P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Pokarinės Klaipėdos darbininkai: nuplyšę, nudriskę, kruvinom kojom (1)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-06-19


Cikle „Ką pasakoja archyvas” toliau supažindiname, kaip pirmaisiais pokario metais Klaipėdoje buvo kuriama sovietinė planinė ekonomika.

Šįkart skaitytojams pristatome 1946-ųjų miesto Vykdomojo komiteto (VK) sprendimų, susijusių su įmonėmis ir dirbančiaisiais, apžvalgą.

Gyvenamieji namai – sandėliams

1946-ųjų sausį į LTSR Liaudies komisarų tarybą kreipėsi fabriko „Gulbė” (tarpukariu – Lietuvos verpalų manufaktūra „Liverma” ) direktorius B. Kaganas.

Jis informavo, kad fabriką administruoti perėmė 1945 m. kovo 9 dieną ir inventorizavo „visas pagrindines lėšas ir kit. materialines vertybes kokias rado fabriko rajone”.

Klaipėdos „Gulbės“ medvilninių ir vilnonių audinių fabriko pastatas 1945 m. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr. 

„Fabriko rajoną nustačiau iš pasilikusio okupantų plano. Pagal rastą planą į fabriko rajoną įeina ir du gyvenamieji pastatai – Pailgintoji Liepų gtv. Nr. 16 ir 20. Šiuos pastatus fabrikas atstatė kaip savus, jam priklausančius. Pastatai fabrikui yra gyvybinis klausimas laikyti sandėlius, valgyklą, Raudonąjį Kampelį ir kit., nes iš kitų negamybinių pastatų išliko tik vienas visiškai mažas pastatas. Samdyti negamybinius pastatus fabrikas neturi, vykstant nepilnu pajėgumu gamybai, lėšų”, – rašė dėstė direktorius.

Jis prašė, kad Komisarų taryba minėtuosius du pastatus pripažintų fabriko nuosavybe.

Prie „Gulbės“ direktoriaus prašymo pridėta schema. Martyno Vainoriaus nuotr.

Šį prašymą LTSR Liaudies komisarų tarybos reikalų valdytojas V. Mickevičius persiuntė Klaipėdos miesto VK pirmininkui Viktorui Bergui ir prašė tuo reikalu pareikšti savo nuomonę.

Raštu išdėstytos VK nuomonės dėl šio klausimo tarp to laikotarpio Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomų dokumentų aptikti nepavyko.

Pieno kombinato apetitas

Prašymų valdžiai 1946-ųjų pradžioje turėjo ir Centralinės LTSR Perdirbimų bendrovių sąjungos „Pienocentras” Klaipėdos kombinato, tuomet buvusio dabartinėje Maksimo Gorkio progimnazijos vietoje S. Daukanto gatvėje, direktorius Binkis.

Tarpukario arba karo meto laikų nuotraukoje tuometinės pieninės teritorija matyti šalia tuščio sklypo. Bildarchiv Marburg nuotr.

„Anksčiau užimama teritorija Klaipėdos Pieno Kombinato buvo labai maža ir ankšta. Turėjo tik nedidelį kiemą, mažus ūkiškus pastatus: pašiūrę, garažą, arklydę ir gyvenamą namą. Išvijus fašistinius okupantus, vėl prijungus Klaipėdą prie LTSR atstatant ir praplečiant sugriautą Pieno Kombinatą, užimama teritorija negali patenkinti šių dienų ūkinių, sanitarinių ir technikinių reikalavimų. Todėl yra gyvas reikalas praplėsti Pieno Kombinato teritoriją. Šiuo metu užimama teritorija Pieno Kombinato, neleidžia prieiti prie kombinato iš visų pusių, tuomi trikdosi aptarnavimas, apsauga ir praplėtimas”, – rašte miesto VK dėstė direktorius ir nurodė kaip konkrečiai galėtų būti praplėsta įmonės teritorija, pridėdamas situacijos planą.

Pirmiausiai jis siūlė visiškai, „nuo sulenkimo” panaikinti Kreivąją gatvę (ji ir nebeišliko iki šių dienų).

„Prie šios gatvės yra vienas sudegęs namas ir antras sveikas, bet įeinantis į priskiriamą Kombinato teritoriją ir ten randasi kontora ir natūraliai rišasi su Kombinatu”, – argumentavo draugas Binkis.

Taip pat jis siūlė palei Puodžių gatvėje stovėjusią sugriautą katalikų Švč. Trejybės bažnyčią (dabar vietoje jos stovi 1959 m. pastatytas daugiabutis Simono Daukanto g. 2) praplėsti sklypą iki suplanuotos naujos gatvės (dabartinės S. Daukanto gatvės atkarpa), sujungsiančios Palangos (dabar – S. Šimkaus) ir Puodžių gatves.

„Šioje vietoje gatvės nėra, bet nors ir laikina gatvė ten turėtų būti iki generalinio plano sudarymo. Tuomet pasidarytų priėjimas prie Kombinato iš Palangos gatvės, kas žymiai palengvintų Kombinato susisiekimą su miesto centru”, – rašė direktorius.

Trečiasis jo prašymas buvo priskirti kombinatui visus palei Kanto gatvę stovėjusius pastatus – „nuo Palangos gatvės kampo iki namo Nr. 5 imamai”.

„Pastatai šioje gatvėje yra beveik visi seni, maži, daugelis sugriauti, kurie reikalingi kapitalinio remonto, arba turi būti visai nugriauti. Tada pasidarytų didesnis plecius, tinkama apsauga Kombinato iš šios pusės, nes iš šios pusės mes neturime jokio priėjimo. Naujai suprojektuotame pleciuje galėtume turėti vietą kurui pasidėti, ledams sukriauti, įrengti mechanines ir medžio dirbtuves, praplėsti plataus vartojimo produktų cechus, kurių prie Kombinato nėra. Mechaninių ir medžio dirbtuvių įrengimas yra labai reikalingas, nes jos turės aptarnauti, remontuoti pieninių mašinas: Klaipėdos Krašto, Mažeikų, Kretingos, Telšių ir Tauragės apskričių”, – argumentavo direktorius.

Jis taip pat VK priminė, kad Klaipėdoje numatoma įsteigti bazę surenkamiems ir pagaminamiems produktams ir kiaušiniams, į kurią jie bus suvežami iš visų minėtų aplinkinių teritorijų. Kadangi nebuvo jokių kitų šaldomų patalpų, jie turės būti laikomi Kombinate, kuris turi pasirūpinti sandėliavimo patalpų išplėtimu.

„Šiems planams įvykdyti būtinai yra reikalinga praplėsti Pieno Kombinato teritoriją, kad turėti laisvesnes rankas savo tikslams pasiekti. Lygiai taip pat prašome priskirti antroje pusėje Kanto gatvės visas patalpas ir plecių buvusios miesto pieninės, kad galėtume ten išvystyti pieno sub-produktų gamybą; kvasą, ledus ir kit.”, – rašė draugas Binkis.

Reaguodamas į šį prašymą VK balandžio pradžioje priėmė nutarimą, kuriuo prie kombinato teritorijos buvo prijungti namai su sklypais Kanto g. 1-3., bažnyčios kryptimi buvo prijungta teritorija iki būsimosios S. Daukanto gatvės, taip pat buvo prijungta 20 metrų pločio Kanto mokyklai priklausiusio sklypo.

Pirmoji turgaus rekonstrukcija

Prekybą tuometinėje Klaipėdoje plėtė ne tik įmonės, bet ir iš aplinkinių rajonų suvažiuodavę ūkininkai, o padorių sąlygų jiems tai daryti vis dar nebuvo.

„Klaipėdos miesto turgavietėje, turgaus dienomis, suvažiavę valstiečiai ir prekybininkai pardavinėja įvairius žemės ūkio produktus / mėsą, dešras, žuvį, pieną, grietinę ir t.t./ pasidėję ant dėžių arba žemės, kur jie yra užteršiami dulkių, sukeltų vėjo, pravažiuojančių vežimų ir žmonių, kuomi sudaroma dirva plėtotis įvairioms užkrečiamoms ligoms”, – buvo rašoma 1946 m. balandžio pradžioje priimto VK nutarimo premabulėje.

„Siekiant užkirsti kelią ligų plėtimuisi” VK nusprendė pastatyti turgavietėje du dengtus 50 m ilgio stalus (kioskus).

Turgaus kioskų projektas. Martyno Vainoriaus nuotr.

