Tiesa ilgą laiką domino tik mokslo veikėjus. Bet radusis laikraščiams ir knygoms, tiesos galėjo tapti preke. Gal nebereikia toli eiti į istoriją, nes XXI amžius gerokai skiriasi nuo praėjusių. Čia man akivaizdi viena problema: Melą reikia sukurti, o Tiesą tenka atskleisti. Pas mus retai kas atkreipia dėmesį į tai, kad melas reikalauja didelės kūrybos ir pastangų. Jau vien buvusio JAV prezidento Donaldo Trampo darbai akivaizdžiai tai patvirtina. Bet pradėkime nuo tiesos.
Martyno Vainoriaus nuotr.
Buvo toks matematikas ir filosofas, kurį mes atmenam iš mokyklinės matematikos – Renė Dekartas. Jis manė, kad tiesa yra tai, kas akivaizdu. Tai, kas nušviesta natūralios proto šviesos. Gražu, bet nepakanka. Net Dekarto aprašomi matematikos teiginiai, kurie jam akivaizdūs, gali būti nesuprantami kitiems žmonėms.
Galima teigti dar griežčiau – šiuolaikinio mokslo dauguma tvirtinimų yra ne tik neakivaizdūs, bet ir prieštarauja sveikai nuovokai. Net elementarūs dalykai, kad Žemė sukasi aplink Saulę, o gripą sukelia virusai – ne visiems priimtina. Nei mikrobiologija, nei astrofizika nėra akivaizdžios, todėl jų tiesas galima pažinti tik įdėjus daug sunkaus pažinimo darbo.
Su šia problema susiduria mokslo žinių populiarintojai, nes ne visas jas galima išdėstyti supaprastintai.
Aišku, kad žinomiausias visuomeninis institutas, kuris daro šį darbą, yra mokykla. Aišku, kad jų yra daugiau, bet tai ne mūsų tema šiuo metu.
Filosofija aiškina, kad tiesa yra procesas. Jei kam tai įdomu, tai atsakymus galima rasti bet kuriame normaliame filosofijos vadovėlyje. Tačiau aš lyg ir neradau melo kaip proceso sampratos. Kada ir kaip prasideda, ar nuo mažo iki didelio, gal iš karto? Klausimų daugoka, atsakymų mažoka.
Galima būtų galvoti logiškai. Pradėti nuo lyg ir melo, toliau mažas melas, tiesiog melas ir didysis melas. Galima būtų pradėti ir nuo vaikų melo, vėliau pereiti prie paauglių, o dar vėliau ir suaugusių. Loginių schemų gali būti daug.
Štai viename straipsnyje randu: „Melo vystymosi modelį pirmą kartą pasiūlė mokslininkai Victoria Talwar ir Kangas Lee. Jų tyrimai atskleidė, kad pirminius melus – paprastas apgavystes, skirtas nuslėpti klaidas ar blogą elgesį – sakyti pradeda dvejų–trejų metų vaikai, dar nė neatsižvelgdami, ar klausytojas jų melais iš tiesų patikės. Būdami maždaug ketverių metų, vaikai pradeda sakyti antrinius melus: labiau apgalvotas ir
sudėtingesnes apgavystes, kurios skamba įtikinamiau. Sulaukę 7–8 metų, vaikai pradeda sakyti tretinius melus, kuriems naudoja nuoseklius faktus ir tęstinius teiginius. Pastarasis gebėjimas išlieka visą likusį gyvenimą”.
Tai tik vienas psichologinis mechanizmas. Jų yra daugiau. Bene ryškiausias yra paprastumas.
Aibė mokslinių tyrimų parodė, kad nepaprastai lengva užmaskuoti melą patikimumo šydu, kai jis skamba taip akivaizdžiai, jog turi būti tiesa.
Dabarties pavyzdys yra vadinamoji kova už tradicinę šeimą. Deja, ji egzistuoja tik apie vieną šimtmetį. Kelis tūkstančius metų vyravo visai kitokia, su ja nesunku susipažinti skaitant XVIII ar XIX amžiaus grožinę literatūrą. Bet žiniasklaidoje randame „tradicinę“ šeimą, kuri visai nėra tradicine, tokia tik atrodo.
Ne mažiau patikimas būdas yra „įdėti“ kokią nors mintį ar teiginį į žinomo žmogaus lūpas per TV ar laikraštyje. Jis gali sakyti, kad ir tai, jog majonezas kenkia dėl jame esančių priedų ar jog pusryčių valgyti nereikia. Nesvarbu, kad tai netiesa, asmuo turi pasitikėjimą ir todėl jo mintis „teisinga“.
Dar viena būdas „pakišti“ netiesą yra manipuliaciją vaizdai. Nuotraukos laikraštyje, reportažas per televiziją gali padidinti pažintinį sklandumą.
Žinomos ne vienos programos, kurios buvo naudojamos vaizdams pagražinti, pavalyti, dabar kartais naudojamas ir jiems konstruoti. Taip
galima nesunkiai prie vieno žmogaus senos fotografijos priklijuoti kito galvos vaizdą. Gali būti juokinga, gali būti ir melas.
Paprastesnis būdas yra rasti „nepatogią“ politikui ar įžymybei fotografiją, bet tai tik dalis tiesos arba pustiesė. Pastaroji yra patogi tuo, kad ją sunku ginčyti, o blogio ji sukelia nemažai.
Pagauti žmogų nepatogioj situacijoje nėra labai sudėtinga, svarbu ją „iškišti“ kaip esminę, kaip tiesą. Taigi, čia vėl ir padorumo problema.
Demagogiškai yra naudojamasi ir blaškymo strategija. Pagrindinis socialinės kontrolės elementas, nukreipimo strategija yra būdas pakeisti visuomenės dėmesį svarbiems klausimams ir pokyčiams, kuriuos sprendžia politinis ir ekonominis elitas, pateikiant nuolat plintančią blaškymosi ir nereikšmingą informaciją. Dabar tai vadinama „baltuoju triukšmu“.
Nukreipimo strategija taip pat būtina, siekiant užkirsti kelią visuomenės susidomėjimui esminėmis žiniomis mokslo, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos srityse.
Daugumoje reklamų, skirtų plačiajai visuomenei, vartojamos kalbos, argumentai, personažai ir ypač infantilizuojantis tonas, dažnai artimas vaikiškam, tarsi žiūrovas būtų mažylis ar proto negalią turintis asmuo. Tam galima rasti pasiteisinimą ir pateisinimą, bet realiai tai manipuliacijos būdas, kuris nereikalingus dalykus pristato kaip būtinus ar net neišvengiamus.
Nemaža dalis TV kanalų bando kelti savo populiarumą ir pajamas per sensacijų paieškas. Ekstrasensų mūšiai, visuomenės priešų atradimai – tik menkos priemonės. Suprantama, kad ir mažiausia sensacija remiasi ne racionalia analize, bet nustebimo pojūčiu. Žinios vėliau, dabar – įspūdis.
Kreipimasis į emociją yra klasikinis būdas apeiti racionalią analizę, taigi ir kritinį individų jausmą. Be to, emocinio registro naudojimas leidžia atverti duris patekti į nesąmoningus, kad implantuotų idėjas, norus, baimes, impulsus ar elgesį …
Buvo laikas, kai galima buvo leisti sau sakyti – taip parašyta laikraštyje ar parodyta per televiziją, taigi yra tiesa. Šiuo metu apie melu prisotintas žiniasklaidos priemones to nebepasakysi.
Visuomeninės televizijos ar radijas gal ir meluoja rečiau, bet tiesos monopolio jau neteko. Totalitarinėse valstybėse dėl vienų priežasčių, demokratinėse dėl kitų. Lieka tik pasitikėti „raštingumu“ ir skirti melą nuo tiesos, klaidą nuo apgaulės.
tradicinės (=įprastos) demagogijos ir labai suveltų minčių rašinys. Pavyzdžiui, autoriui užkliuvo išsireiškimas „tradicinė šeima“ ir kaip „įrodymas“ pateikiama, kad XVIII ir XIX amžiuose tokios tradicijos nebuvo…. Pirmiausia tokio straipsnio autoriui reikėtų išsiaiškinti ir apsibrėžti, ką reiškia žodis „tradicija“ („tradicinis“). Kokią laiko trukmę turi apimti kažkokios normos, kad jas būtų galima pavadinti tradicinėmis. 2, 3, 4, 5 ar 25 ir daugiau kartų? Anglišką „traditional“ (= liaudies, tradicinis) lietuviai kitaip supranta – tai tikrai ne „liaudies“ (=tautosakos) dalykas… Juk anglakalbiui „liaudies daina“ – „traditional song“… Lietuvių kalboje skolintinis žodis „tradicinis“ įgijo šiek tiek kitokią prasmę, nei panašiai skambantis žodi anglų kalboje…
Kai tai supranti, tai tampa akivaizdu, kad visi šio straipsnio išvedžiojimai – elementari demagogija ir bandymas pritempti prie norimos pinties…