Vakarų karo moksle civiliai (nesvarbu – savo, priešo, neutralios šalies) – yra problema šalims sprendžiant karinius tikslus.

Nekombatantų teisės buvo apibrėžtos dar 1899 m. Hagoje ir nuo to laiko civilių apsauga konflikto atveju tik plėtėsi (1907, 1949 ir 1977 m. sutartys). Dabar apsauga yra tokia, kad konvencinio karo vakarietis kariauti iš esmės jau nebegali, nes vis tiek kada nors užkliudys ir civilius. Kaip tik dėl tos priežasties šiomis dienoms amerikiečiai jau bėga nuo talibų iš Afganistano.

Rytų karo mene, priešingai, civiliai nuo seno suvokiami kaip vertingas resursas kovoje su priešu.

Mongolai miesto apgultį pradėdavo surinkdami iš aplinkinių gyvenviečių hašarą – gyvąjį civilių skydą. Gynėjai neturėdavo kito pasirinkimo, kaip šturmo metu žudyti tuos beginklius žmones, prievarta griaunančius miesto sienas. Na – arba pasiduoti ir būti prijungtiems prie hašaro, tokiu pat būdu šturmuojančio jau kitą miestą

Viduramžių rusai, iki tol buvę europietiškos kultūros tauta, brangiai sumokėjo už Rytų jiems suteiktas karybos pamokas. Ir pajėgė nusimesti mongolų jungą tik perėmę efektyviausias jų praktikas. Viena tokių tradicinių praktikų – civilius naudoti kaip ginklą.

Moderniaisiais laikais teorinius pagrindus civilių naudojimui kare padėjo pulkininkas Jevgenijus Messneris, baltasis emigrantas. Jau šio amžiaus pradžioje jo veikalai buvo perleisti Rusijoje ir įdėmiai ten perskaityti. Šitos koncepcijos patrauklumas tas, kad leidžia išlyginti resursų asimetriją.

Kas iš to, kad Lietuvos kariuomenė turi šarvuotų „boxerių“ – prieš civilius nelegalus pasienyje jie beprasmiai, kaip ir NATO naikintuvai Zokniuose.

Kad Messnerio knygos buvo ne tik perskaitytos, bet ir suprastos, kad Rytų kaimynai stiprybės šaltinį rado savojoje, beginkliais civiliais paremtoje, rytietiškoje karybos tradicijoje, parodė jau 2014 metų agresijos prieš Ukrainą pobūdis.

Tokio pat pobūdžio karą dabar prieš mus kariauja rytinė kaimynė Baltarusija, palaikoma savo didžiojo sąjungininko. Mūsų politikai tą nelegalų siuntimą į Lietuvą vadina „hibridiniu karu“ – rėksminga publicistine kliše, įnešančia daugiau miglos nei aiškumo. Iš tikrųjų tai yra tas pats klasikinis prieš 800 metų išrastas šturmas hašaru, jo paskirtis irgi ta pati: išeikvoti priešo resursus, išgriauti jo sienas ir palaužti dvasią nepraliejus nė lašo savo kareivio kraujo.

Nelegalų srautą dabar riboja tik Baltarusijos oro transporto pajėgumai. Jie nėra maži. Ikipandeminiais 2019-aisiais Belavia skraidino 4 milijonus keleivių. Jeigu dabar bent kas dešimtas tos kompanijos reisas būtų skirtas migrantams, po metų tokių nelauktų svečių savo šalyje mes turėsime 400 000.

Koks gali būti Lietuvos atsakas į šią agresiją? Galimos kelios strategijos:

1. Nutarti, kad mums tai patinka. Štai profesorius G. Mažeikis įsitikinęs, kad įsibrovėlių antplūdis yra ne tik rūpestis, bet ir galimybė. Architektūriškai stovyklose organizavus demokratinę įvairovę su savo švietimo, kultūros centrais, religiniais savanorystės centrais, pokalbių auditorijomis ir internetu, panaudojus atbėgėlių žmogiškąjį potencialą programoje „Kaunas – kultūros sostinė“, Lukašenka būtų sugėdintas. Atbėgėliai jauni ir energingi, turi idėjų ir pasiūlymų, juos tereikia įveiklinti…. Na ką aš čia jums perpasakoju profesorių, patys pasiskaitykite.
2. Siųsti atbėgėliams, Briuseliui, Lukašenkai, išbėgimo šalių ministrams „stiprias žinutes“. Tą Gabrielius jau daro, žinutės jau yra siunčiamos. Prireikus tų žinučių bus siunčiama dar daugiau, dar įvairesniais adresais, dar stipresnių.
3. Statyti tvorą. „Reike kaška dariti“, taigi šitas sprendimas su koncertinos tvorele yra skirtas ne pabėgėliams, o tik mums – kad būtume ramesni ir nespurdėtume. Menką tvorų efektyvumą rodo Ispanijos miestų Ceutos ir Melillos pavyzdžiai. Pačios kapitaliausios Žemėje pasienio tvoros: 1 km Melillos tvoros statyba kainavo 3 mln eurų. Šešių metrų aukščio, prikaišiotos sensorių, saugomos šimtų pareigūnų. Kaimyninis Marokas, skirtingai nuo mūsų Rytų diktatoriaus, bendradarbiauja su Ispanija stabdydamas atbėgėlius. Tačiau net ir tokiomis sąlygomis nelegalai ten prasibrauna į ES. Ar Lietuva turi papildomo laiko, papildomų pusantro milijardo eurų ir 30 000 pareigūnų, kad bent Melillos standarto tvorą galėtų pasistatyti ir prižiūrėti?

Įsibrovėlių krizės sprendimo galimybių apžvalga nebus pilna, jeigu nepaminėsime kraštutinių variantų. Vienas tokių kraštutinių žingsnių būtų pradėti taikos derybas su diktatoriumi. Iš esmės tai reikštų jo karybos technikos pranašumo pripažinimą ir Lietuvos politikos orientalizaciją. Tuo
pačiu politiškai nebebūtų įmanoma išsilaikyti valdžioje tiems, kurie savo Rytų politika mūsų šalį kaip tik ir atvedė į tokią kapituliaciją.

Kitas kraštutinis variantas būtų ginti valstybės sieną minomis ir šautuvais. Tai neutralizuotų diktatoriaus taikomos hašaro technikos pranašumus, padidintų mūsų šalies saugumą net ir konvencinės agresijos atveju. Juk agresija civiliais nėra vienintelis galimas agresijos būdas: nuolat prie mūsų sienos kaimynai rengia ir įprastinius karinius manevrus – tankai, lėktuvai, kareiviai. Iki Katedros aikštės T-72 nuo sienos yra tik valanda kelio, nebent tankistas Šimašiaus kilpinio eismo schemoje pasiklystų. Tačiau šitas gynybos būdas neįmanomas nesustabdžius Lietuvos tarptautinių humanitarinių įsipareigojimų galiojimo, o tai mums grėstų dar ir kito pobūdžio karu.

W. Churchillis yra pasakęs, kad amerikiečiai visada randa tą vienintelį teisingą sprendimą – po to, kai išbando visus kitus. Pas mus irgi didvyrių žemė, ir mes, tikiu, taip pat rasime tą teisingąjį sprendimą.