P0

Ką pasakoja archyvas, Svarbu

Klaipėdos atstatymas: trys metai belaisvių darbo (1)

Martynas Vainorius

Martynas Vainorius
2021-07-17


Pasibaigus II pasauliniam karui pirmaeilis SSRS valdžios uždavinys buvo suniokoto ūkio ir miestų atstatymas. Tam plačiai naudoti karo belaisviai. Ne išimtis – ir Klaipėda, kurioje buvo įkurtas karo belaisvių lageris.

Šis ciklo „Ką pasakoja archyvas” rašinys yra skirtas apžvelgti Klaipėdos regioniniame valstybės archyve saugomus miesto Vykdomojo komiteto (VK) 1945-1946 m. dokumentus, kuriuose fiksuoti ir su karo belaisviais susiję sprendimai.

Pagrindinis dėmesys buvo skirtas Jūrų prekybos uostui, todėl į lagerį buvo atgabentas 1200 vokiečių belaisvių inžinerijos dalinys, sudarytas iš prityrusių inžinierių, vidurinės grandies technikų ir darbą išmanančių statybininkų. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Paskyrė tabako fabriką

Lietuvos ypatingojo archyvo pateikiamais duomenimis, 1944 m. liepos 4 d. – 1945 m. sausio 28 d. Raudonajai armijai užėmus Lietuvą, jos teritorijoje buvo įsteigti 6 karo belaisvių lageriai su skyriais. Didžiąją dalį juose įkalintų belaisvių sudarė nelaisvėn paimti vermachto Kuršo grupės, atkirstos nuo vakarinėje Latvijos dalyje buvusių Vokietijos kariuomenės dalinių, bei Rytų Prūsijoje ir Lenkijoje veikusių Vokietijos pajėgų kariai.

Klaipėdoje gamybinis karo belaisvių lageris Nr. 57 buvo įkurtas perkėlus Telšiuose veikusį fronto priėmimo-persiuntimo lagerį. Uostamiestyje jis veikė nuo 1945 m. rugpjūčio 1 d. iki 1948 m. liepos.

Tarp tų metų VK dokumentų yra ir sprendimo projektas dėl karo belaisvių lagerio organizavimo, datuojamas rugpjūčio 1 d.

Jame numatoma, kad lagerio kūrimui perduodamas buvęs tabako fabrikas „Werblowsky” (dabar – Kultūros fabrikas). Buvo numatyta perduoti ir greta stovėjusius „Zagotzerno” sandėlius bei malūną, bet šie objektai iš sprendimo projekto ranka buvo išbraukti, prirašant, kad priskiriama tik jų teritorija.

Sprendimo projekte buvo numatyta uždaryti lagerio teritorijoje atsiduriantį pravažiavimo kelią, buvusį šalia geležinkelio atšakos.

Lietuvos SSR vidaus reikalų liaudies komisariato (NKVD) Karo belaisvių lagerio Nr. 57 pastato projektas. Dešinėje nupieštas namas Bangų gatvėje yra išlikęs iki šiol. Lietuvos ypatingojo archyvo iliustracija 

Trečiame ir ketvirtame nutarimo punkte buvo numatyta lageriui perduoti buvusias remonto dirbtuves Tilžės g. 50, o lagerio darbuotojams – namus Kūlių vartų g. 2 ir 6, Malūnų pylimo (dabar – Bangų) g. 1, 6, 8, 12 bei įpareigoti „Gorkomchozo” vedėją drg. Vaškevičių užtikrinti šių namų remontui reikalingų statybinių medžiagų tiekimą. Tiesa, abu šie sprendimo projekto punktai su ranka pažymėti klaustukais.

Paskutinis, penktasis, nutarimo projekto punktas, skelbė, kad Klaipėdos miesto ryšių viršininkas turi užtikrinti lagerio valdybai telefoninį ryšį.

