Viskas, ką darau aš, arba ką parodau, kaip daryti kitiems yra gėris. Visa kita, kas Lietuvoje juda vienaip ar kitaip, arba, ką daro kiti, yra šiaip sau. Tokią nuostatą aš išgirdau klausydamas prezidento Gitano Nausėdos antrąjį metinį pranešimą antradienį. Ir darsyk, po teisybei, jį perskaitęs.

Vargas apžvalgininkams beigi komentatoriams, kurie pranešime siekia rasti turinio ar skaičiuoti, kiek kartų prezidentas paminėjo vieną ar kitą sąvoką. Kol kas ryškėja tik p. Nausėdos pasaulėžiūros padiktuotos takoskyros. Prezidentūros nuotr.

Žinau, kad buvo išgirdusių kitaip ir kitką.

Toks įspūdis galbūt susidarė dėl to, kad pranešimo klausiausi su tam tikra nuostata. Šališkai. Tikėdamasis išgirsti, kaip prezidentas kartu su kitais politikais ketina kurti „gerovės valstybę“. Nekartą esu minėjęs (tuojau pats sau nusibosiu), kad manding labai trūksta skambaus 2019 metų prezidento rinkimų kampanijos šūkio turinio. Šūkis gražus, o turinys, mano nuomone, yra tuščiažiedis. Norisi ko nors labiau konceptualaus, keleto punktų, kurie galėtų būti orientyru visiems – įstatymų priėmėjams, vykdytojams, teisėsaugininkams, gamtosaugininkams, švietimiečiams, kultūrininkams, žurnalistams ir kitiems. Nes tos fragmentuotos iniciatyvos atskiroms socialinėms grupėms primesti po keliasdešimt eurų išmokų – tai ne koncepcija. Geriausiu atveju mimikrinis fragmentas. Blogesniu – populistinė imitacija, ruošiantis kitai kadencijai.

Žiniasklaida praneša, dabartinei politinei opozicijai p. Nausėdos smeigtukai valdantiesiems patiko. O kaip gi kitaip: yra Lietuvos žmonės ir yra politikos elitas. Yra nacionalinė valdžia ir yra veikli, tačiau užspausta savivalda. Keletą metų apie tai viešai kalbėjo Ramūnas Karbauskis. Saulius Skvernelis – gal kiek mažiau. Nes, kaip sako ekspertai, tūpus Vyriausybės svarbiausion kėdėn, tenka užversti rinkimų šūkius ir imtis realaus gyvenimo. Ir visai nesvarbu, kokios politinės spalvos esi.

Vienintelis naujas dalykas, kurį išgirdau – prezidento iniciatyva pertvarkyti teismų sistemą. Kol kas nežinia kaip.

Galima sakyti, kad teismų sistema anksčiau ar vėliau tampa visų Lietuvos prezidentų iniciatyvų lauku. Tačiau, deja, taip ir lieka ir kreiva, ir šleiva. Teismų valdžią mėgino pertvarkyti Valdas Adamkus, Dalia Grybauskaitė. Rolandas Paksas dėl asmeninių problemų prie jų nespėjo prikišti nagų. O Algirdo Brazausko laikais teismų sistema tiesiog sukrito taip, kaip sukrėtė jo vadovautos Lietuvos demokratinės darbo partijos veikėjai.

Ieškant daugiau tradicijų, galima įtarti, kad maždaug po metų kitų p. Nausėda metiniame pranešime turėtų pasiskųsti, kad pagal Konstituciją šalies prezidentui trūksta galių.

Apie tai kalbėjo ir p. Brazauskas, ir p. Adamkus. Tik p. Grybauskaitė ta tema nieko aiškaus, atrodo, nėra pasakiusi, nes ėmė tiek valdžios, kiek jos voliojosi ant žemės.

Trumpiau tariant, metinis pranešimas Seime ir šį kartą tapo skambių frazių bei lozungų rinkiniu. Nelygu dėl ko – ar kaip tik p. Nausėdos laikais šį benefisą, kuris turėtų ir galėtų tapti tam tikra kelrode žvaigžde visai visuomenei ir valstybės institucijoms, ištiko žanro krizė. Ar esmė ta, kad mūsų šalies vadovas neturi daug minčių beigi idėjų, kokiu būdu galėtų sutelkti visuomenę įgyvendinti savo daugeliui simpatiškus rinkimų kampanijoje paskelbtus lozungus.

Tačiau kol kas yra kaip tik taip. Ir vargas apžvalgininkams beigi komentatoriams, kurie ta proga pranešime siekia rasti turinio ar skaičiuoti, kiek kartų prezidentas paminėjo vieną ar kitą sąvoką.

Kol kas ryškėja tik p. Nausėdos pasaulėžiūros padiktuotos takoskyros.