P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Elektrą vogė ne tik su „žulikais”, bet ir grasindami ginklais

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-06-27


Klaipėdos universiteto istorikas dr. Vasilijus Safrnovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990″ rašo, kad II pasaulinio karo pabaigoje inžinerinė Klaipėdos infrastruktūra patyrė didžiulių nuostolių – buvo išardyti atskirti geležinkelio ruožai, susprogdintas vandentiekio bokštas, apnaikinta elektrinė ir įranga 69 miesto transformatorinių pastotėse, smarkiai sugadinti tiek požeminiai elektros, vandentiekio, kanalizacijos tinklai, tiek apie 90 proc. elektros oro linijų.

Kadras iš dokumentinio filmo (kinokronikos ) „Klaipėdos išvadavimas nuo vokiečių“. Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.

Be visų šių objektų miestas paprasčiausiai negalėjo gyvybingai funkcionuoti, todėl tik užėmus Klaipėdą pirmas naujosios valdžios uždavinys buvo kuo spartesnis sugriautos inžinerinės infrastruktūros atkūrimas. Kaip šie darbai atsispindėjo miesto Vykdomojo komiteto (VK) dokumentuose – dar viename „Atviros Klaipėdos” ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinyje.

Vanduo turi tekėti

V. Safronovas knygoje „Klaipėdos pramonės ir verslo istorija“ rašo, kad 1944-1945 m. miesto vandentiekio ir kanalizacijos infrastruktūra gerokai nukentėjo.

„Vandenvietėje buvo sugriauta 40 m aukščio vandentiekio bokštas, 2/3 vandens siurblinės pastato, sunaikinti du cilindriniai ir trys bendro pajėgumo centriniai siurbliai, taip pat du dujiniai varikliai, nemažai įrangos, pvz., dyzelinių variklių kompresoriai, demontuota. Vandentiekis Klaipėdoje kai kuriose vietose buvo tvarkingai susprogdintas kas 100 metrų“, – rašė V. Safronovas.

Vandentiekio bokštas XX a. III dešimtmetyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Knygoje „Vanduo turi tekėti“ jos autorius Linas Poška rašo, kad 1945 m. vasarą sudarytame žalos vandentiekiui įvertinimo akte minima ir tai, jog buvo sugriautas vienas iš dviejų diukerių per Dangės upę, bet buvo likę gręžiniai, galingas išcentrinis siurblys, filtrai.

„Aktas nuostolius įvertino pusantro milijono rublių. <…> Akte surašyti vandentiekio veiklos atstatymo darbai apsiribojo šiukšlių išvalymu, bokšto tinklų atjungimu nuo sistemos ir likusių būtinų ir pakankamų įrenginių remontu. <…> Labai didelė žala – kurios aktas nemini – vandentiekio ūkiui buvo padaryta vamzdžio vartotojų gale. Nuo 1944 m. spalio Klaipėdos namai per žiemą stovėjo tušti nekūrenami, dažnai sprogimo bangos išdaužtais langais. Pagal vėlesnių laikų mūsų vandentiekininko atsiminimus, buvo rasti nuo šalčio susproginėję tinklai Nemuno gatvėje, rasti „sugadinti“ tinklai prie teatro“, – rašė L. Poška.

1972 m. lapkritį „Tarybinėje Klaipėdoje“ skelbtame miesto Vykdomojo komiteto instruktoriaus A. Žuko straipsnyje rašoma apie „džiugią telegramą“, skirtą LKP CK, kuria miesto komiteto sekretorius N. Tarasovas ir vykdomojo komiteto pirmininkas Viktoras Bergas pranešė draugams M. Suslovui ir Antanui Sniečkui, kad 1945 m. gegužės 24 d. atstatytas miesto vandentiekis.

L. Poška patvirtina, kad AB „Klaipėdos vanduo“ archyvuose yra vidiniai dokumentai, liudijantys apie gegužės 24-25 dienomis atliktus bandomuosius sistemos paleidimus.

1945 m. birželio 1 d. VK priėmė nutarimą „Apie darbų eigą miesto vandentiekyje”.

