Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešojoje bibliotekoje nuo trečiadienio galima susipažinti su „Mažosiomis laivų istorijomis“ – Lietuvos jūrų muziejaus paroda iš serijos „Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniai prabyla“.

Paroda atspindi muziejaus rinkinyje saugomą laivų modelių kolekciją, pristatydama didžiausią, brangiausią, mažiausią, dramatiškiausią ir kitus, modelius. Kai kurių iš jų istorijos – neeilinės. Pavyzdžiui, 1984 metais vilniečiui meistrui Vladimirui Volokanovui už metro nesiekiantį „BUCENTAURUS“ modelį iš samšito ir raudonmedžio buvo sumokėta itin įspūdinga suma – 8200 rublių. Už tiek tada buvo galima nusipirkti naują automobilį.

„BUCENTAURUS“ modelis buvo pagamintas iš 2550 detalių pagal konkrečios apeiginės galeros ikonografinę medžiagą. Šis laivas buvo pradėtas statyti 1772 m. ir buvo nuleistas į vandenį 1729 m. Dviejų denių laivą aptarnavo 168 irkluotojai, kurie grupėmis po 4 valdydavo 11 m ilgio irklus. Dar 40 jūreivių įgula rūpindavosi laivu. Laivas buvo itin gausiai dekoruotas drožiniais ir auksiniais elementais. Dožo – Venecijos respublikos vadovo – sostas buvo laivo gale. Laivo priekyje – senovės romėnų teisingumo deivės Justicijos, laikančios rankose kardą ir svarstykles, skulptūra. 1797 m. Prancūzijai nukariavus Veneciją jau po metų Napoleono įsakymu nuo laivo buvo nuimtos visos auksinės ir dalis medinių dekoracijų, siekiant parodyti Prancūzijos imperatoriaus galybę prieš kadaise vieną svarbiausių Europos ekonomikos ir kultūros lopšių. Taip buvo sunaikintas pagrindinis Venecijos respublikos simbolis. Laivo korpusas išliko ir pervadintas „PRAMA HYDRA“ naudotas kaip laivas–kalėjimas iki 1824 m.

O štai barką „Moshulu” galima pavadinti dramatiškiausiu kolekcijos modeliu. Lietuvos jūreivystės istorijai laivas svarbus tuo, kad 1937–1939 m. jame jūrinę praktiką atliko Vytautas Bagdanavičius (1920–1942? m.). Kelionėse aplink pasaulį jis savo rankomis šį modelį ir pagamino. Aktyvus jūrų skautas ir buriuotojas V. Bagdanavičius savo lėšomis išvyko į jūrinę praktiką šiame burlaivyje. 1940 m. pradžioje, finansiškai padedant valstybei, jis aukso medaliu baigė Švedijos Karališkąją jūrų akademiją. Nors ir tėvų atkalbinėjamas vasarą grįžo į okupuotą Lietuvą ir pradėjo tarnybą garlaivyje „Šiauliai”. 1941 m. vasarą laivas, dalyvaudamas Talino evakuacijoje nuskendo Suomių įlankoje. Įgula buvo nugabenta į Leningradą, kur „kapitalistiniame pasaulyje“ jūrininko amato mokęsis V. Bagdanavičius buvo sovietų suimtas. Laikomas dingusiu be žinios 1941–1942 m. žiemą.

Ne mažiau dramatiška ir paties laivo „Moshulu“ istorija. Jis buvo pastatytas 1904 m. Glazge (Škotija) ir pavadintas „KURT“. Iki 1914 m. laivas priklausė Hamburgo prekybos kompanijai „G. H. J. SIEMERS & CO“. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, barkas stovėjo JAV Ramiojo vandenyno pakrantės Oregono uoste, kur jį konfiskavo JAV vyriausybė. Tada buvo pakeistas ir pavadinimas į „Moshulu“. Tai senekų indėnų kalba reikė bebaimį. Dešimt metų šis „bebaimis“ gabeno vilnos, chromo ir medienos krovinius tarp Šiaurės Amerikos, Australijos, Filipinų ir Pietų Afrikos uostų. 1935 m. laivą nusipirkus Gustavui Eriksonui, su Suomijos vėliava plukdė javus iš Australijos į Europą. 1939 m. „Moshulu“ laimėjo paskutines „JAVŲ LENKTYNES“ (angl. „GRAIN RACE“). Lenktynės iš Pietų Australijos Viktorijos uosto (angl. Port Victoria) į Kvinstauną Pietų Airijoje truko 91 dieną. Po Antrojo pasaulinio karo laivas iki 1970 m. tarnavo kaip plūduriuojantis sandėlis. Tada jį nusipirko JAV restoranų korporacija. Nuo 1975 m. laivas tapo muziejumi su veikiančiu restoranu Filadelfijos centre. Burlaivį galima pamatyti garsiuose filmuose „Rokis” ir „Krikštatėvis 2″ (jaunasis Vitas Karleonė šiuo laivu atplaukė į Ameriką).

Lietuvos jūrų muziejaus rinkinys pradėtas kaupti dar 1967 m., kai buvo įsteigtas Klaipėdos kraštotyros muziejaus Jūrų skyrius. Šiuo metu tarp daugelio įvairių eksponatų muziejaus ekspozicijose ir saugyklose eksponuojama ir saugoma 160 laivų modelių ir maketų. Tai skirtingų laivų tipų modeliai, atspindintys įvarius laivybos laikotarpius ir kultūrines tradicijas.

Muziejaus direktoriaus pavaduotojas vyr. fondų saugotojas istorikas Romualdas Adomavičius sako, kad laivų modeliai žmonijos istorijoje buvo naudojami gilioje senovėje įvairioms reikmėms: apeigose, kaip įkapės, namų apyvokos daiktai, meno dirbiniai ar žaislai.

– Pirmieji modeliai daryti iš medžio, molio, bronzos, dramblio kaulo ir švino, – sako istorikas. – Buvo gaminami pakrančių žvejų valčių, prekybos ir karo laivų modeliai. Viduramžių Europoje (nuo XII a.) galerų ir burlaivių (karakų, galeonų ir kt.) modeliai kabinti bažnyčiose, siekiant apsaugoti laivą ir įgulą nuo nelaimių jūroje. Iki XIX a. išliko jūrininkų ir laivų savininkų paprotys „aukoti“ laivus-votus , tikintis sėkmingos kelionės ir apsaugos nuo jūros pavojų. Burlaivis-votas kabo ir Būtingės bažnyčioje, simbolizuodamas iš Šventosios apylinkių kilusių žvejų ir jūreivių auką.

Iki XVIII a. praktiškai visi laivai statyti be brėžinių. Laivų statytojas prieš pradėdamas darbą užsakovui pagamindavo būsimo laivo iliustraciją – modelį. Jame būdavo galima matyti laivo korpuso formas, denio išdėstymą, rangauto ir takelažo detales.

XIX a. pradžioje Napoleono karuose į nelaisvę paimti jūreiviai (prancūzai ir britai) per ilgus metus, leidžiamus laivuose-kalėjimuose, gamino laivų modelius iš medgalių, nuo valgio likusių kaulų ir plaukų. Nuobodi gyvenimo nelaisvėje rutina paskatino savitą meną, kurio egzemplioriai labai vertinami.

1838 m. Londone įkurtas pirmasis laivų modelių buriavimo klubas, būręs konstruktorius prie nedidelių vandens telkinių. XX a. pradžioje išpopuliarėjo mėgėjiškas laivų modelių konstravimas. Medį ir šviną pamažu keitė plastikinės ir alavo plokštės detalės bei iš jų paruošti surinkimo komplektai. Tarpukariu modeliavimas tapo populiariu hobiu. Savamoksliai meistrai ir dabar kuria laivų modelius.