Kaip teisininką mane juokina ir tuo pačiu glumina, kad apie sudėtingus valstybės valdymo procesus mūsų laikais diskutuoja bet kas. Viešumoje atsiranda vis daugiau ne teisės ekspertų, kurie užtikrintai teigia, kad Galimybių pasas diskriminuoja ir rūšiuoja visuomenę. Tai yra visiška netiesa, bet pabandyk kaip ekspertas viešumoje tokiame dispute pasiginčyti su socialiniuose tinkluose daugumos paramą turinčiu populiariu veikėju ir dar ne teisininku. Liksi sunaikintas.

Kelia bangas dėl diskriminavimo

Profesionalūs teisės žinovai negalėtų tokių sąvokų kaip „diskriminacija“ ar „segregacija“ paaiškinti iš esmės vienu ypu, nes skirtingose situacijose tas sąvokas reikia interpretuoti priklausomai nuo konteksto. Tokia yra teisės ir teisingumo padermė.

Platonas buvo teisus, teigdamas, kad valstybinius procesus gali aiškinti tik profesionalai. Laikai keičiasi. Pavyzdžiui, viena garsi Lietuvos bižuterijos kūrėja arba kitaip tariant amatininkė, sklandžia, įtikinama, bet visiškai neteisinga argumentacija kelia bangas dėl diskriminavimo pagal „Galimybių pasą“.

Kalbant paprastai, diskriminacija pasireiškia tada, kai viena asmenų grupė yra diskriminuojama kitos asmenų grupės atžvilgiu dėl tokių savybių, kurių diskriminuojama grupė niekaip negali pakeisti. Kitaip tariant, jeigu jūs gimėte juodaodžiu XX a. pradžioje Jungtinėse Amerikos Valstijose, tai ką jūs bedarytumėte, jūs negalėtumėte turėti tų pačių teisių, kuriomis galėtumėte naudotis būdamas baltaodžiu, nes jūs gimėte juodaodžiu.

Ir tai yra klasikinis diskriminacijos pavyzdys – objektyviai negali pakeisti tavo asmeniui būdingų savybių, kurios būtinos norint pasinaudoti tam tikromis teisėmis, todėl esi diskriminuojamas.

Būtina įgyvendinti sąlygas

Tačiau diskriminavimą reikia atskirti nuo valstybės keliamų reikalavimų, kuriuos būtina įgyvendinti norint pasinaudoti konkrečiomis teisėmis: nori vairuoti automobilį, turi sulaukti 18 metų; nori būti prezidentu – lauk savo keturiasdešimtojo gimtadienio (amžiaus cenzas). Jeigu ketini tarnauti kaip kariūnas valstybės labui, privalai išlaikyti sveikatos patikrinimą; jeigu tavo blogas regėjimas, bet vis vien nori vairuoti automobilį, privalai įsigyti akinius (sveikatos cenzas).

Taigi, jeigu nori eiti į kavinės vidų, būk geras, atitik Galimybių paso reikalavimus. Pabrėžiu, XX a. pradžioje juodaodis į kavinę negalėtų patekti bet kokiomis sąlygomis, nes jis neturėtų teisės net išsiimti to Galimybių paso, kad ir kokius įrodymus apie savo puikią sveikatą jis beturėtų.

Tokia būtų elementari teisės pagrindų pamokėlė, kurių stokoja šiuolaikiniai drąsūs viešumos lyderiai, kurie nebijo nusikalbėti prieš savo sekėjus.

Džordžo Orvelo fenomenas

Manau daugelis taip pat yra pastebėję, kad Džordžo Orvelo veikalai „Gyvulių ūkis“ ar „1984-ieji“, skirti autoritariniams režimams pašiepti, tapo labiausiai skaitomi ar cituojami, regis, normalioje, teisinėje bei demokratinėje visuomenėje. Išgyvename laikus, kai dalis visuomenės gali leisti sau kaltinti demokratiškai išrinktą valdžią totalitarizmu vien dėl to, kad buvo priimti įstatymai, kurie visuomenei kelia vien tik teorinį pasipiktinimą, bet realybėje tie pokyčiai nėra esminiai.

Prie tokios situacijos galima priskirti ir Galimybių pasą, kurį blogiausiu atveju būtų galima laikyti infantilios valstybės politikos rezultatu, bet ne visuotiniu rūpesčiu, kokį bandoma kelti viešumoje. Minėtas pasas yra toks nereikšmingas, kad mano požiūriu jo aptarimui eikvojama žymiai daugiau energijos nei jis gali sukelti neigiamų pasekmių.

Labiausiai gaila tų pačių problemų ieškotojų, nes būtent dėmesio atitraukimo nuo kitų įdomių klausimų ir reikia valdžios atstovams, kurie ir prastūmė Galimybių paso projektą. Tose polemikose pasigedau klausimo, kiek apskritai mokesčių mokėtojams kainavo Galimybių paso įdiegimas.

Kitas klausimas galėtų būti, kodėl politikai skubėjo įgyvendinti nacionalinį Galimybių pasą, jeigu Europos Sąjungos lygmenyje netrukus įsigaliojo Žaliojo paso analogas. Todėl Galimybių paso aptarinėjimas yra įdomus tik tiek, kiek tai yra susiję su viešaisiais finansais ir racionaliu išlaidavimu.

Bet kaip išaiškėja vėliau, Džordžo Orvelo gerbėjai dažniausiai būna perskaitę tik jo veikalus ir įsiminę tik vieną jo frazę „visi yra lygūs, bet yra lygesni už kitus“, kurią mėgina pripaišyti prie bet kokio demokratiniu keliu priimto teisės akto ir ieškoti ten diskriminavimo apraiškų. Tai tampa ne tik savotišku valstybės reiškiniu, bet ir hobiu, kai daug laisvo laiko turintys asmenys ieško bet kokių būdų diskredituoti valdžią pastebėdami sąsajų su sąmokslo teorijomis.

Teisių niekas neatėmė

Tokio hobio mylėtojams turiu tik vieną patarimą – jeigu manote, kad valdžia sukūrė  Galimybių pasą, kuris labai smarkiai varžo jūsų teises, kreipkitės į teismą ir ten galimai rasite visus atsakymus.

Žinoma, toks patarimas nėra tinkamas, nes tada reikia rašyti skundą ir dėstyti argumentus, o viešoje erdvėje ar socialiniuose tinkluose kurstytojų pasekėjai argumentų, ypač teisinių, nereikalauja.

Pervadinkite Galimybių pasą į pramogų pasą ir  patys pastebėsite, kad jūsų teisių niekas neapribojo, nes galite laisvai vaikščioti į prekybos centrus, pirkti maistą, rūbus ir kitus būtiniausius daiktus, institucijų durys jums toliau yra praviros ir jūs net pliaže galite vaikščioti be kaukės.

Iš Galimybių paso galima tik smagiai pasijuokti, kad jis yra labai riboto pritaikomumo ir kad valstybė neturi pakankamų žmogiškųjų resursų sukontroliuoti, kaip verslas laikosi reikalavimų tikrinti, ar klientai turi Galimybių pasą. Net demokratinėje santvarkoje pasitaiko kvailų politikų, kurie priima kvailus įstatymus, bet dėl to mes negalime jiems mašinaliai klijuoti autoritarinio režimo rėmėjo etiketės.

Šis tekstas – asmeninė autoriaus nuomonė.