„Fašistiniai grobikai, bebėgdami iš miesto, padarė jo komunaliniam ūkiui didelių nuostolių miesto gyventojams; darbininkams, nuo pat pirmos dienos stojusiems į atkuriamąjį darbą, tenka nugalėti didelius sunkumus bei kliūtis. Ypač didelės kliūtys stovėjo ir dalinai dar stovi prieš vandentiekio-kanalizacijos darbininkus. Tik dėka jų ištvermės bei vietos valdžios organų paramos forsuotos kliūtys , ir gegužės mėn. pabaigoje vandentiekis pradėjo veikti, duodamas gyventojams kad ir nedidelį vandens kiekį. Darbas padarytas didelis, tačiau tuom pasitenkinti negalima, juo labiau, kad jame yra nemažai klaidų ir trūkumų”, – dėstoma šio nutarimo preambulėje.

Klaidos ir trūkumai buvo tai, kad LTSR Komunalinio ūkio liaudies komisariatas neatsiuntė iš kitų respublikos miestų būtino kiekio specialistų šaltkalvių ir bent vieno inžinieriaus. O pati vandentiekio vadovybė „daleisdavo prie to, kad darbo jėga buvo neracionaliai panaudojama, gaudavosi darbininkų stovinėjimai, dykinėjimai ir t.t.”.

„Imdamas visa tai domėn“, komitetas nutarė „įpareigoti inž. Jankauską bei inž. Vaškevičių imtis priemonių, kad duodama vandentiekio darbams darbo jėgą būtų maksimaliai panaudota, imtis priemonių dykinėtojus priversti sąžiningai dirbti“; „pavesti Darbo Amatų Rūmų Direktoriui priskirti miesto vandentiekiui 10 mokinių, besimokančių vandentiekio-kanalizacijos srityje, kur jie dirbs specijalų darbą, o ateityje pasiliks Vietoje dirbti, kaipo specijalistai“; „prašyti LTSR Komunalinio Ūkio Liaudies Komisarą drg. Astafjevą kuo greičiau komandiruoti tris specijalistus šaltkalvius ir vieną vandentiekio specijalistą inžinierių“; „įpareigoti Vandentiekio-Kanalizacijos Trestą greičiau duoti vandenį ir pietinei Klaipėdos Miesto daliai“.

Atitinkamas kreipimasis į draugą komisarą Astafjevą buvo nusiųstas kartu su šio nutarimo nuorašu, akcentuojant aplinkybę, kad „vadovavęs iki šiol vandentiekio atstatymui inžinierius dirbo ne savo specialybėje”.

Pasak L. Poškos, pirmosiomis dienomis vandentiekiu naudojosi vos keletas namų, daugiausia vandens turbūt tiekta per gatvės hidrantus. Iki liepos buvo prijungta 20 vartotojų, per liepą – 300.

Leonas Peleckis-Kaktavičius knygoje „Vandens tiltai. Klaipėdos vandentvarkos ūkio istorija“ rašo, kad iš pradžių buvo tiekiama vos po 100 kub. m vandens per valandą, be to vandens tiekimas per parą buvo apribotas keturiomis valandomis. Taip tvarkytis vertė ir elektros stygius.

Bokšto projektas – iš antro karto

1945 m. rugpjūčio 20 d. VK priėmė sprendimą, kuriuo nepritarė inžinieriaus Vintarto parengtam vandentiekio bokšto atstatymo projektui.

VK nurodė inžinieriui per penkias dienas parengti naują projektą, pagal kurį tokio paties aukščio, 600 kub. m talpos vandentiekio bokštas būtų statomas iš gelžbetonio.

Naują projektą VK patvirtino rugpjūčio 20-ąją. Kartu „Gorkomchoz“ vadovui drg. Vaškevičiui iki rugsėjo 5-osios nurodyta paruošti statybų aikštelę ir iki rugsėjo 8 d. sudaryti statybų sutartį su Statybų kontora ir pateikti paraišką būtinoms statybinėms medžiagoms.

Nuo 1952-ųjų Klaipėdoje darbų vykdytoju pradėjęs dirbti inžinierius Mykolas Pužauskas knygoje „Darbas saulę palydėdavo“ rašė, kad naująjį vandentiekio bokštą statė Statybos montavimo valdyba.

„Vandentiekio bokšto statyboje buvo sumontuotas 600 kubinių metrų talpos rezervuaras, užbentonuotos gelžbetoninės konstrukcijos. Aplink rezervuarą sienos buvo mūrijamos iš 10 storio šlakbetonio plytų. Atsakingesniems ir sudėtingesniems darbams vadovavo inžinierius Jonas Elenskis. Visi darbai bokšto statyboje buvo atlikti savo jėgomis, ir 1947 m. vasarą vandentiekio bokštas buvo pradėtas eksploatuoti. Tada vanduo jau buvo tiekiamas ir į viršutinius namų aukštus“, – rašė M. Pužauskas (atstatomo bokšto nuotrauka – iš jo knygos).

L. Poškos „Klaipėdos vandens” archyve rastas dokumentas liudija ir tai, kad nors vandentiekio bokštas buvo atstatytas 1947-aisiais, darbai prie jo tęsėsi dar porą metų: 1949 m. lapkričio 2 d. įsakymu penkių asmenų brigada – Antanvičius, Jonas Petkus, Nokaitis, Vaičiulis ir Kulbinkas – atleidžiami iš darbo nuo „š. m. lapkričio 1 dienos, kaip užbaigę vandentiekio bokšto remontą“.

Vagims – atviros durys

1945 m. rugpjūčio 2 d. VK priėmė nutarimą, kuriuo Komunalinio ūkio veiklą įvertino nepatenkinamai.

„Iki pat šiol vandentiekio stotyje nėra sargybos. Į filtrų ir rezervuarų pastatą, sandėlį nuolat galima patekti laisvai. Atsarginės dalys ir medžiagos, tokios reikalingos atstatymui, išvagiamos. Tas pat yra ir dujų fabrike, kuris yra toje pačioje teritorijoje. Įėjimas nesaugomas, turtas ir įranga naikinami. Vandentiekio kanalizacijos trestas /vadovaujamas drg. Jankausko/ iki šiol neima mokesčio už vandenį. Atstatomųjų darbų vandentiekio ir kanalizacijos ūkyje atlikta už 25 tūkst. rub. – kas yra visiškai nereikšminga”, – dėstoma dokumente.

Velnių jame gavo ir Kelių tiltų trestas, kuriam vadovavo drg. Kalvaitis. Jis, anot VK, iki tol faktiškai jokių darbų neatliko, nors infrastruktūros sugriovimai buvo dideli.

Nors Pirčių skalbyklų trestas (vadovas dr. Didžgalvis) ir surado 30 vietų patalpas pirčiai, tačiau faktiškai ji dirbo retai, nepateikė ataskaitų apie naudojamas medžiagas. Galiausiai vietų skaičius pirtyje neatitiko realaus poreikio. Skalbyklų buvo įranga nesukoncentruota, išmėtyta po įvairias miesto vietas ir nesaugoma.

VK nepatiko ir tai, kad iki tol nebuvo parengtas joks miesto apželdinimo planas.

Reaguojant į visa išdėstyta VK nurodė Komunalinio ūkio viršininkui dr. Vaškevičiui per šešias dienas sudaryti antro pusmečio remonto ir atstatomųjų darbų komunalinės įmonės planą.

Kelių tiltų trestas gavo užduotį pagal patvirtintą sąrašą nedelsiant pradėti kelių ir šaligatvių remontą bei iki metų galo atlikti darbų už 200 000 rublių.

Žaliojo apsodinimo tresto vadovas drg. Jonaitis buvo įpareigotas perimti visus mieste buvusius parkus ir sodus juos išvalyti, o Pirčių skalbyklų trestas iki lapkričio turėjo užtikrinti 150 vietų prausimuisi.

Prioritetiniais darbai nurodyta laikyti tilto per Dangę atstatymą; siurblinės pastato atstatymą; kanalizacijos perpumpavimo stoties atstatymą bei pirties atstatymą Malkų (dabar – Uosto) gatvėje.

Vandentiekio ir kanalizacijos tresto viršininkas drg. Jankauskas buvo įpareigotas iki rugsėjo 1-osios padidinti vandens tiekimą iki 1800 kub. m per parą ir organizuoti vandenvietės bei dujų fabriko apsaugą.

1946-ųjų vasarį VK patvirtintame tų metų Komunalinio ūkio kapitalinių darbų plane Vandentiekio kanalizacijos trestui nurodyta iki kovo 25 d. pradėti eksploatuoti antrą agregatą, kuris užtikrintų 260 kub. m per valandą vandens tiekimą miestui. Iki vasario 23 d. buvo nurodyta atstatyti ir pradėti eksploatuoti kanalizacijos perpumpavimo stotį, o iki birželio atstatyti visas sugriautas vandentiekio ir kanalizacijos trasų dalis bei vietoje sugadintų hidrantų pastatyti naujus.

Tarp 1946 m. balandžio VK dokumentų yra ir nutarimo dėl „Dėl vandentiekio ir kanalizacijos tarifų patvirtinimo”, kurį parengė Vandentiekio kanalizacijos tresto direktorius. Jis siūlė nustatyti „papigintą tarifą”: už „paduodamo vandens” kub. m – rublį, už „nuleidžiamo į kanalizaciją” – 30 kapeikų.

Beje, pats VK Komunalinio ūkio skyrius formaliai buvo įsteigtas tik 1945 m. lapkričio 19 d., „skaitant jį veikiant nuo 1945 m. vasario mėn. 1 d.”. Jame buvo numatyta keturiolika padalinių: Komunalinio ūkio skyriaus valdymas, Butų valdyba, Vandentiekio kanalizacijos trestas, Kelių tiltų trestas, Žaliojo apsodinimo trestas, Dujų fabrikos skyrius, Tiekimo kontora, Statybos remonto kontora, Transporto kontora, Laidojimo biuras, Žemės skyrius, Kuro skyrius, Pirčių ir skalbyklų trestas, Pagelbinis ūkis.

Odekolonas – prabanga

Nors pirtis ir nepatenkina paklausos, tačiau bent jau sovietinė ekonomika joje turėjo būti – 1945 m. rugpjūčio pabaigoje VK priėmė nutarimą, kuriuo nustato teikiamų paslaugų kainas.

Barzdos skutimas be odekolono – 4 rubliai, su odekolonu – 8, sprando ir ūsų skutimas įvertintas po rublį, antakių tvarkymas – 3 rubliai, barzdos kirpimas – 2, galvos skutimas mašinėle – 6 rubliai, be jos – 10, madingas galvos kirpimas – 8 rubliai, o jei naudojamas odekolonas – 12.

Atskirai buvo įkainota pudra ir kremas – atitinkamai po 2 ir 3 rublius.

Prisiminus jau aprašytą VK sprendimą, pagal kurį 1945 m. rugsėjį į Klaipėdą kviestiems Vilniaus ir Ukmergės OSOAVIACHIM (Lietuvos TSR aviacinei ir cheminei gynybai remti draugijos) išminuotojams žadėta mokėti už kiekvieną darbo dieną mokėti po 10 rublių, galima konstatuoti, kad madinga šukuosena tuo metu nebuvo pigus reikalas.

1946 m. birželio pradžioje buvo patvirtini dar du tarifai. Apsilankymas pirtyje įkainotas 3 rubliais, numatant, kad moksleiviams ir raudonarmiečiams už kolektyvinį apsilankymą taikomas lengvatinis vieno rublio tarifas. Už dezinfekcijos kameros naudojimą nustatytas 2 rublių tarifas.

Pirtis – ir Vyriausybės dėmesio objektas

Paspartinti pirčių plėtrą Klaipėdoje turėjo Lietuvos TSRS Liaudies komisarų tarybos sprendimas dėl dviejų pirčių statybos uostamiestyje 1946 m.

Reaguojant į jį 1945 m. lapkritį VK išskyrė du sklypus. 200 vietų, 48×60 m dydžio pirtį buvo numatyta statyti Kiemų (vėliau tapo M. Mažvydo alėjos dalimi) gatvėje, tarp Mažosios Smilties ir Donelaičio gatvių. Antrajai, 100 vietų, 30×60 m dydžio pirčiai, VK skyrė sklypus Pylimo g. 4 ir 5 (didžioji šios gatvės dalis sunyko statant daugiabučius palei Taikos prospektą, yra išlikę tik trys jos fragmentai: vienas inkorporuotas į Sausio 15-osios gatvę, kitas šiuo metu vadinamas Žiedų skersgatviu, trečias – bevardis).

1946 m. vasarį VK patvirtino šiems metams skirtą Komunalinio ūkio kapitalinių darbų planą. Pagal jį minėtajam vandentiekio bokštui, 200 vietų pirčiai ir ranka įrašytam neįskaitomam objektui buvo numatyta 1 280 000 rublių. Pirties statyba pilnai turėjo būti baigta trečiame tų metų ketvirtyje. Bokštas turėjo būti baigtas iki rusėjo 30-osios, bet kaip jau minėta, jo statyba užtruko iki pat 1947-ųjų vasaros.

