P0

Veidai

Aktorė Kamilė Andriuškaitė: „Geras spektaklis tas, kuris įprasmina laiką”

Mindaugas Jonušas
2021-07-17


Aktorius, panašus į skulptorių, kalantį skulptūras iš sniego, yra sakęs amerikiečių teatro aktorius Lawrence Barrett. „Būnant scenoje, repetuojant, tarsi sukuriamas naujas visatos plyšelis, kuris gali būti užpildytas buvimu čia ir dabar, kuriame daug stipriau dalyvauja visi pojūčiai ir juntama neapsakoma magija”, – teigia Klaipėdoje gyvenanti aktorė Kamilė Andriuškaitė.

Kaip atpažinote savo pašaukimą teatrui ir nuo ko viskas prasidėjo?

Iš tėvelių pasakojimų susidarau įspūdį, kad buvau energingas, daug klausiantis ir gan jautrus vaikas. Anuomet esu prirašiusi daugybę dienoraščių, ne vieną eilėraštį, mėgau skaityti. Pamenu, kad kai žiūrėdavau filmus pajusdavau pojūčius, kurie kartais būdavo stipresni nei asmeniniai išgyvenimai. Jausdavausi kitaip, tarsi pakibusi virš kasdienybės. Matyt, kad ir profesiją pasirinkau tokią, kad per kitą galėčiau daugiau išgyventi jausmų ir patirti visokį gyvenimą.

Ką jums reiškia būti aktore?

Reikia suprasti, kad būti aktoriumi pats negali pasirinkti. Būtent šis kūrybinis kelias yra kolektyvinis darbas. Daugeliu atveju esi pasirenkamas kito, ar tai yra režisierius ar kastingo vadovas, tave lygina ir renkasi iš daugelio kitų. O tai reiškia, kad esi psichologiniame pavojuje, nes esi nuolat vertinamas. Tai yra tamsioji medalio pusė.

Tačiau yra ir nuostabus spektaklio kūrimo procesas, kurio daugybė atėjusių žmonių nežino ir nemato. Atrodo, kad būnant scenoje, repetuojant, tarsi sukuriamas naujas visatos plyšelis, kuris gali būti užpildytas buvimu čia ir dabar, kuriame daug stipriau dalyvauja visi pojūčiai ir juntama neapsakoma magija. Tokie momentai nepasitaiko dažnai, bet kai nutinka – norisi daugiau ir daugiau.

Kokį teatrą matote šiandien ir kaip jis gali padėti mūsų dabartiniams laikams?

Visi teatro stiliai turi teisę gyvuoti, nes kiekvienas iš jų turi numatytą unikalų savo kelią ir laiką, o žmones turi pasirinkimo laisvę elgtis pagal vidinį potraukį, bei supratimą. Kokia visuomenė – tokia ir kultūra. Kaip ir žmogus, kiekvienas vienintelis unikalus ir nepakartojamas, taip ir kūrybiškumas neturi numatytų formų, todėl ir teatras yra visoks. Manau, kad tai kolektyvinė žmonių vaizduotė, o atidus spektaklio tyrinėjimas, gali mums daug ką atskleisti apie mus pačius – kuo mes tikime, kaip elgiamės ir kaip turėtumėm elgtis.

Jei nebūtumėte aktorė, kuo dar įsivaizduojate save?

Šiuo metu nemažai galvoju apie tai, bet, kol kas, vis dar, neturiu atsakymo.

Jūs ne tik vaidinate, tačiau jūsų gyvenime stiprus yra ir šokis. Vien aktorystės jums negana?

Judėjimas yra labai įdomus dalykas. Kiekvienas kūnas atsineša savo žodyną. Per savo patirtis, per žinias, per specifiką ar energetiką, šokant atsiveria tokie judesio archyvai, kad net patį nustebina. Įdomu stebėti, kaip veikia kūnas ir suvokti, kad galima išeiti iš kūno ir tapti kažkuo kitu. Binarinis santykis tarp kūno ir dvasios. Taip suvokiu ir patį teatrą.

Sakoma, kad šiais moderniais laikais į teatrą žmonės nebežiūri, kaip į vertybę ir į jį eina, kad ir su džinsais. Ar sutinkate su tuo ir kaip kinta publika ir jos skonis?

Galvojant apie amžinąsias vertybes, manau, kad laikmetis nelabai svarbus. Geras spektaklis tas, kuris įprasmina laiką. Viskas ką mes vertiname, yra nepaprastai ilgo asmeninio, kultūrinio ir biologinio vystymosi rezultatas. Ir tai lemia mūsų platų žvilgsnį į pasaulį. Be abejo, publika ir jos skonis menui keičiasi, bet taip ir turi būti.

Išgyvename laikus, kai kultūrinė veikla buvo atgaivinta kone paskutinė. Kaip šiandien teatras žada vėl prisijaukinti žiūrovą?

Teatras – tai kontaktinis menas, todėl karantino laikotarpiu tapo jautriausia ir pažeidžiamiausia kultūros dalimi. Karantino metu buvo momentų, kai aiškiai supratau, kad teatras nėra būtinybė. Be abejo, kultūros trūksta, tačiau manau, kad didžioji užduotis – kurti pagrindinį vaidmenį gyvenime, pamatyti grožį buitiniuose vaizduose, išmokti kūrybingai leisti laisvalaikį ir nuolat atrasti naujus dalykus. Ir dabar, jau praėjus izoliaciniam laikotarpiui manau, kad teatras turėtų jautriau įsiklausyti, ko iš tiesų žiūrovas išsiilgo, o ne pulti užsiimti saviraiška.

Kaip mums išmokti vėl būti kartu po ilgos atskirties ir vienatvės?

Manau, kad pirmiausia reikėtų kelti klausimą, kaip išmokti būti vienam. Nors vienišumas gali bauginti, susidūrimas su vienatve ar atskirtimi yra neišvengiamas. Todėl manau, kad svarbiau gilintis į klausimą, kaip būti vienam tam, kad mokėtumėm gyventi bendrystėje.

Nors buvome priversti laikytis socialinės distancijos, mus supo daug informacinio triukšmo: žinios, socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai, ir kita potencialiai destruktyvi veikla, kuri greitai pripildo išoriniais įspūdžiais. Vis sunkiau tampa pasilikti tyloje. Suvokti save – viena didžiausių ir manau, kad sunkiausių mūsų gyvenimo užduočių. Tam yra du keliai. Vienas – atskirtyje, kitas – bendrystėje. Dualumas – vienatvė ir bendrystė visada šalia.

Visuomenė išgyvena emocinę krizę, kaip menai gali prisidėti prie palankios terpės kūrimo kiekvienam iš mūsų?

Jerzy Grotowskis rašė, kad „Aktorius man įdomus todėl, kad jis yra žmogus“. Manau, būtent scena gali iš taip arti atskleisti žmogaus silpnybes, parodyti menkumą, pažeidžiamumą, žiaurumą. Aktorius gali būti ir veidrodis, savęs ar kito matymas tam tikrose aplinkybėse.

Kaskart prieš spektaklį yra baimė ir neužtikrintumas, nes kuriamam herojui, tai ribinės situacijos, o aktorius turi visiškai apnuoginti jo vidinį pasaulį. Visada yra baimė, kad žiūrovas nesupras personažo, neišjaus jo gyvenimo, neišgirs jo pagrindinių eilučių. Manau, kad būtent tai ir yra bendras teatro tikslas – parodyti žiūrovui slapčiausias emocijas ir leisti jausti visu kūnų ir siela.


    2021-07-17

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt