Jau ateinantį antradienį tarptautinį teatro festivalį „TheAtrium” atidarysiančią Klaipėdos dramos teatro premjerą „Tarp Lenos kojų, arba „Švenčiausiosios Mergelės Marijos mirtis“ pagal Mikelandželą Karavadžą” kurianti žymi Lenkijos režisierė Agata Duda-Gracz neliko skolinga ją geriausiais žodžiais minintiems aktoriams.

„Kiekvienam geram režisieriui tik palinkėčiau dirbti su tokia nuostabia aktorių ekipa”, – penktadienį surengtos spaudos konferencijos metu sakė A. Duda-Gracz.

Rolės – pagal aktorių norus

Pasak režisierės, būsimo spektaklio tema atsirado sulaukus Klaipėdos dramos teatro vadovo Tomo Juočio kvietimo.

„Kai mes su Tomu aptarinėjome šį reikalą, niekada nešovė į galvą, kad darysim tai pandemijos metu ir kad pasaulis taip greit pasikeis. Džiaugiuosi, kad apie tai nepadarėme spektaklio, nors tam tikrai prasme irgi pasakojame apie kitokio pobūdžio grėsmingą ligą. Pernai spalį Klaipėdoje vyko kūrybinės dirbtuvės, po kurių aš parašiau pjesės tekstą. Seniai norėjau papasakoti Karavadažo istoriją. Tai vienas didžiausių, jei ne didžiausias per visą žmonijos istoriją dailininkas. Jis buvo genijus, du kartus nuteistas už žmogžudystę, lankydavosi, gyvendavo viešnamiuose, buvo girtuoklis, avantiūristas, bet tuo pačiu Dievo dovaną turėjęs humanistas, filosofas, kurio istoriją užrašė didžiausias jo priešas, labai vidutiniškas dailininkas”, – apie pačią darbo pradžią sakė A. Duda-Gracz.

Jos teigimu, spektaklyje paliečiama tema, kuri jai šiuo metu yra aktualiausia ir kaip asmeniui, ir iš profesinės pusės.

„Šiuo metu susidūriau su pasirinkimų problema. Ta tema man jautri. Gyvenimo ir mirties, kaip gyventi po to, kai mirė, kas buvo svarbus tavo gyvenime? Ar meilė miršta kartu su tuo, su kuriuo atsisveikiname? Kokius pasirinkimus darome tarp gyvenimo ir meno? Koks skirtumas tarp tikėjimo ir davatkiškumo? Ar įmanoma gyventi be Dievo? Koks skirtumo tarp menininko ir paprasto žmogaus etikos? Ir kuri meilė svarbiausia – kitam žmogui, menui, savo pašaukimui, Dievui ar pačiam sau?” – kalbėjo kūrėja.

Pasak režisierės, roles, uždavinius ji formavo iš aktorių pageidavimų.

„Po dirbtuvių prašiau, kad kiekvienas parašytų, ką nori suvaidinti. Taip jų svajonių pagrindu atsirado personažų charakteriai”, – sakė A. Duda-Gracz, kuri taip dirba visuose teatruose, kur tenka statyti spektaklius.

Pasak jos, geriausia aktoriui skirti tokį vaidmenį, kokio jis nori ir kokiam yra pasirengęs.

„Kai Liudo (Liudas Vyšniauskas – M. V. ) paklausiau, ko jis labiausiai bijo, jis atsakė, kad neapsišikti. Tada jau žinojau, kad tai bus mano Karavadžas”, – sakė A. Duda-Gracz.

Spektaklis turi dvi aktorių sudėtis, tarp kurių yra ir lenkų, išmokusių reikalingas frazes lietuvių kalba. Tad ir prieš spaudos konferenciją žurnalistams buvo parodyta ta pati scena, suvaidinta skirtingų sąstatų.

„Yra trys mūzos, šiuos vaidmenis atlieka šeši aktoriai – trys lenkai, trys lietuviai. Norėjome parodyti tą pačią sceną du kartus, nes kiekvienas aktorius yra svarbiausias. Nėra tokio dalyko kaip pirmoji ar antroji sudėtis. Tai mūsų pirmas susitikimas su žiūrovais. Jūs kaip akušerė, dėl to norėjau, kad mūsų susitikimas būtų bendras, o ne taip, kad kai kurie aktoriai stovėtų užkulisiuose”, – aiškino režisierė.

Sulaukus klausimo, kaip vertina darbą Klaipėdos dramos teatre ir jos aktorius, kurie jau ne kartą sakė, jog jiems darbas su šia Lenkijos scenos žvaigžde yra didžiulė dovana, A. Duda-Gracz teigė esanti nepaprastai dėkinga T. Juočiui už pakvietimą dirbti uostamiestyje.

„Labai džiaugiuosi, kad galiu dirbti čia. Turėjau didelę garbę, laimę, džiaugsmą susitikti su tokia nuostabia aktorių ekipa. Tai neįprastai atvirų žmonių grupė, jie taip atvirai priėmė aktorius, choreografus, šviesų režisierių. Jie labai talentingi, labai darbštūs, puikūs, sugebantys padaryti daug dalykų, tikri. Kiekvienam geram režisieriui tik palinkėčiau dirbti su tokia nuostabia aktorių komanda”, – kalbėjo A. Duda-Gracz.

