Dažnai po Lietuvą keliaujantys tautiečiai bei šalies svečiai ne pirmus metus gali džiaugtis įvairiose vietose naujai atgimusiais, šiuolaikiškai sutvarkytais ir prižiūrimais senaisiais mūsų protėvių gynybiniais įtvirtinimais – piliakalniais, kurie laikomi vienais iš įdomiausių šalies kultūrinio – archeologinio paveldo objektų. Daugelio piliakalnių lankymas yra įtrauktas į populiarias ekskursines programas, juose vyksta įvairios edukacinės veiklos, švenčiamos Joninės bei kitos kalendorinės šventės.

Tuo metu nors Klaipėdos miesto ribose iki mūsų dienų yra išlikę vos du piliakalniai – Žardės ir Purmalių – jie kol kas sulaukia tik nedidelio entuziastų dėmesio, mat iki šiol nėra pritaikyti masiniam gyventojų lankymui.

Be to, paaiškėjo, jog dar teks ne vienerius metus palūkėti, kol šie priešingose uostamiesčio dalyse esantys kultūriniai objektai, savyje slepiantys svarbiais žinias apie ankstyvąsias kuršių gyvenvietes pajūry, džiugins klaipėdiečius ir miesto svečius.

Užsitęsęs konfliktas

Klaipėdos miesto savivaldybė dar prieš 4 metus buvo parengusi abiejų – Žardės ir Purmalių piliakalnių tvarkybos projektus, tam buvo paskyrusi ir atitinkamą finansavimą. Tačiau iki galo šiuos planus įgyvendinti sutrukdė tuometinė Kultūros paveldo departamento (KPD) Klaipėdos teritorinio padalinio vadovybė.

Klaipėdiečiai paveldosaugininkai reikalavo, kad savivaldybė abiejų piliakalnių žemę įteisintų kaip savo nuosavybę ir tik tada imtųsi jų tvarkymo darbų. Tuometinė savivaldybės administracijos vadovybė tam priešinosi, teigdama nenorinti prisiimti jai nebūdingų funkcijų, be to, tikino esą perimti žemės savo nuosavybėn nėra jokios būtinybės, nes tvarkybos darbams atlikti pakanka ir turimo Nacionalinės žemės tarnybos leidimo. Kaip pavyzdys buvo minimas Kretingos rajone puikiai rekonstruotas Imbarės (Salantų) piliakalnis, dėl kurio rajono savivaldybės įteisinti žemės nuosavybės esą nereikalauta.

Į šį nesusikalbėjimą prieš trejus metus buvo įtraukta ir tuometinė KPD vadovybė Vilniuje, kai į ją užtarimo kreipėsi miesto meras Vytautas Grubliauskas. Tada prabilta apie būtinybę keisti tam tikrus teisės aktus.

Apie šį tarp dviejų institucijų įstrigusį konfliktą „Atvira Klaipėda” rašė ne vieną kartą.

Nors praėjus beveik trejiems metams paaiškėjo, jog teisės aktų keisti visgi neprireikė, klaipėdiečiai ir miesto svečiai dar negreit galės džiaugtis tinkamai sutvarkytais šiais dviem unikaliais kultūros paveldo objektais.

Planai atverti lankytojams minėtus piliakalnius, pasak Klaipėdos savivaldybės administracijos Paveldosaugos skyriaus vedėjo Vitalijaus Juškos, dabar jau nukelti į 2025-2026 metus.

Leidimai tvarkybai gauti

„Mūsų skyrius yra labai suinteresuotas, kad piliakalniai būtų sutvarkyti. Galų gale mes atsisakėm rengti paveldo tvarkybos darbų dalį ir maksimaliai perkėlėm darbus į bendrastatybinių darbų projektą, kurį jau esam padarę, suderinę ir yra gauti leidimai. Tokiu būdu mes tiesiog apėjome, galima sakyti, šitą KPD Klaipėdos skyriaus buką pasipriešinimą, kitaip nepavadinčiau tuo metu, ir 2019 metais gavom tuos leidimus. Faktiškai dabar nėra jokių trukdžių, kad tie darbai negalėtų būti atlikti”, – komentavo V. Juška.

Jo teigimu, darbai buvo jau suplanuoti trimečiame savivaldybės veiklos darbų plane, bet, spėjo jis, matyt, dėl finansavimo stokos perkelti vėlesniam laikui. Žinia, laiku nepanaudojus numatytam projektui pinigų, jie būna paskirstomi kitoms panašioms veikloms.

„Vilties teikia viena aplinkybė, kad šitie darbai yra atsidūrę tame ilgalaikiame plėtros plane iki 2030-ųjų metų”, – sakė V. Juška, vėliau patikslinęs, jog abiejų piliakalnių sutvarkymas įtrauktas į 2025-2026 metų veiklos planus.

Kartu jis teigė, jog labiau gyventojų lankomą Žardės piliakalnį pagal savo kompetenciją šiuo metu prižiūri Miesto tvarkymo skyrius – kasmet praretina suaugusius krūmynus, nupjauna žolę, surenka šiukšles.

„Šita tvarkyba niekur nedingo, nes yra leidimai, bet jeigu savivaldybė ilgiau dels, mes turėsim koreguoti jau šituos naujai parengtus projektus”, – apibendrino V. Juška.

Jis padėkojo uostamiesčio visuomeninkams už nuolatinį dėmesį šiems miesto kultūros paveldo objektams, juose rengiamas švarinimosi talkas.

Denisas Nikitenka, kraštotyrininkas, žurnalistas ir visuomenininkas:

„Vadovaudamiesi principu, jog geriau vieną kartą patiems imtis iniciatyvos, nei devynis kartus bambėti ant valdžios, kaltinant ją neveiklumu, gegužės 1 d. su kuršių gyvosios istorijos klubo „Pilsots“ gentainiais po ilgo karantininio nesimatymo vėl susitikom ir tvarkėm unikalią visoje Lietuvoje vikinginio laikotarpio paleoastronominę stebyklą prie kuršių Purmalių piliakalnio Klaipėdoje. Čia savotiškame amfiteatre slūgso prieš tūkstantį metų specialiai padėti 6 akmenys, kurie žymi azimutus.

Prieš septynetą metų ši vieta buvo visa apžėlusi. Tada kartu su sūnumi padarėme pirmąją didžiulę talką. Vėliau sekė kitos jau su „Pilsots” nariais. Pernai netvarkėme, nes manėme, kad Klaipėdos miesto savivaldybė tesės pažadą ir imsis viso archeologinio komplekso tvarkybos. Nesiėmė. Atėmė skirtą finansavimą ir perskirstė lėšas miesto viešųjų erdvių tvarkybos projektams. Tad šiemet grįžome, radome observatoriją dar labiau apžėlusią ir teko gerokai paplušėti, kol ji vėl atsivėrė. Matyt, šią talką teks kartoti kasmet, nes gajos ievos, baltalksniai, gervuogės labai spėriai atželia. Kol valdiškas vėžlys iki Purmalių atkeliaus, gali ir lazda pradėti žaliuoti”.

INFORMACIJA

Lietuvoje priskaičiuojama apie 850 piliakalnių. Piliakalniai Lietuvos teritorijoje atsirado žalvario amžiuje, suintensyvėjus prekybai bei kovoms dėl įtakų įvairiose žemėse. Jie ypač paplito geležies amžiuje.

Pìliakalnis (pilies kalnas) – tai kalva, kalnas, kur stovi ar stovėjo pilis. Piliakalniais vadinami labai skirtingos išorinės išvaizdos bei vidinės struktūros objektai: nuo labai panašių į paprastas kalvas ankstyvųjų piliakalnių iki gerai matomais grioviais ir pylimais sutvirtintų vėlyvųjų piliaviečių.

Piliakalnį, kaip gynybinį įrenginį, sudaro du pagrindiniai elementai: pati įtvirtinta vieta bei jos įtvirtinimai. Įtvirtinta vieta – tai piliakalnio aikštelė – buvęs pilies ar kitokio įtvirtinimo kiemas.

Dažniausiai piliakalniai Lietuvoje yra natūraliai susiformavusios kalvos bei krantų iškyšuliai su žmogaus įrengtais gynybinės paskirties įtvirtinimais. Dažnai šalia pilies būdavo gyvenvietė, kartais dar ir įtvirtintas priešpilis.

Klaipėdos regione daugiausia piliakalnių – per 20 – priskaičiuojama Kretingos rajone.