Virš vakarais „Hofo“ kieme susirenkančių žmonių nuo šios savaitės pradžios pradėjo rastis aštuonių metrų aukščio Apolono biustas. Jį ant teritorijoje esančio pastato sienos piešia Tadas Vincaitis, dar žinomas Plūgo slapyvardžiu.

Pagrindinę Klaipėdoje vykstančio V tarptautinio teatro festivalio „TheATRIUM“ programą šiais metais papildo alternatyvioms meno formoms skirtas „Triumas“. Jo programoje garsą, vaizdą, judesį apjungiantys lietuvių menininkų kūriniai. Būtent erdvėje, kur įsikūrė „Triumo“ renginiai ir piešiama šiemetį „TheATRIUM“ Apoloną vaizduojanti neofreska. Gedimino Pranckevičiaus kurtas meno globėjo įvaizdis netikėtas – pavasariškos žalumos supamas Apolono veidas atkartoja viduramžiais išpopuliarėjusią memento mori (atmink, kad mirsi) simboliką, turinčią priminti žmogaus gyvenimo laikinumą. Pusė Apolono veido atidengta iki kaukolės. Toks antikos dievo vaizdas įdomiai siejasi su šiemečiu festivalio šūkiu ar teiginiu „Būti“.

„Ta Apolono kaukolė labai koketiška, jei gerai įsižiūrėsite, pamatysite, kad ji net labiau šypsosi už gyvąją jo veido pusę. Man labai patiko G. Pranckevičiaus koncepcija ir atlikimas. Jis sugebėjo labai subtiliai, su geru humoro jausmu ir kiek įžūlokai pažiūrėti į mūsų situaciją, – apie naujai pamatytą festivalio simbolį kalbėjo Klaipėdos dramos teatro meno vadovas Gintaras Grajauskas, – Mirtis visada šalia. Reikia išmokti gyventi su ja kasdien. Išmokti būti nedarant dramos iš to, kad reikės nebūti. Manau, kad mūsų Apolonas labai iškalbingas, teigiantis gyvybės ir žinojimo apie mirtį ramumą“.

Anot jo, smilgą įsikandęs Apolonas puikiai atliepia festivalio šūkį „Būti“. Lakoniškas „TheATRIUM“ kvietimas ar priminimas „Būti“, pasak, G. Grajausko atsirado spontaniškai, nes „šie metai mums buvo ypatingi ir pradėjus kalbėti ar reikia šūkio festivaliui, jau po dienos beeidamas supratau, kad tas šūkis negali būti kitoks – tik „Būti“.

Teatro meno vadovas pasakojo, kad „Būti“ siejasi su Šekspyru – atsakoma į jo garsųjį klausimą „būti ar nebūti?“, siejasi ir su pandeminiais metais, „su žmonėmis, supratusiais, kad vienintelė problema yra egzistencinė, visos kitos – antraeilės”.

„Mūsų „Būti“ yra ir apie žmogaus gyvenimą bei mirtį, apie teatro ir kultūros lauko išlikimą, juk buvo baimių, kad teatras neatsigaus, nebus, koks buvęs“, – sako G. Grajauskas.

„TheATRIUM“ festivalis šiais metais rengtas priimant daug nežinomųjų.

„Labai rizikavome, nė vienas teatras neveikė, bet nusprendėm, kad viskas baigsis gerai. Atrodo, buvome teisūs – festivalis vyksta, Apolonas tapomas. Jis liks miestui kaip išgyvenimo ir stiprybės simbolis, kad net labai sunkiais laikais svarbiausia neprarasti vilties, atsparumo, sveiko proto ir nenustoti dirbti savo darbų. Nebandyti išgelbėt pasaulio globaliai, bet daryti tai, kas pasiekiama savo rankomis“, – apibendrino
G. Grajauskas.

T. Vincaitis-Plūgas sako, kad paprastai neperpiešia kitų menininkų darbų, tai pirmą kartą darė praėjusiais metais Ignalinoje. Jo piešiamas Apolonas kiek kitoks nei G. Pranckevičiaus.

„Apoloną šiek tiek modifikavau, tai darydamas daug negalvojau – suveikė momentinė pajauta, pavyzdžiui, piešinyje atsirado mėlyna spalva, ji man siejasi su jūra“, – pasakojo T. Vincaitis-Plūgas.

Anot jo, net ir perpiešiant hiperrealistine maniera kūrinys nebūtų identiškas, „matysis tavo braižas, piešimo maniera, potėpiai”.

„Jaučiuosi gerai piešdamas Apoloną. Tikiuosi, kad jo kūrėjas nesupyks dėl to, kaip piešinį pamačiau pats“, – sako T. Vincaitis-Plūgas.

Pauliaus Sadausko nuotr.

Kitokį vaizdą diktuoja ir objektyvios aplinkybės. Menininkas pasakojo, kad aerozolinių dažų paletė nėra labai plati, tad sunku tinkamai atitaikyti spalvas, „tą padaryti būtų sunku net ir piešiant įprastais dažais”.

„Jau matau, kad reikės važiuoti ieškoti atspalvių, kai kur reikia subtilių spalvų. Esu piešęs ant įvairių paviršių, man svarbiausia maksimaliai tiksliai perkelti piešinį, bet paviršius kiek pakoreguoja, kaip jis matomas. Jau dabar dėl sienos grublėtumo matyti atsirandantis mirgėjimas“, – kalbėjo menininkas.

Miestui dovanojamas Apolono atvaizdas bus ilgaamžis, T. Vincaitis-Plūgas jį piešdamas naudoja kokybiškus dažus, savyje turinčius apsauginio lako, prieš piešiant tam buvo paruošta ir pati siena.

„Kai kurie mano kūriniai gyvuoja jau virš 10 metų. Jų ilgaamžiškumas priklauso nuo dažų ir nuo sienos paruošimo. Jei siena trupanti – kartu su ja trupės ir kūrinys“, – minėjo menininkas.

Neofreskų kūrėjas iš Kauno jau ne pirką kartą dirba Klaipėdoje, vienas iš ryškesnių, jau prisiminimu tapusių darbų – 2017 m. kurtas dviejų sesučių portretas ant pastato Gulbių gatvėje. Tai buvo jo dovana krikšto dukrai.

Piešiamą freską galima pamatyti „Hofe“ jo darbo metu ir prieš „Triumo“ renginius. Artimiausias jų vyks šeštadienį (birželio 12 d.) 20 val. – kompozitoriaus ir garso menininko Arturo Bumšteino muzikinė programa „Iš garso efektų bibliotekos“. Premjeriniame muzikiniame kūrinyje remiamasi spektakliuose naudojamais garso efektais.