakeistas į Plantage Försterei, tačiau dažnas medelyno lankytojas jaunuolyną vadino Karalienės Luizės medelynu (Luisen Försterei), nes buvo įsitikinę, kad miškas pradėtas sodinti karalienės Luizės įsaku.

Po 1880 m. pavyzdinį Girulių taką tvarkė Wilhelmas Weigel. Būtent jis daugiausiai nusipelnęs kuriant ir puoselėjant išskirtinį gamtos kampelį. XX a. trečiame dešimtmetyje jo pradėtus darbus tęsė p. Lincas (Lintz).

Keliukas tapo keliu, greta nutiestas geležinkelis

Svarbus veiksnys buvo susisiekimas ir augantis poilsiavietė. Girulius buvo galima pasiekti pagrindiniu keliu iš Melnragės (Seebad Mellneragen). Vasarą malonu buvo vykti atvira dvikinke bričkele (Kutche), žiemą su rogėmis. Po 1884 m. atsirado naujovė – dviračiai.

1903/04 m. gretimais tiestas platus žvyrkelis (Fahrstraße), 1910 metais sujungęs Kukuliškius, Karklininkus ir toliau ėjęs į Bajorus iki anuometinio pasienio.

1892 m. birželio 15 d. buvo baigta geležinkelio atšaką iš Memel į Seebad–Försterei (nuo 1924 m. – Giruliai) atvyko pirmasis traukinys.

Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Pakelės užeigos namai virto poilsinėmis

Plėtėsi gydyklos ir miestelis tampo kurortu. 1894 m. liepos 29 d. pagrindinio kelio į paplūdimį dešinėje pusėje ant kopos pastatytas ir atidarytas miestelio lankytojams restoranas–poilsio salė, vadinama pajūrio maudyklė Giruliai „kursalė“ (Seebad Försterei Strandhalle).

Pastatas-puošmena buvo pirklių konsulo H. Pyčo (Heinrich Pietsch) ir komercijos tarėjo miesto tarybos garbės atstovo V. Pyčo (Wilhelm Pietch) dovana miestiečiams, jie abu statinio statybai skyrė 1000 aukso markių ir statybinės medžiagos.

Prie kelio į Bajorus (Palangą) vietoje anksčiau buvusių užeigos namų pastatytas Kurhauz (Kurhaus) (šiand. – Pamario g. 2). Piečiau toje pačioje gatvėje buvo prabangus savininko Eduardo Franco viešbutis-gydykla (Seebad-Försterei Hotel Franz). Abi poilsiavietės varžėsi puošniais frontonais, priešais esančių gėlynu bei fontanėliu grožiu, bei tapo poilsiavietės prabangos ir pilnatvės pavyzdžiais. Teigiama, kad 1935(?) metais čia buvo apsistojęs vasaroti prezidentas Antanas Smetona. Dėl to tarpukariu poilsiavietė vadinta jo vardu.

Ant Girulių kalvos vasaros vilas statėsi klestinčių Memelio pirklių šeimos, deramą dėmesį skirdami poilsiavietės aplinkos puoselėjimui ir švarinimui. Memelio krašto pajūrio puošmena buvusios medienos pirklio Gerlacho vila „bokštas ant kalvos“. Vilų gatvėje –  Villenstrasse – (greta bibliotekos) poilsiavietes pasistatė H. A. Rėco (H. A. Rhetz/ Reetz) šeima su kambariais vasarotojams, kilo asmeninės vilos, Lietuvos žurnalistų sąjungos namai ir Šmito ir Ulmano prekybos namai-poilsiavietė (Kurhaus Schmidt und Ullmann), Georgo Ilgaudo maisto prekių parduotuvė (Georg Ilgauds Lebensmittelgeschäft).

Apatinėje Girulių dalyje, prie pajūrio, palei taką į paplūdimį (Badeweg), buvęs prašmatnus restoranas ir vilos Passionat, Lardong (1908) ir Villa Concordia (1908). Atokiau veikė kuklesni poilsio namai „Diana“ ir Villa Felsenfest.

Kraštą garsino 1911 m. baigti statyti ir iškilmingi atidaryti „Visuomenės sveikatos priežiūros namai“ (Verein für Volksgesundheitpflege, įkurti apie 1898 m.), vėliau pervadinti „karalienės Luizės beglobių vaikų poilsio namai“ (das Königin-Luise-Erholungsheim für Kinder).

Teigiama, kad statybos medžiagos pirktos iš savanorių paaukotų lėšų. Miestas skyrė 5000 markių. Iki pat II pasaulinio karo juose ilsėjosi tuberkulioze sergantys vaikai ir jų globėjai. Buvo įrengtos dvi teniso aikštelės, veikė aukštus poreikius atitinkanti maudykla, kavinė, fontanas,
gėlynas parko aplinkkelis.

Klaipėdos krašto gražinimo draugija

Apie tako pagrindines grožybes ir atminimo ženklus šiandien žinių mažai. Pagrindinis šaltinis yra 1896 m. lapkričio 25 d. įsteigtos „Klaipėdos ir jos apylinkių gražinimo ir svetimšalių pritraukimo sąjungos“ (Verein zur Verschönerung von Memel und Umgegend und zur Hebung des Fremdenverkehrs) leidinys „Iliustruotas vadovas po Klaipėdą ir jos apylinkes“. Knygelė kartota tris kartus 1903/5 ir 1913 metais.

Mus dominančio Girulių tako išsamiausias planas paruoštas 1910 metais Girulių viešbučio savininko Eduadro Schutz. Jame pastabos ir patarimai tako ir jo apylinkių lankytojams, brėžinys ir svarbiausia naudinga informacija pėstiesiems. Kiekvienoje tako stotelėje buvo po kelias nuorodas prie medžių pritvirtintose lentelėse, jos buvo naudingos į abejas kryptis einantiems pramogautojams.

Gūbrio viršūne vingiavo takelis

Pagrindinė tako gražmena buvo 1892 metais pradėtas tvarkyti Girulių miško takas (Waldweg). Jis sutvirtintas moliu ir smėliu. „Vingiuotas takelis su daugeliu atšakų ir aplinkkelių“ driekėsi apie 10 kilometrų. Prasidėjo Memelyje prie baltojo švyturio „Pakrantės vilos“ (Strandvilla am Leuchtturm (st. 1889) ir kaskart vis pratęsiamas plečiantis želdynams šiaurės kryptimi pro kaimelius iki pat Olandų kepurės ir Karklininkų.

Parką skersai kirto trys mažesni takeliai iš Melnragės, Girulių, Kukuliškių kaimo pusės į paplūdimį. Pavyzdžiui, takelis-klaidkelis vienam keleiviui (Einziansteg) buvo 4,8 km į Šiaurę nuo molo ir ėjo per palvę į pajūrį.

Tikra atgaiva buvo neskubrus pasivaikščiojimas kalvų virstinės taku, kairėje pusėje per miško ūksmes ir aikšteles, ir jūros pusėje akių lygyje ir po kojomis siūruojančių šlaito ir papėdės pušų ir klevų lajoms; karštą vasaros dieną gausu šviesos ir ūksmingų kertelių, pavargusiems suoliukai, apžvalgos tilteliai, laiptai ir pavėsinės. Bemaž vienodu kilometro nuotoliu viena nuo kitos buvo tako stotelės pavadintos iškalbingais žodžių sąskambiais, kurių amžininkams aiškinti nereikėjo.

Upeliai klaiduoliai

Kita tako gamtinių įdomybių buvo pavasarį ar rudenį lietingu laiku prabundantys klaidupiai, vasarą juos ženklindavo tik išdžiuvusios griovos sodri, sunkiai išbrendama žaluma. Kadaise visame pajūryje jų buvo net septyneri: Mokyklos upelis (Schulbach) 1,5 km nuo šiaurinio molo, ties apleista Melnragės mokykla (1905); Tinginio griovys (Fauler Graber) – 2,8 km nuo šiaurinio molo; Schuster Graben – 2,8 km nuo šiaurinio molo, Mincheno upelis (Minchenbach), Erchininko, Tydeko (Tiedekupe, Tiedeck) ir Ziepa (Cypos/ Gaigalupė, Mažoji Karkla) iš Kalotės ežero bei Rikinė (Rikininkė, Didžioji Karkla, šiauriausias)  – 4,5 km į Šiaurę nuo molo ir kiti bevardžiai.

Atkirai paminėtinas Klaidupės žiogas, rėva ir slėnis (4,5 km į šiaurę nuo molo), patvenktas Kalotės upelis prie tako pakeliui į Karklininkų kaimą, lankytojų vadintas Kongo upe, tekėjo skersai kranto tiesiai į jūrą. Apie 1907 m. upelis patvenktas, susidaręs tvenkinys vadintas Miško/ Krūmo ežerėliu (Waldsee). Smėliu užnešta kūdra buvo išvalyta ir viduryje įrengta dirbtinė sala, pakrantėse nutiesti takeliai ir pastatyti suoliukai. Ilgainiui saloje išaugęs idiliškas miško gojelis vadintas Miško idilė (Waldydill).

Ruošiant šį įstabų gamtos kampelį daug lėšų skyrė medienos pirklių palikuonis, magistrato vadovas, Klaipėdos miesto prekybos tarėjas Hermanas Gerlachas (H. Gerlach, 1846–1913, Kommerzienrat Gerlach). Parko tvarkybos rėmėjui atminti sala pavadinta Hermano Gerlacho vardu (Hermann-Gerlach-Insel).

Gretimais buvo įrengta šaudykla (Schießstand), 5 km į šiaurę nuo molo, rankai ir akies taiklumui lavinti.

Vietiniai ir pietinių kraštų medžiai

Čia augo ior atvežtiniai pietų ir vidurio Europos, švelnesnio klimato medžiai. Raudonieji ąžuolai ir paprastieji bukai augantys pavieniui, eilėmis ar keliais gojeliais aplink taką šiandieną tapę tikrais medžiais galiūnais, tako puošmenomis. Dalis medžių senolių virsta neatlaikę stiprių pajūrio vėjų gūsių ar savo kamieno naštos.

Iš toliau pažvelgę į lapuočių viršūnes nesunkiai aptiksime juoduojančių tako įžymybių europinių kėnių (keturi medžiai nustelbtomis ir menkai išsivysčiusiomis lajomis, nedera kankorėžių) viršūnes bei sibirinius maumedžius.

Iš vietinių spygliuočių vyrauja lieknakamienės pušys (pajūryje ir giliau miške), santykinai negausios paprastosios eglės. Parko puošmena buvusi „Pušis galiūnė“ šaltiniuose vadinama Riezenbergo pušis (Riesenberger Kiefer). Ji minėta 1910 m. plane, ir jei teisingai nustatyta, tai ji atlaikiusi laiko išbandymus dar siūruoja tvirtašake laja ir savo kamieno dydžiu ir tvirtumu stebina šiandienos lankytojus. [5 km į šiaurę nuo molo, pagrindinis (senasis) takas iš Girulių prie/nuo jūros]. Vietos girininkai žino antros pušies galiūnės liekanas [greta pirmųjų Girulių želdynų-medelyno sodinimo vietų 1863 m.].

Voromis auga šviesiakamieniai skroblai ir skirpstai, kaip ir ąžuolai žiemą nemetantys lapų. Pirminę parko paskirtį primins paprastieji kaštonai, platanalapiai klevai bei pavienės gegužės pabaigoje pražystančios baltažiedės robinijos.

Iš vietinių lapuočių auga paprastieji klevai, trešnės, kamieninės ievos, kurių šakų žievė apaugusi kerpių kuokštais, plaukuotieji ir karpotieji beržai.

Pagal anuometinę parko tvarkymo sampratą take ir aplinkiniuose želdynuose vyko kasmetiniai miško švarinimo darbai, medžiai genimi, virtuoliai šalinti, „apvalomos“ apžvalgos vietos, tvirtinamas ir atnaujintas takas.

Vardiniai ąžuolai ir proginiai medžiai

Pagal vyraujantį paprotį parkuose gausu ženklų krašto įvykiams ar išskirtiniams asmenims atminti. Jų Giruliuose būta ir daugiau, tačiau tiksliai aprašyti šie: H. Gerlacho jubiliejaus ąžuolas (Heinrich Gerlach- Jubiläums Eiche, Heinrich Gerlach, 1840-1912). Ąžuolas sodintas apie 1910-uosius, 70 metų sukakties proga – 5,5 km į šiaurę nuo molo, dešiniau dviračių tako, rytiniame šlaite. Medis išlikęs, tačiau gretimais yra dar du vertinant išorę panašaus amžiaus ąžuolai, manytina, taip pat vardiniai parko tako kūrėjams.

Kaizerio Vilhelmo II ąžuolas (Kaiser Wilhelm II Eiche) buvo pasodintas 6,1 km į šiaurę nuo molo, greta piliakalnio šiaurinio kampo. Vertinant dar augančio medžio išorę, apie 120 metų ąžuolas gali būti karaliaus Vilhelmo II ąžuolas, tačiau medžio tapatumo klausimas lieka atviras.

Vietos, kurias „būtina pamatyti ir aplankyti“

Take buvo idiliškos sustojimo stotelės.

Miško ramybės pavėsinė (Ruhe Pavilion Waldhütte) netoli Melnragės mokyklos, kapinaičių ir kelio į paplūdimį. Iki mūsų dienų neišliko.

Daugiausia įdomybių – ruožo Kukuliškiai–Karklė pusiaukelėje (5-6 kilometre nuo švyturio ir 2,5–3 km nuo Girulių pagrindinės gatvės į paplūdimį). Čia buvo įrengta apžvalgos vieta Miramar – žvalgykla į jūrą, vaizdas nuo gūburio į palvę, 5,4 km į šiaurę nuo molo.

Girulių miško koplytėlė (Waldkapelle Seebad-Försterei), 5,8 km į šiaurę nuo molo, buvo garsiausias statinys ir idiliškas vaizdas kalvotoje vietoje, statyta 1900–1904 (vėliausiai 1907) metais. Statė Karklininkų kaimo dailidė Jonas Moris. Per Pirmąjį pasaulinį karą kiek apniokota, tačiau vėliau atnaujinta, bet iki mūsų dienų neišliko. Vieta lengvai pasiekiama nuo ties Kukuliškių kaimo keliuko atšakos į paplūdimį.

Gūbrio pietvakarinėje dalyje auga vertinant išorę 120 metų amžiaus paprastasis ąžuolas (giruliečių vadinamas Vydūno ąžuolu). Manoma, kad Vydūnas vasarodamas Kukuliškių kaime čia mėgęs ateiti ir pabūti gamtos apsuptyje, žvelgti į jūros platybes.

Greta auga paprastasis bukas, paprastieji klevai ir skroblai.

Puošnusis vaizdelis į jūrą (Bellevue), 5,8 km į šiaurę nuo molo, šiuo metu yra apaugusi aukštais spygliuočiais ir lapuočiais medžiais ir pro tankias lajas jūros nesimato.

Trys kalvos (Drei Berge) – moreniniai pakraštiniai dariniai su trimis viršūnėmis kairėje kelio pusėje, 5,5 km į šiaurę nuo molo. Šiand – tai Kukuliškių piliakalnis. Kraštovaizdis išlikęs. Įrengti tilteliai, laipteliai per griovas. Tačiau medžių lajos priešais regyklą užgožia jūros vaizdą.

„Sakykla“ (Kanzel) – apžvalgos aikštelė nuo kalvos į jūrą, 6,6 km į šiaurę nuo molo. Vieta sunkiai atsekama, vietovaizdis mūsų dienomis ženkliai pasikeitęs, paprastosios pušys ir paprastieji klevai po daugiau kaip 150 metų paaugo ir užstoja jūros tolius.

Wilhelmo Weigelio tiltelis (Weigel-Brücke) – ūrėdo rūpesčiu pastatytas puslankis tiltas nuo stačios nuošlaitės į palvę per rėvą (6,1 km į šiaurę nuo molo).

Krašto gamtos įžymybė Olandų kepurė (Holländische Mütze)– sen. pav. Melnamežės kalnas (7,5 km į šiaurę nuo molo, 24 m aukščio). Pakraštinis ledynų pakraščio moreninis darinys bangų skalaujamas status skardis – pamėgta miestiečių lankymosi vieta. Įspūdingas aplankyti ir papėdėje ir nuo viršaus. Kraštovaizdis žinomas nuo XVIII a. ir žvelgiant nuo jūros dėl panašus į trikampę Olandų skrybėlę karinio jūrų kepurę, pavadintas Olandų kepure. Vietovardžio pavadinimo kilmė verta atskiro aptarimo.

Užmiršti miesto pramoginio-poilsinio gyvenimo ženklai

Poilsinės suniokotos, žinios apie vardinius ir proginius medžius bei parko statinius ištrinta iš gyventojų ir lankytojų atminties. Apie parką menkai težino net krašto praeities žinovai. Šiuo metu parkas virto mišku, gamtiniai vyksmai palikti savieigai. Po 1943 m. tvenkinio užtvanka išardyta, vanduo nuleistas. Ją ženklina tik užtvankos mūro liekanos ir upelio vaga (už Kurhauzo ir Girulių miestelio, šiaurės vakarų kryptimi, ties nuorodą ženklai į parko taką).

Neliko ir stotelių „būtinų pamatyti ir apsilankyti“.

Kadaise žemiau gūbrio, lankytojui akių lygyje ar „po kojomis“ siūravę medžiai šiuo metų nustelbė jūros tolius. Daugelis medžių pasiekę brandą ir persenę, kamienai ir šakos lūžta neatlaikę svorio. Po sulapojusia medžių laja takas vasarą tampa baugiu lankytis šabakštynu.

2010 metais įkurtas Ekologinis pažintinis takas „Litorina“. Jo pietinė dalis baigiasi ties Girulių-Kukuliškių sankryža. Dalį apžvalgos vietų siūloma atidengti, praretinus medžių lajas, ir sutvarkyti šlaito medžius virtuolius. Gal rastųsi rėmėjų sutvarkyti ir atkurti buvusias apžvalgos aikštelės, stočių pavadinimus, pavėsines, suoliukus ir laiptus, iškabinti aiškinamuosius užrašus. Reiktų pabandyti sutapatinti senuosius aprašus su išlikusiais ąžuolais-senoliais, gal pavyktų nustatyti vardinius ir proginius medžius.

Ilgainiui gal pavyktų bendromis jėgomis atkurti dalį ar visą Girulių miško taką ir dar viena išskirtine kultūrine pramogine vieta praturtinti Klaipėdos apylinkių lankytinų vietų sąrašą.

Straipsnis parengtas asociacijos „Klaipėdos žalieji“ iniciatyva. Nuotraukos iš Bildarchiv Ostpreußen (www.bildarchiv-ostpreussen.de), Klaipėdiečų darbo grupės (Adm), asmeninio ir Asociacijos „Klaipėdos žalieji“ vaizdų rinkinių.


    2021-04-26

    4 komentarai “Girulių miško tako gamtos ir kultūros vertybės”

    1. AvatarAsta (IP: 78.61.51.178)

      Labai gražus pajūrio takas buvo, puiki idėja , atkurti , nes kurti reikia žinių ir išminties, ko dabartinei kartai trūksta! Protingi tegu rašo projektus , nagingi tegu įgyvendina ! Dužiulės sėkmės ! Juk toks perlas pajūris !

      • Avatarezys (IP: 86.100.122.112)

        nieko dabartinei kartai netruksta, gal nereiketu kartoti to paties, ka jusu tevu karta apie jus sake 😉

    2. AvatarAnonimas (IP: 83.179.72.85)

      Apš…tokį gražų pajūrio kampelį čia atsibastę ruskiai ir tamsūs vyžoti….patys žinot kas.

      • AvatarKas (IP: 88.119.39.225)

        buvo vyžoti ir liko tai toki kaip tu.,,Prie rusų” tai ir kultūra ir Paveldas buvo globojami jau nežiūrint į šalies ūkio šakas ir pramonę.. Ir niekam net į galvą neateidavo naikint tokias unikalias vietas kąip draustiniai ar kirst daugiamečius medžius. Net kaime reikėdavo labai didelių pastangų kad leistų nukirsti kieme suaugusį medį..O dabar kas? Klaipėdoje centre jau nieko neliko, pajūryje miško bus tik ruožas(pagal uosto plėtros planus) na o Giruliai jau dabar kertami (tyliai) Ir ką? Visiem gerai , net protestų nieks nedaro:D)Taip kad nelok čia atsibastes iš pakaunės tvarto api s kėli o ruošk Klaipėdos kraštą vokiečiams atiduot – ,,litowcams” mužikams nxja nieko gero neišeina

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt