Mūsų visokių spalvų valdžia daug ir dažnai kalba apie tai, kokios svarbios yra priemonės, nukreiptos prieš ne itin draugiškų, švelniai tariant, kaimynų režimų propagandą. Šiek tiek rečiau yra pabrėžiama, kad tokios priemonės nemažai kainuoja. Tačiau esą tokia kova vyksta ir beveik viskas yra gerai. Galėtų būti gal ir geriau, tačiau dėl objektyvių priežasčių yra neblogai.

Tačiau po incidento Baltarusijos oro erdvėje, kada Minske buvo priverstinai nutupdytas oro linijų „Ryanair“ boingas su daugiau nei 120 keleivių, o lėktuvu keliavęs Baltarusijos žurnalistas – suimtas it gyvulys ir patupdytas į narvą, retas žmogus pasakytų, kad propagandos fronte Lietuvoje yra viskas pakenčiamai. Nebent pakenčiama patirtimi vadintume tą, kada diktatorius Lukašenka nusismaukęs kelnes čiurškia į akis (sakydamas, jog iš tikrųjų tai – lietus) visam pasauliui (taigi ir mums taip pat). Pasakodamas apie kažkokius teroristinės organizacijos „Hamas“ laiškus, apie nuolankius Lietuvos ir Graikijos vyriausybių tariamus prašymus nutupdyti boingą Minske ir apieškoti.

Kam Lukašenka taps simpatiškas – pagaliu iš tos apčiurkštos galvos nebeišmuši. president.gov.by nuotr.

O ką gi mums ta proga per savaitę yra papasakojusi mūsų valdžia? Problema ta, kad iš tyrimą vykdančių institucijų mes nežinome nieko arba beveik nieko.

Jeigu tiksliai prisimenu, praėjus parai televizija parodė vieną policininką ir kažkurį iš aukštų prokurorų, kurie apsiribojo informacija bendromis frazėmis apie vykstantį tyrimą. Vėliau kažkurią dieną buvo skelbta apie tai, kad kelissyk apklausta orlaivio įgula beigi devyni dešimtadaliai keleivių. O koks incidento paveikslas ryškėja? Tiek žinių.

Tačiau jokio požiūrio į tuos niekus, kuriuos tauškia Lukašenka, Baltarusijos premjeras ir kiti. Jokių komentarų dėl svarbiausių faktų: kodėl boingo ekipažas, ilgai dvejojęs, kaip elgtis, per dvi minutes apsisprendė paskelbti nelaimės signalą ir pasuko į Minską – pamatė demonstratyvų baltarusių naikintuvo skrydį ar buvo banaliai apmulkintas-suklaidintas Baltarusijos skrydžių vadovo? Kodėl Minsko atstovai gali išplatinti tariamą skrydžių vadovo ir pilotų pokalbių stenogramą (jau yra įrodymų, kad ja buvo mėginta manipuliuoti), o Lietuvoje neatsiranda, kas pateiktų tikros pokalbių išklotinės versiją, kuri padėtų tiesiog susigaudyti.

Savaime suprantama, tuojau rasis dešimtys žmonių, kurie sakys, esą tai tyrimo medžiaga ir skelbti ją – tolygu tyrimą trukdyti. Ir ne kiekvienos nosies reikalas tokius dalykus žinoti. Buliaus mėšlas, kaip pasakytų amerikiečiai.

Palikę nosių reikalus ramybėje ir šiek tiek pagalvoję tuo tarpu suprasime: kada nėra jokios informacijos apie didumą visuomenės sukrėtusį įvykį, dalies žmonių smegenyse ne tuštuma vyrauja, o nuosėdomis kaupiasi Lukašenkos ir jo propagandos meistrelių tauškalai. Taip sakant – paprastas ir aiškus pasaulio vaizdas. Be kritinio mąstymo.

Galima guosti save, esą gerą antipropagandos terapiją pas mus vykdo tokie įžymūs šalies politikos veikėjai kaip Ramūnas Karbauskis ar Agnė Širinskienė. Bet to iš tikrųjų maža. Tokio aklumo pasekmė: ateityje antipropagandos frontuose išleisti milijonai eurų – tarsi tiesiai į unitazą. Kam Lukašenka taps simpatiškas – pagaliu iš tos apčiurkštos galvos nebeišmuši.

Trumpai tariant, siekiant apsaugoti mūsų pačių žmones nuo svetimų tiesų, nesvarbu, kad jie panašūs į kliedesius, privalu aiškiai pagrįsti, kodėl incidentą vadiname oro terorizmu ar piratavimu, kuris „peržengė visas ribas“. Juo labiau šiuo konkrečiu atveju, kada net metapasakojimo kurti nereikia.