Kalba nuo kalno – kitaip negalėčiau pavadinti šiandien perskaityto Prezidento metinio pranešimo.

Nemėgstantiems ilgesnių tekstų – mačiau silpną ir pažeidžiamą žmogų – valstybės vadovą, ieškantį priedangos ir užuovėjos, girdėjau daug nuoskaudų, pasigedau savikritiško požiūrio. Matyt, jau yra aiškus sprendimas dėl antrosios kadencijos bei numanomos prioritetinės grupės žmonių, kuriems bus skiriamas didžiausias dėmesys. Taigi, skaldymas, o ne jungimas ir vienijimas, matyt, ir toliau bus mūsų palydovai artimoje ateityje.

Prezidento metiniai pranešimai visada yra tarsi atskaitos taškas, pasidžiaugimo tuo, kas atlikta, bei dėmesio atkreipimo į tai, ką galėjome padaryti geriau, momentas, kurį įvertinus kritiškai tęstume darbus.

Nors gyvename sudėtingu metu, bet neįprastai silpni šalies vadovo pasisakymai vis dar nustebina. Pasigedau kritinio mąstymo, asmeninės atsakomybės bei situacijos išmanymo. Bandymai palepinti atskiras rinkėjų grupes keletu sakinių, nusikratymas atsakomybės ten, kur būtina imtis lyderystės, prisidenginėjimas tautos balsu – taip, matyt, vadinamos Prezidento inicijuotos apklausos – bandant “prakišti” savo ne visuomet kompetentingą poziciją, kurios Seimas neklauso. Prezidentas, norintis priversti mus patikėti, kad visuomenės atskirtis vyrauja tarp progresyvių ir kaimietukų, dėl ko vėl tarsi kaltinamas Seimas, mane glumina.

Argi Jam paslaptis, kad visuomenės atskirtis, pirmiausia, atsiranda turtinės nelygybės pagrindu? Kad norėdami mažinti atskirtį, pirmiausia, turime atsižvelgti į senjorų gyvenimo kokybės gerinimą? Tai, beje, šis Seimas ir Vyriausybė daro ne trupindami išmokas prieš rinkimus, o sistemingai veikdami nuo pirmos kadencijos dienos.

Prezidentas mano, kad Lietuvos problema yra tautos negirdėjimas. O mano manymu, Lietuvos problema yra aukšti pareigūnai, turintys jungti ir vienyti, tačiau iš tiesų esantys silpni ir pasimetę, nerandantys tinkamos vietos einamų pareigų kontekste. Norėtųsi kažkuo padėti, tačiau pagalba galima tik tuomet, kai žmogus pats sau nori padėti. Tokio noro, deja, aš nematau. Tačiau matau norą siekti antrosios kadencijos pareigose, kuriose ne tik nesijaučiama gerai, bet, matyt, nesuklysiu sakydamas, nelabai sugebama ir tinkamai jų vykdyti.

Nesijaučia gerai ir visuomenė. Tikrai ne tokia gerovės valstybė iškyla vizijose. Ne silpna, susiskaldžiusi, pasimetusi, gebanti tik krūpčioti ir niurzgėdama dreifuoti šiukšliname savo kieme. Jeigu jūsų gerovės valstybės vizija sutampa su mano, kviečiu visus nenuleisti rankų, dirbti kartu tam, kad nebijodami diskutuoti nepatogiais klausimais, drąsiai priimdami laukiančius iššūkius, gerbdami kiekvieną pilietį, padėdami kaimynams, kurtume šalį, kurioje gyvena laimingi žmonės.