Paklausta apie savo santykį su religija, kurios tema yra ir šiame spektaklyje, režisierė paminėjo, kad jo metu bus galima išvysti sceną, kai sudeginamas inkvizicijos nuteistas Džordanas Brunas.

„Tada vyko karas su reformacija, bažnyčia tada buvo agresyvi, atakuojanti ir turėjo didelę valdžią. Mano šalyje kol kas nėra laužų, kur dega žmones, bet dažnai jaučiame tos praeitos epochos kvapą. Mes ilgai galvojome, ar iš viso turėtume galimybę vaidinti šį spektaklį. Aš esu giliai tikinti, bet tai neturi nieko bendro su katalikybe ir Lenkijos katalikų bažnyčios versija. Pastaruoju metu Lenkijoje yra toks reiškinys, kad vaikai per religijos pamokas mokosi, jog lenkas ir katalikas yra tas pat. Tikrai ne”, – sakė A. Duda-Gracz.

Algirdo Kubaičio nuotr.

Pirmi kartai karjerose

Aktorė Regina Šaltenytė sakė, jog visa trupė dabar yra tokiame etape, kai artėjama prie finišo ir nori, kad tas linijos kirtimas neįvyktų taip greit, kad tas ieškojimo procesas truktų kuo ilgiau, nes jis neša džiaugsmą.

„Kai jau yra rezultatas, visada labai liūdna, o čia rezultato niekada nebus”, – sakė ji.

Rimantas Pelaukauskas atviravo, kad į pirmą repeticiją aktoriai atėjo kaip švarus popieriaus lapas.

„Tai mano karjeroje pirmas kartas, kai nenagrinėjome pjesės, neskaitėme, o iškart nėrėme ir pradėjome ieškoti, dirbome su savim ir savo personažu, ieškojom. Kiekvienas rytas prasidėjo mūsų kūnu išlaisvinimu, po to Lukašas (Lukasz Wojcik – M. V.) sukūrė nuostabia muziką, nerdavome į garsus, paskui prasidėdavo viskas su Agata. Pradedi galvoti, jausti, po truputėlį, po kruopleytę rankioti tą savo personažą ir rezultate, kokią užduotį bepasakytų, aš, kaip personažas, esu visiškai laisvas, nėra to repeticijų etapo, kai nedrąsu pradėti pirmus personažo žingsnius scenoje. Tai visada buvo džiaugsmas, malonu ir įdomu, tai didžiulis džiaugsmas ir didžiulė bendrystė visų. Tikiuosi, kad padarėme puikų spektaklį, kad nenusivils žiūrovas. Turėjome nuostabų, puikų, kūrybišką, prasmingą laiką. Tai mums visiems daug davė, daug užtaiso ateičiai. Nuostabūs talentingi Lenkijos aktoriai, labai gera didžiulė patirtis”, – kalbėjo aktorius.

Jo kolegė Eglė Jackaitė džiaugėsi tuo, kad A. Duda-Gracz dalinasi viskuo, ką turi.

„Kiekvienas mūsų sutikimas prasidėdavo apsikabinimu su kiekvienu ir tai tapo įprasta. Man per 25 metus to nebuvo. Aš tikiu, kad dabar kiekvieną kartą, pamatę vienas kitą, pulsime į glėbį. Kiekvienas kolega dar labiau pamilo vienas kitą, tokia šeima susikūrėme, nebijojome klysti, nebijojome būti pažeidžiami”, – kalbėjo A. Jackaitė.

Spektaklio choreografas Tomasz Wesolowski savo ruožtu pabrėžė, kad kiekvienas judesys buvo sugalvotas pačių aktorių.

„Aš kaip drabužių parduotuvė tik renkuosi skirtingus drabužius ir juos dėlioju. Aš turėjau nuostabią medžiagą. Galime dabar įkurti šokių teatrą”, – sakė jis.

Brangiausias pastatymas

Klaipėdos dramos teatro vadovas T. Jočys pripažino, kad šis spektaklis tapo brangiausiu iš visų iki šiol pastatytų. Prie to nemažai prisidėjo ir pandemija bei visi karantino reikalavimai.

Pasak jo, nors scenografija atrodo labai minimali, tačiau ji reikalauja ypatingų sprendimų dėl apšvietimo.

Teatrui radus rėmėjų ir partnerių finansinė našta buvo pasidalinta. Spektaklio kūrimo partneris yra Adomo Mickevičiaus institutas, jį remia Lenkijos institutas Vilniuje.

T. Juočys pasidžiaugė, kad pavyko prisikviesti A. Duda-Gracz ir jos debiutas Lietuvos teatro scenoje įvyks būtent Klaipėdoje. O jos pasikviesti Lenkijos aktoriai vis važinės į uostamiestį, kai reikės jiems vaidinti.