Prisipažinkime – nė vienas iš mūsų nesame nei dideli Šekspyro kūrybos, nei juo labiau jo dramos „Makbetas” pastatymo žinovai.

Užtat eidama žiūrėti į klaipėdiečių tarptautinio festivalio „TheATRIUM“ programą įtraukto italų režisieriaus Alessandro Serra „Makbetą”, pastatytą Sardinijoje, prisipažinsiu, nuogąstavau, ar pakaks skubotai „pasiguglintų” namų darbų, ruošiantis sardų tarme (kai kas ją vadina atskira kalba) vaidinamam veikalui suvokti.

Tačiau jau nuo pat pirmųjų spektaklio minučių visos baimės išgaravo kaip dūmas, nes scenos vyksmas įtraukė taip, jog po kurio laiko visai nebesinorėjo skaityti tokiais atvejais „sufleruojamo” teksto vertimo į lietuvių kalbą scenos palubėje.

Nes pats Šekspyro tekstas tapo kur kas mažiau reikšmingas už tai, kas vyko scenoje ir kaip jį perskaitė režisierius kartu su aktoriais, pradedant juokingais moteriškių (vyrų/belyčių asmenybių?) stripinėjimais, jų užkrečiamu juoku ar baigiant įspūdinga, pritrenkiančia ledi Makbet, kurios vaidmenį, kaip ir kitų, atliko vyras, mirties scena – analogija su savotišku Kristaus nukryžiavimu.

Kurti tai, kas vadinama tikrąja teatro magija, puikiems aktoriams padėjo ir itin vykęs garsinis spektaklio apipavidalinimas, ir santūri, asketiška scenografija, ir ypač – žaismas su šviesomis, kai didžioji veiksmo dalis vyksta prieblandoje, spektaklį tarsi priartindama prie juodai balto filmo stilistikos ir kartu sukurdama viduramžišką atmosferą, atliepiančią Šekspyro pjesės turinio esmę.

Ją geriausiai, ko gero, būtų galima perteikti neverčiamu rusišku terminu „smuta”, reiškiančiu ne tik konkretų Ivano Rūsčiojo valdymo laikotarpį, bet ir apskritai tamsius, įvairiais žiaurumais pasižyminčius laikus bei brutalius žmonių tarpusavio santykius.

Būtent tai, mano subjektyviu supratimu, visomis išvardintomis tiek aktorinėmis, tiek režisūrinėmis, tiek scenografijos priemonėmis ir, žinoma, visų jų sujungimu į bendrą darną labiausiai ir pavyko perteikti „Makbeto” iš Sardinijos kūrėjams.

Ir nors spektaklio anotacijoje teigiama, esą veiksmas iš Šekspyro laikų Škotijos čia yra perkeltas į „Sardinijos salos gyventojų karnavalinę kultūrą ir ritualus”, tai irgi, tiesą sakant, tampa visiškai nebesvarbu.

Nes kai vyksmas scenoje paliečia ne tik akis, ne tik ausis, bet ir emocijas, bet kokių logiškų dėlionių ieškojimas ar jų vardijimas tampa beprasmis.

Juk tikroji teatro, kaip ir bet kokio kito meno, paskirtis, manyčiau, ir yra paliesti žmogaus emocijų gelmes – kai pakanka vos kelių suprantamų italų kalbos žodžių su atitinkama intonacija išrėkiamu Makbetooo…