Programą „Lietuva – jūrinė valstybė“ vykdantis Lietuvos jūrų muziejus pristato paskutinįjį iš projektui pasirinktų tarpukario Lietuvos kapitonų – Zigmą Domeiką (1907–1965).

Tolimojo plaukiojimo kapitonas iš Lietuvos nusprendė trauktis 1944 m.

„Vokietijoje ilgai neužsibūna, bet ir laiko nešvaisto – spėja padirbėti ir užgimstančioje Jungtinių Tautų humanitarinėje iniciatyvoje UNRRA, kuri rūpinasi pabėgėlių ir perkeltųjų asmenų gerove, tai aktualu ir tūkstančiams lietuvių, atsidūrusių perkeltųjų asmenų stovyklose ir laukiančių, kur juos nublokš lemtis. Zigmą lemtis bloškia už vandenyno, tik ne ten, kur daugumą – ne į Jungtines Amerikos Valstijas, o piečiau – į Venesuelą. Ten jam pavyksta nenutolti nuo jūros – kapitonu jį pasamdo „Shell“ kompanija, viena didžiausių naftos gamybos kompanijų pasaulyje, tad lietuvis stoja ant dar vienos rūšies laivo – tanklaivio – kapitono tiltelio. Vis dėlto, karjera jūroje ilgai nebetrunka – 1950 m. jis pereina dirbti į JAV prekybos milžinę, investuojančią ir Venesueloje, „Sears & Roebuck Cie“, kur dirba įvairiose pareigose, tampa ir bendrovės akcininku. Emigracijoje Zigmas Domeika aktyviai dalyvauja Venesuelos lietuvių bendruomenės gyvenime. Kapitonas gerbiamas už indėlį sukuriant Venesuelos lietuvių savišalpos bendrovę, joje užima valdybos pirmininko pareigas, o 1962 m. tampa Venesuelos lietuvių bendruomenės pirmininku, 1963 m. atstovauja Venesuelos lietuvių bendruomenei Pasaulio lietuvių bendruomenės seime Toronte. Išeiviai lietuvišką dvasią siekia perteikti ir jaunimui – kapitonas vadovauja lietuvių jūrų skautų skyriui, dalinasi savo patirtimi, pasakojimais, ir turbūt tikisi, kad vieną dieną ir jie kils ant kapitonų tiltelių, kad ves laivus, kurių laivagalyje plevėsuoja Tėvynėje tik slapta galinti beplevėsuoti trispalvė vėliava”, – rašo Justinas Žilinskas biografinėje apybraižoje.