Vogė ir elektrą

Tarp 1945 m. VK dokumentų yra ir nedatuotas Klaipėdos elektrinės direktoriaus kreipimasis į miesto valdžią. Jame direktorius VK informavo, kad „daugumas savavališkai prisijungusių abonentų atsisako suteikti elektrinės darbuotojams reikalingas žinias ir visiškai neleidžia (dažniausiai grąsindami ginklu) jų atjungti nuo el. tinklo bei patį prijungimą padaryti tinkamai”.

Dėl to direktorius prašė, kad VK priimtų nutarimą, kuriuo būtų uždraustas bet kokius savavališkus prisijungimus prie elektros tinklo „be Klaipėdos Energijos Rajono direktoriaus sutikimo”.

Klaipėdos elektrinėje atstatytą turbiną apžiūri (iš kairės) pamainos meistras A. Jaras ir inžinierius V. Bliudžius. Eugenijaus Šiško (Lietuvos centrinis valstybės archyvas) nuotr.

„Visus elektro energijos prijungimus gali vykdyti tik elektrinių monteriai po to kai abonentas bus užsiregistravęs Klaipėdos Energijos Rajono abonentų skyriuje. Abonentas įvykdęs savavališką prisijungiamą turi sumokėti už kiekvieną abonentą po šimtą /100/ rb. piniginę baudą ir už sunaudotą el. energiją ir tuojaus turi būti atjungiamo nuo el. tinklo. Įpareigoti miesto miliciją arba komendantūrą tiekti pagelbą vykdant išjungimus. Įpareigoti miesto Komunalinio Ūkio Skyriaus remonto kontorą, arba statybos trestą tvarkyti vidaus instoliacijas”, – pasiūlymus VK nutarimui dėstė elektrinės direktorius.

L. Poška yra rašęs, kad tuo metu nugvelbti elektros energijos sugebėdavo ir legalūs abonentai, negrasindavę energetikams ginklu.

„Atsiskaitant už elektrą nereikėjo deklaruoti skaitiklio parodymų. Nebuvo pačių skaitiklių, sąskaita būdavo išrašoma pagal rozečių kiekį. Bet ir tokių fiksuotos sumos sąskaitų senovės klaipėdiečiai neskubėdavo apmokėti. Tais laikais liaudies meistrai sukūrė prietaisą, gavusį pelnytą „žuliko” („sukčius” – rus.) pavadinimą. Tai ir dabar žinomas skirstytuvas, kuris leidžia iš vienos rozetės maitinti keletą elektros prietaisų. Su tuo valdžia tada pagal išgales kovojo, nes tie patys liaudies meistrai dar gamindavo ir primityvius elektrinius šildytuvus. O čia jau ne tik sukčiavimas – ir iki gaisro netoli. Jau daug vėliau perėjus prie atsiskaitymo už elektrą pagal skaitiklio parodymus, prietaisas nebeteko savo blogo vardo; „žuliką” dabar prisimena tik pati vyriausioji, jau išeinanti klaipėdiečių karta”, – rašė L. Poška.

Viešųjų tualetų tinklas

Sunkiai judant su centralizuoto vandentiekio ir kanalizacijos reikalais neabejotinos svarbos turėjo viešosios išvietės.

Jau rašėme, kad VK 1946 m. vasarą Komunalinio skyriaus vedėjui drg. Zirjanovui ir „Strojmontaž” kontoros viršininkui drg. Jurevičiui davė užduotį iki rugpjūčio 25-osios turguje įrengti laikiną tualetą, o sugriautą viešąjį tualetą atstatyti iki spalio 1-osios.

1946-ųjų vasarį VK patvirtintame tų metų Komunalinio ūkio kapitalinių darbų plane buvo numatyta užduotis Kelių tiltų trestui už skirtus 350 000 rublių įrengti penkis viešus tualetus: Lenino (dabar – Lietuvininkų) aikštėje, nedetalizuotame pliaže, Teatro aikštėje, stotyje ir ties Laukininkų (dabar – Tiltų), Farmacijos (dabar – Galinio Pylimo) ir Tilžės gatvių sankirta. Pirmieji trys turėjo būti pastatyti iki liepos, likę du – iki rugsėjo.


    2021-06-27

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt