Tarptautinis projektas „Giedokim, kaip gieda karaliai”, kurio dalimi buvome ir mes, Klaipėdos miesto socialinės paramos centro darbuotojos, sujungė lietuvius visame pasaulyje. Jį inicijavo Londone veikianti lituanistinė etnokultūros ir dramos mokykla „Bitė“, vadovaujama Virginijos Stukaitės-Laniauskienės, kviesdama platinti žinią savo aplinkoje, bendruomenėse, giminių susibūrimuose.

Projekto partneriu tapo Valdovų rūmai. Lyderės, kuri yra ir profesionali etnologė, išsakytas tikslas sujudino ir paskatino gausiai įsijungti į veiklas daugelį pačių įvairiausių bendruomenių. Siekiama buvo skatinti lietuvių tapatybės stiprinimą, jungti kuo daugiau viso pasaulio lietuvių oriai giedoti Lietuvos himną ir švęsti Mindaugo karūnavimo valstybės dieną – liepos 6-ąją, prisimenant, kad esame tauta, turėjusi didingą praeitį. Karantino sąlygomis buvo svarbu atkreipti dėmesį ir į psichinės sveikatos gerovę, kad veiklos tekstilės technikomis, lavinant smulkiąją motoriką, padėtų nurimti mintims, tikslingai skatintų kūrybiškumą, sutelktų bendrystei, padėtų atgauti jėgas.

Mūsų centro kolegės, kurios prižiūri asmenis su negalia bei garbaus amžius senjorus, teikdamos jiems dienos socialinės globos asmens namuose paslaugas, stengėsi ir juos sudominti užimtumo veiklomis. Be to, pasiūlymas kurti tekstilės technikomis karūnas tapo puikia proga atnaujinti ryšius su šeima plačiąja prasme – tėvais, seneliais, vaikais ir anūkais, pasklidusiais pasaulyje.

Graži, įkvepianti visus mintis skatino burtis, išmokti kaip megzti, nerti, rišti ar iš vilnos nusivelti karūną, skatinti bendravimą, atkreipiant dėmesį į neįgaliuosius ar spec. poreikių turinčius žmones, juos įtraukiant į veiklą. Turėjome pripažinti, kad pandemija paveikė mus visus, ieškojome kokia veikla mums padeda rimti, kas mus sieja.

Prisijungusios megzti ir nerti mūsų centro moterys, vadovaujant užimtumo specialistei, skyrė tam laiko ir po dienos darbų. Nuo balandžio mėnesio, pradėjusios bendrauti per nuotolį, idėją aptarėme, visos mezgėme, nėrėme, rišome, vėlėme iš aukso spalvos siūlų karališkas karūnas, kad liepos 6-ąją, Valstybės šventės proga, Mindaugo karūnavimo dieną galėtumėm Tautišką giesmę giedoti kartu su lietuviais visame pasaulyje, karūnuotos savo rankų darbo kūriniais, parengdamos tam mūsų klientus, įtraukdamos šeimas, kaimynus. Karūnų kūrimas ir gaminimas tapo malonia įtraukiančia veikla tekstilės technikomis. Tai svarbu, nes darbo dienos laiką paskyrusios bendravimui su klientais jų namuose, lankomosios priežiūros darbuotojos pavargsta. Džiaugiuosi, kad terapišką poveikį teikiančiose veiklose bičiuliškoje bendrystėje kolegių ratelyje, užsiimdamos rankdarbiais, radome mums reikalingą sielos atgaivą, psichologinę pusiausvyrą.

Dalintis proceso žinutėmis projekto organizatorė sukūrė uždarą grupę socialiniuose tinkluose. Joje keitėmės brėžiniais, pasiūlymais, mokėmės technikų, vyko edukaciniai užsiėmimai. Vieną iš jų nuotoliniu būdu vedė ir šių eilučių autorė – užimtumo specialistė, pamokydama mažiau pažįstamos kilpinėlių (frivolite) technikos. Nuostabu, kad vadovė Virginija sulaukė neįtikėtinai kūrybiškų minčių ir malonu pastebėti, kaip jos visos buvo palaikomos, skatinamos!

Besiruošdamos švęsti valstybės dieną Centro darbuotojos kūrybines veiklas tęsė iki pat liepos 6-osios. Pradėjusios bendrauti grupelėje per nuotolį, visos kūrėme karališkas karūnas, pasijausdamos oriai, džiugiai išskleisdamos savo kūrybiškumą, ruošiantis karūnuotoms giedoti tautišką giesmę bei minint karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną jau savoje aplinkoje, su gimine ar šeima. Beje, su kai kuriais susitikti  giesmėje galėta tik per nuotolį, bet išreiškiant tautos narius jungiančią idėją – būti kartu, nes esame viena tauta, mylime savo šalį ir vieni kitus!

Prieš pat šventę centro darbuotojos po darbų susirinko pasidžiaugti savo nertomis, megztomis, veltomis ar rištomis karūnomis. Keletą savaičių vykdžiusios terapines veiklas tekstilės technikomis, darbus baigėme laiku, kad Mindaugo karūnavimo dieną mūsų „Giedokim, kaip gieda karaliai” skambėtų kartu, su pasaulio lietuviais,  šeimose, draugų ar giminių, savuose bendruomenių rateliuose. Puiki V. Stukaitės-Laniauskienės idėja subūrė visus, kurie jausmus tėvynei galėjo išreikšti tokiu suprantamu, bet originaliu būdu!