Nurodyta, kad Finansų skyrius šiai statybai išskirtų 22 000 rublių, o Turgaviečių direktorius drg. Vilčinskas įpareigotas ūkio būdu pastatyti kioskus iki liepos 1-osios.

Turgaus reikalus VK komitetas svarstė ir 1946-ųjų vasarą – yra išlikęs nesunumeruotas nutarimas, inspiruotas siekio „kultūringai ir higieniškai aptarnauti” į turgų savo produkcija atvežančius valstiečius ir noro suskirstyti turgavietę į zonas, pagal parduodamus produktus.

Buvo numatyta prekiautojus šienu, malkomis, galvijais ir buitinėmis prekėmis įkurdinti Galvijų turguje (dabartinė Turgaus aikštė). Žemės ūkio produktus buvo suplanuota palikti ten, kur jais prekyba vyko ir iki tol – turgaus aikštėje.

Turgaviečių direktorius dr. Vilčinskas įpareigotas iki rugsėjo 20-osios įrengti keturias stalų eiles, skirtas pieno produktų, daržovių, vaisų ir kitų žemės produktų prekybai.

Komunalinio skyriaus vedėjui drg. Zirjanovui ir „Strojmontaž” kontoros viršininkui drg. Jurevičiui duota užduotis iki rugpjūčio 25-osios turguje įrengti laikiną tualetą, o sugriautą viešąjį tualetą atstatyti iki spalio 1-osios.

Kelių ir tiltų tresto viršininkas drg. Dumavičius gavo pevedimą iki rugsėjo 25-osios sutvarkyti turgaus aikštę – ją išlyginti ir iškloti akmenimis, o dešimt dienų anksčiau turėjo būti užpilta duobė Galvijų turguje ir išlyginta teritorija taip pat išklota akmenimis. Tiek pat laiko buvo duota „Vodokanalo” viršininkui drg. Poidai įrengti turguje hidrantą ir sutvarkyti turgavietės magistralinius vandentiekio tinklus.

Perkasų gatvėje buvusius prekybinius pastatus, tuo metu priklausiusius Konditerijos trestui, VK perdavė turgaus balansan, kad juose būtų įrengta pieno kontrolės stotis arba prekybos vietos žuvimi ir jos produktais.

Turgaus administracijos kasdienybę turėjo palengvinti ir VK sprendimas perduoti jai du arklius su pakinktais bei bričką.

Kaminkrėčiai – lyg bjauriausi valkatos

Tarp 1946-ųjų VK dokumentų saugomi ir ranka rašyti balandį vykusio Klaipėdos miesto gamybinės kooperacinės kaminkrėčių artelės „Dūmtraukis” visuotinio darbininkų ir tarnautojų susirinkimo nutarimas bei pareiškimas VK pirmininkui.

Iš nutarimo galima daryti prielaidą, kad minėtajai artelei priklausė vien lietuviai: Mikas Kateiva, Kazys Stankus, Jonas Daugintis, Pranas Kemčys, Kazys Zaboras, Antanas Zaboras, Kazys Laurinaitis, Vaclovas Zablockis, Julius Gedminas, Kazys Kiela, Kazys Kučikas, Pranas Raudys, Kazys Stasiulis, Mikolas Žvinys ir Kazys Lipniekas. Visi jie nusprendė, kad „Dūmtraukis” nebepriklausys Klaipėdos miesto daugiaverslinei sąjungai.

Pasitraukimas buvo paaiškintas tuo, kad sąjunga neaprūpinanti dūmtraukių valytojų darbo kombinzonais, avalyne, muilu ir darbo įrankiais. O pareiškime VK pirmininkui V. Bergui, prie kurio buvo pridėtas ir minėtasis nutarimas, buvo prašoma „padaryti galutinį rimtą sprendimą”.

„Būtent jei miesto aptarnavimui tokia artelė yra reikalinga, kad jos reikalai ir profesija rišasi su miesto reikalais, tai jai ir reikėtų priklausyti prie Miesto Vykdomojo Komiteto, o ne prie Gamybinės Kooperacinės Sąjungos, su kuria nei reikalai, nei profesija nesiriša. Todėl, kad mūsų artelė yra negamybinė, bet Miesto buities aptarnavimo artelė ir miesto liaudies turto apsaugotoja. Gamybinių Kooper. Sąjungai tik rūpi atsiimti iš mūsų 8% nuo bruto uždarbio, o nerūpi, kad kaminkrėtis neturi muilo nusiprausti ar virvės valyti dūmtraukiui, dėl jų tegul dega visas miestas. Jiems nerūpi taip pat, kad kaminkrėtis neturi darbo avalynės, darbo rūbų, todėl, kad jie dažnai paskendę savo įvairiuose bizniuose. Kaminkrėtis eidamas parubežiniame mieste magistralinėmis gatvėmis daro gėdą būdamas panašus į biauriausį valkatą, nuplyšęs, nudriskęs, kruvinom kojom. Per tai bėga iš artelės darbininkai, kurių negalima nuturėti, o Sąjungai tas nerūpi, o tik greičiau atsiskaityk procentus, o kaip uždirbai – nesvarbu. Tuo mūsų artelė negalės toliau egzistuoti, jei nebus iš Tamstų rimto nusisprendimo, nes tik pasiryžėlių grupė iki šio laiko įtempę nervus kentė”, – dėstė artelės pirmininkas M. Kateiva, šalia kurio parašo savus dar buvo padėję valdybos nariai V. Zablockis ir J. Gedminas.

Arba į organizacijas – arba užsidaryt

Prekybos organizavimo klausimus VK teko spręsti ir liepą – 22 d. buvo priimtas nutarimas dėl prekybinių organizacijų darbo.

Juo mieste veikusios tokio pobūdžio organizacijos – Gostorg, Spectorg, Gorkomchoz, Voentorg – buvo įpareigotos dirbti 30 dienų per mėnesį.

Gostorgo direktoriui dr. Gurauskui buvo nurodyta atidaryti budinčią – nuo 9 iki 24 val. dirbti turėjusią parduotuvę, kad joje galėtų apsipirkti tarnybinėms komandiruotėms į Klaipėdą siunčiami žmonės. Drg. Gurauskas taip pat turėjo užtikrinti, kad visi miesto restoranai, kavinės ir užkandinės dirbtų be išeiginių dienų, nuo 10 iki 24 val. Nurodyta, kad be išeiginių turi dirbti ir alaus barai bei „amerikankos” (smuklė be kėdžių, kur gerdavo tik stačiomis, daugiausia degtinę – pavadinimas duotas dėl to, kad taip tarybinė valdžia įsivaizdavo amerikietiškas smukles). Alinėms nustatytas darbo laikas nuo 10 iki 23 val., „amerikankoms” – nuo 9 iki 21 val.

Gorkomchozo vedėjas dr. Zirjanovas gavo nurodymą, kad pirtys ir dezokameros irgi dirbtų be išeiginių, nuo 8 iki 23 val. Kirpykloms irgi nurodyta dirbti kasdien, nuo 9 iki 18 val. Taip pat turėjo atsirasti dvi budinčios kirpyklos, kurios dirbtų nuo 12 iki 21 val.

VK taip pat nurodė šiam vedėjui užtikrinti, jog kirpyklos gautų reikiamos parfumerijos ir neliktų atvejų, kai klientams siūlomas „asmeninis meistro odekolonas” bei dėl to vyksta neleistina spekuliacija, už skutimą prašoma „nenormalių” kainų – 10-15 rublių. Kovojant su tokiomis negerovėmis nurodyta visoms kirpykloms paskirti kasininkus, patvirtinti konkrečias paslaugų kainas ir sąrašus su jomis skelbti matomose vietose, prie kiekvieno meistro.

Taip pat šiuo sprendimu VK užsimojo išrauti dar likusias su socialistine ekonomine nederančias privačias iniciatyvas – nurodyta iki rugpjūčio 1-osios visoms joms prisiduoti Gorkomchozui, Gorpromkombinatui ar Promkooperacijai arba užsidaryti.

Apie lupikautojus amatininkus tą vasarą laikraštyje „Raudonasis švyturys” rašė VK Pramonės skyriaus vedėjas E. Jurgaitis, raginęs skaitytojus kovoti su jais.

„Yra didelis skaičius įvairių specialistų, kurie, prisidengę darbo pažymėjimais, dirba sargais ir panašiai, o priima įvairius užsakymus savo butuose ir už tuos patarnavimus lupa aukštas kainas. Kiti, prisidengę kurios nors organizacijos vardu, atidaro dirbtuves ir dirba be įmonės duoto plano, patvirtinto kainininko ir kontrolės. Kiti amatininkai ima darbą iš įmonės į namus, gauna darbo pažymėjimą, o įmonės produkcija – viena kepurė per mėnesį. Šita kategorija specialistų, naudodamasi taip sunkiai miesto darbininkų atstatytais komunalinio ūkio ir kitais patogumais, nemokamu gydymu, švietimu ir kt. lupa iš gyventojų už kostiumo pasiuvimą šimtais červoncų ir vengia mokėti atitinkamus valstybinius mokesčius, nesiduoda organizuojami planingam ir produktyviam darbui, bet dargi atitraukia jau dirbančius artelėse bei dirbtuvėse. Laikas šį reikalą pagrindinai sutvarkyti. Ypač veikliai čia turi pasireikšti Finansų Skyriaus mokesčių sektorius, kuris iki šiol toje srityje parodė maža veiklumo. Esantieji trys inspektoriai iki šiol neįsiregistravusių amatininkų, dirbančiųjų savo butuose, išaiškino vos dešimtį. Taip pat laikas visiems įmonių vedėjams ir direktoriams peržiūrėti šitas nuosavas darbininkų aptarnavimo dirbtuves, kad jos nebūtų atskirų asmenų pasipelnymo dirbtuvės, patiekti patvirtintus kainoraščius, gamybos planą ir prižiūrėti jų vykdymą”, – dėstė Pramonės skyriaus vedėjas.

Jis ragino į talką ateiti ir plačiąją visuomenę bei pastebėjusi nesąžiningus ir lupikaujančius amatininkus, dirbančius be registracijos Finansų skyriuje, pranešti apie juos šios įstaigos mokesčių sektoriui arba Miesto vykdomojo komiteto Pramonės skyriui.

Prie vokiečių – gyvatė su Stalino galva, prie sovietų – lozungai

Matyt, tik menininkai tuo metu galėjo naudotis galimybe užsidirbti individualiai.

Tarp 1946 m. VK dokumentų yra ir ranka surašyta sutartis tarp Klaipėdos miesto kompartijos komiteto instruktoriaus drg. Jako ir Ligoninės g. 9 name tuo metu gyvenusio dailininko Prano Simanavičiaus.

41-erių menininkas iki rugpjūčio 30 d. įsipareigojo nupiešti 35 plakatus ir lozungus miesto papuošimui. Trys plakatai (pano) buvo įvertinti 1100 rublių, 32 šūkiai su papuošimais – 3200 rublių.

Sutartyje buvo numatyta, kad pabaigus dalį darbų dailininkas gali tikėtis avanso.

Pranas Simanavičius tapo paveikslą 1936-ųjų gruodį. Rokiškio krašto muziejau nuotr.

1905 m. Esene (Vokietija) gimęs P. Simanavičius vėliau šeima išvyko į Angliją, o 1914 m. grįžo į Lietuvą, mokėsi Kauno meno mokykloje, kurią 1926 m. baigė įgydamas teisę mokyti piešimo, tapybos, braižybos, dailyraščio aukštesniosiose mokyklose ir iš karto pradėjo dirbti Jurbarko gimnazijoje. 1931 m. atvyko į Rokiškį, jo gimnazijoje dirbo piešimo mokytoju, tapė Rokiškio, jo apylinkių, kelionių į užsienį vaizdus. 1941–1944 m. dirbo Rokiškio kraštotyros muziejaus direktoriumi. Vokiečių okupacijos metais dailininkas sukūrė pano, vaizduojantį gyvatę su Stalino galva, todėl jis su šeima turėjo palikti Rokiškį, pasitraukė į Klaipėdą. Čia dirbo Dramos teatre, „Dailės“ kombinate.

Klaipėdoje P. Simanavičius ir mirė 1962-aisiais. Išlikę jo darbai saugomi Rokiškio krašto muziejuje.


    2021-06-19

    Vienas komentaras apie “Pokarinės Klaipėdos darbininkai: nuplyšę, nudriskę, kruvinom kojom”

    1. AvatarAnonimas (IP: 78.61.177.253)

      Mano Mama eidavo į tą pieno kombinatą pasukų. Per tvorą buvo iškištas vamzdis ir vakarais leisdavo įsipilti

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt