Palanki mokestinė aplinka yra raktas į tvarią ir efektyvią ūkio plėtrą, o vienas iš būdų padėti verslui – taikyti nulinį reinvestuojamo pelno mokesčio tarifą. Tai toks pelno apmokestinimo modelis, kuomet apmokestinamas tik dividendais paskirstomas pelnas, o ne reinvestuojamas į technologijas, plėtrą ir kuriantis darbo vietas. Dar 2000 m. šis modelis įgyvendintas Estijoje, 2018 m. – Latvijoje ir 2020-aisiais kiek modifikuotas įvestas Lenkijoje.

publicdomainpictures.net nuotr.

Ekonomistai yra pastebėję, kokią žalą ekonomikos efektyvumui turi tarpinio finansinio rezultato apmokestinimas juridinio asmens lygmeniu. Lietuvoje šiuo metu net jei pelnas ir lieka įmonėje, tenka susimokėti pelno mokestį. Tai nutraukia natūralų pinigų srautą ir išima lėšas iš įmonės tuo metu, kai jos gali nešti didžiausią naudą. Be to, dabartinis reguliavimas labai apsunkina pelno mokesčio administravimą ir didina valstybės kontrolės kaštus.

Kai pelno mokestis yra skaičiuojamas vos gavus pajamas, verslas iš esmės yra linkęs mažinti savo pelną ir didinti sąnaudas. Dabartinė tvarka skatina verslą patirti sąnaudas, kurių šis normaliai nepatirtų, pavyzdžiui, akcininkai įvairias savo veiklas yra linkę apmokėti įmonės lėšomis. Neapmokestindami reinvestuojamo pelno išvengtume šių neigiamų padarinių.

Investicijomis iš pelno suinteresuoti ne tik verslo savininkai, bet ir kitos visuomenės grupės: verslui – tai reiškia plėtrą, o įmonės darbuotojams – ateities darbo vietų išsaugojimą ir atlyginimų augimą.

Nulinio reinvestuojamo pelno mokesčio kritikai teigia, kad į biudžetą nesurinksime pakankamai pinigų. Iš tiesų, įvedus nulinį tarifą per pirmuosius metus būna „duobė“ – bet tai tik reiškia, kad mokestis veikia, nes verslai vietoj to, kad išsimokėtų pelną (o kartu ir sumokėtų mokesčius į biudžetą), jį investuoja.

Liberalai siūlo, jog jei verslas neišsiima pinigų, o skiria juos verslo plėtrai, valstybė turėtų padėti ir neapmokestinti investicijų.

Finansai į biudžetą grįžtų kitų mokesčių pavidalu, tik jau su multiplikatoriaus efektu – taip įplaukos į biudžetą tik dar padidėtų.

Jei nepajėgsime įvesti nulinio tarifo reinvestuojamam pelnui, rizikuojame, jog mūsų verslo našumas ir įmonių konkurencingumas ir toliau atsiliks nuo Vakarų ir bus palaikomi tik pigios darbo jėgos – tai reiškia nekvalifikuotų darbuotojų imigraciją ir vestų į ekonomikos stagnaciją ilguoju laikotarpiu.

Centrinėje ir Rytų Europoje kredito pasiekiamumas ir taip stipriai atsilieka nuo Vakarų ekonomikų, o Lietuvoje jis yra vienas žemiausių. Smulkių ir vidutinių įmonių apklausoje Lietuvos įmonės nurodo, kad kredito pasiekiamumas yra joms viena didžiausių problemų (Europos Komisija, 2020). Vadinasi, įmonių nuosavos lėšos, o pirmiausia – pelnas, yra pagrindinis investicijų šaltinis.

Pažvelgus į mūsų regioną, likome kone vieninteliai, kurie dar neįsivedė nulinio tarifo reinvestuojamam pelnui. Estai tai padarė pirmieji, o jų pavyzdžiu pasekė latviai, bei lenkai. Turime galimybę sustiprinti savo pozicijas, pritraukdami užsienio investicijas ir prisidėti prie viso regiono sėkmės, suvienodinant mokestinę sistemą su kaimyninėmis šalimis. Nulinis reinvestuojamo pelno tarifas būtų pirmas žingsnis link šio tikslo.