Lietuvos Jūrų muziejus turi gražią tradiciją – auginamiems ruoniukams suteikti vardus, kuriuos pasiūlo vaikai. Štai ir šiemet net 16 ruoniukų gavo vardus, kuriuos pasiūlė Aukštaitijos vaikai. O pasiūlė jų – arti pusės tūkstančio – bent taip rašo Lietuvos Jūrų muziejus pranešime spaudai. Pasiūlė vardus tai vaikučiai, bet atrinko juos suaugę žmonės, matyt, patys muziejaus darbuotojai.

Ir kokius gi vardus parinko? Keturiems ruoniukams teko įdomūs, originalūs vardai – Kujelis, Ulas, Untaniukas, Žiužis. O štai likusieji 12 irgi gavo originalius vardus, bet visi ne lietuviškos kilmės – svetimybės, atėjusios į Aukštaitiją per rusų ar lenkų kalbas, o kai kurios – net nevartotinos svetimybės.

Paskaitykime tuos ruoniukų vardus – Broškė, Cukerka, Cviekas, Gaspadorius, Gastinčius, Guzikas, Iškadnykas, Spotkelis, Unarava, Unčiakas, Zabova, Zbitka.

Aš pats, mokėdamas rusiškai ir lenkiškai, suprantu šių vardų (žodžių) reikšmę. Bet juk ruoniukams vardai suteikiami tam, kad juos taip vadintų mažieji muziejaus lankytojai. Galiu užtikrinti, kad jiems šie vardai nieko nesako, bus visiškai nesuprantami ir sunkiai ištariami.

Tad likau nesupratęs, ką norėjo padaryti žmonės, parinkę vardus ruoniukams. Turiu 3 versijas:

– parodyti, kad Aukštaitijoje net 75 % vartojamų žodžių (12 iš 16) yra slaviškos kilmės;

– grąžinti į aktyvią vartoseną senąsias kalbos svetimybes;

– apsunkinti reikšmių supratimą vaikučiams – muziejaus lankytojams.

O gal tiesiog vardus parinkę žmonės taip parodė savo neišprusimą ir menką pagarbą lietuvių kalbai?