Klaipėdos miesto savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus galerijoje eksponuojama tapytojos Rūtos Kučinskaitės tapybos paroda, kuri taip ir vadinasi – „Žalioji“. Geresnio pavadinimo nė nesugalvosi – visuose Rūtos peizažuose dominuoja žalia spalva, gaivinanti pilkos lietuviškos žiemos išvargintas akis ir teikianti ramybę. Ateini į galeriją, pastovi keletą minučių tarp Rūtos žalių paveikslų ir nurimsti. Tik stovi ir žiūri.
Neįmantriuose lietuviškuose peizažuose šviežia žaluma skleidžiasi pavasariai, žolynais ir žiedais vilnija vasaros pievos, tarp žalių šlaitų lėtai srovena upės ir upeliūkščiai. Parodoje menininkė eksponuoja keletą klasikinių peizažų, tačiau didžiąją ekspozicijos dalį sudaro pastarųjų metų pleneriniai darbai. Šią parodą Rūta atvežė iš Kazlų Rūdos, kur visai neseniai apsigyveno.
„Peizažas mane persmelkia. Galiu tą pačią vietą tapyti dešimtis kartų ir kaskart bus vis kitaip, vis naujas impulsas”, – sako Rūta Kučinskaitė
Vieni kūrėjo genus tiesiog paveldi – žinome ištisas menininkų, muzikantų, aktorių kartas, kitiems ši duotybė ateina lyg iš niekur, be jokios logiškai paaiškinamos priežasties. O kaip Jūsų gyvenime atsirado tapyba?
Taip natūraliai, kaip, pavyzdžiui, valgymas. Dabar, žiūrėdama iš laiko perspektyvos, suprantu, kad piešimas nėra kiekvieno kasdienybė, o vaikystėje man atrodė, kad taip gyvena visi.
Už pirmąsias dailės pamokas esu dėkinga mamai. Kai buvau maža, namuose piešdavome visos trys – mama, sesuo ir aš. Mama (žolininkė Jadvyga Balvočiūtė) bendravo su dailininke Lena iš Krymo. Mūsų namų sienas puošė jos paveikslai. Vienas paveikslas – rožių puokštė, pamerkta stiklo vazelėje – kabėjo virš mano lovos. Žiūrėdavau į tą paveikslą ir svajodavau, kad ir aš kada nors galėsiu taip tapyti aliejiniais dažais – tas potėpių pastoziškumas, atspalviai, meistrystė mane užbūrė. Su mama vartydavome dailės albumus… Maždaug tuo pat metu, kai pradėjau mokytis Kauno dailės gimnazijoje (tuomet Juozo Naujalio meno mokyklos) dailės klasėje, Lena atsiuntė etiudininką.
Esate peizažo meistrė. Jūsų peizažai žavi subtiliu, prislopintu spalvų koloritu, harmoningomis kompozicijomis, vidiniu švytėjimu, nuotaikų ir emocijų kaita. Kuo jus taip vilioja peizažas?
Peizažas – atokvėpis, pradžia, įkvėpimas. Tuo pačiu tai darbas ir meistrystė. Peizažas mane persmelkia. Galiu tą pačią vietą tapyti dešimtis kartų ir kaskart bus vis kitaip, vis naujas impulsas. Žaviuosi nuostabia gamtos kaita. Žemė gyva, ji kalba medžiais, akmenimis, paukščiais. Ir vanduo yra gyvas. Viskas yra gyva. Mokausi išgirsti tą kalbą, skaityti Žemės raštą.
Koks peizažas jums yra mieliausias? Ar specialiai renkatės kraštovaizdžius, režisuojate siužetus?
Malonus yra tas, kuris atliepia esamą būseną. Bet geriausia man „nusinulinti“, tada peizažas mane pats „pasiima“. Ir tada tas, kurį tapau tuo metu, yra pats svarbiausias, nuostabiausias, ypatingiausias. Jis gali būti visoks – kartais kontrastingas, emocionalus, gaivališkas, pastoziškas, kartais tyrai permatomas, akvareliškas, spindintis, kartais – sodrus ir pilnatviškas. Labiausiai mėgstu tapyti ten, kur yra vanduo – ežeras, upė, upeliukas. Ypatingai mėgstu ankstyvus rytus.
Jūsų impresionistiniuose peizažuose dominuoja žalia spalva – daugybė jos atspalvių: nuo švelniai žalsvos pirmosios žolės iki sodriai žalios rudenėjančioje gamtoje. Ar žalia yra jūsų mėgstamiausia spalva?
Tiesiog žalia ir tiek. Visos spalvos yra labai ypatingos ir reikalingos dar ir tam, kad surastum daugiau žalios atspalvių. Žalia spalva labai turtinga. Ji gali būti šilta ir labai šalta. Mane labai žavi žalios, geltonos ir violetinės spalvos derinys, kartais dar pridedu šiek tiek ultramarino mėlynumo. Prislopintas šių spalvų ir atspalvių koloritas traukia savo paslaptingumu.
Esate Austėjos, Milvydės ir Vakario mama, jūsų gyvenime netrūksta kasdienių rūpesčių ir buities. Kada tapote? Koks laikas palankiausias kūrybai?
Kūrybai palankus bet koks laikas. Svarbu leisti sau tai daryti. Jei galva užimta įvairių reikalų sprendimu, tuomet negaliu sau to leisti… Kaip ne keista, daugiausiai nutapau, kai išvykstu į plenerus. Palieku viską: santykius, rūpesčius, problemas ir esu laisva. Žinau, kad nereikės spręsti jokių uždavinių: tvarkyti dokumentų, rūpintis elektros įvedimu, automobilio remontu, malkų įsigijimu, nereikės pirkti, gaminti, sodinti, laistyti. Kai esu namie, buitis ima viršų.
Šioje parodoje eksponuojate tik peizažus – esate nepralenkiama peizažo meistrė, to nenuneigsi, tačiau jūsų kūrybos laukas yra kur kas platesnis: esate puiki portretistė, sakralinės ir abstrakčiosios tapybos kūrėja. Iš kur ateina siužetai, kaip gimsta jūsų paveikslai?
Idėjos yra visur aplinkui. Kalbu su žmogumi ir vaizduotėje jau matau paveikslą. Fiksuoju nuotaiką, žvilgsnį, koloritą, spalvas. Ryte išeinu į lauką – matau medžio kamieno išlenkimą, žolės žalumą, pernykščio lapo piešinį, debesis – visur yra paveikslai. Viskas yra aplink ir tai „užveda“. Tapant vaizdas transformuojasi, kinta, išnyra naujos formos, nauji atsivėrimai, kurių pradžioje nė nepastebėjau. Gamtoje labai paprasta ir lengva, viskas paduota lėkštelėje.
Jūsų peizažai spinduliuoja ramybe. Kas jums padeda ją susikurti ir sukurti?
Esu čia stebuklo dėka. Esu dėkinga už gyvenimą. Kai stabteliu savo nesibaigiančiame bėgime, atsiveria toks grožis! Kai palieku už nugaros visą sumaištį, smulkmeniškumus, tada norisi tik dėkoti Kūrėjui, kad esu ir dar taip dosniai apdovanota. Turiu daryti tai, dėl ko esu pašaukta būti šioje Žemėje. Pasitikėjimas ir tikėjimas visatos Kūrėju atveria širdį ramybei. Tapau tai, kas mane traukia ir taip, kaip sugebu. Viską darau su vidine darna. Gal iš čia ir ta ramybė mano darbuose.
APIE AUTORĘ
Gimė 1970 m. Kaune.
1981 – 1988 metais mokėsi Kauno J. Naujalio vidurinėje meno mokykloje.
1989 – 1996 metais studijavo Vilniaus dailės akademijoje.
Nuo 2012 metų yra Lietuvos dailininkų sąjungos narė.
Surengė ne vieną dešimtį parodų Lietuvoje, eksponavo savo tapybą Čekijoje, Vokietijoje, Estijoje, Latvijoje, Prancūzijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Graikijoje.
nezinau ar aukstas lygis tapybos bet neprastai ..tik tiek