Netilpusiems į fabriką – barakai

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro istoriko Vytauto Tininio jau po jo mirties išleistoje knygoje „Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisviai Lietuvoje 1944-1949 m.” rašoma, kad belaisviai buvo perkeliami į Klaipėdą liepos 28-rugpjūčio 3 dienomis.

Liepos 28 d. lagerio valdybos viršininko ataskaitoje nurodyta, kad čia jau buvo 7836 belaisviai, iš kurių penki buvo pulkininkai, 10 pulkininkų leitenantų, 40 kapitonų, 38 vyr. leitenantai ir 6984 eiliniai. 7077 iš jų buvo vokiečiai, 182 čekai, 180 lenkų, 169 austrai, 27 prancūzai, 11 olandų, 10 jugoslavų, 8 latviai, po keturis rusus ir italus, trys liuksemburgiečiai, po du vengrus ir belgus.

Klaipėdos lagerio belaisviai. Pirmas iš kairės – buvęs Vokietijos 16-ojo policijos bataliono 3-čios kuopos šaulys  štabsfeldfebelis Ottas Karlas Balsas (fotografuota karo belaisvių lageryje 1945 m. rugpjūčio 31 d.), paimtas į nelaisvę Latvijoje, Tukumo rajone. Centre – buvęs Vokietijos kariuomenės pėstininkų divizijos karys štabjefreitorius, karo lauko ligoninės siuvėjas Kurtas Augustas Dorovas, 1945 m. gegužės 8 d. paimtas į nelaisvę Liepojoje. 1947 m. spalio 7 d. pabėgo iš lagerio. Dešinėje – buvęs Vokietijos kariuomenės šaulių pulko vežikas jefreitorius Peteris Gustavas Buchmannas (fotografuota karo belaisvių lageryje 1946 m. rugpjūčio 28 d.). Paimtas į nelaisvę 1946 m. rugpjūčio 27 d. Klaipėdoje. Už vengimą pasiduoti į nelaisvę 1945 m. kapituliavus Vokietijos kariuomenės Kuršo grupei ir slapstymąsi 1947 m. buvo baustas 5 paroms griežto arešto ir 3 mėnesiams bausmės kuopoje. 1947 m. rugpjūčio 9 d. pabėgo iš lagerio. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Nors lagerį nuolat papildydavo nauji belaisviai, anot V. Tininio, bendras jų skaičius 1945-1946 m. išliko panašus, o vėliau iki uždarymo kasmet mažėjo.

Istoriko teigimu, belaisviai buvo įkurdinti keturaukščiame buvusio fabriko pastate ir kieme, o tie, kurie ten netilpo, buvo uždaryti laikinuose mediniuose barakuose, kiek į šiaurę nuo dabartinės Tilžės gatvės. Visą teritoriją juosė spygliuotos vielos tvoros, kyšojo sargybinių būdelės.

Nesant lageriui būtinos infrastruktūros daug žmonių netruko susirgti dizenteriją ir kilo epidemija. Į darbus belaisviai pradėti vesti rugpjūčio 8 d., bet baiminantis, kad epidemija apims visą miestą, tai daryti nustota. Ėmusis visų sanitarinių ir gydomųjų priemonių, po savaitės epidemija buvo suvaldyta, pradėta statyti barakus ir kitus pastatus.

Anot V. Titinio, lageris buvo nepasirengęs priimti tūkstančių belaisvių ir įkurdinti jų bent elementariomis sąlygomis. Sugrūsti karo nesugriautuose pastatuose belaisviai miegojo ant ištisinių vienaukščių arba dviaukščių gultų. Vidutiniškai 50 žmonių teko viena elektros lemputė ir vienas vandens čiaupas, 20 žmonių – viena tualeto skylė.

1945 m. spalį lagerį patikrinusi komisija nustatė, kad jis neparengtas žiemai – gyvenamųjų patalpų remontas ir statybos vyko lėtai, maisto produktų, išskyrus daržoves, sandėliuose nebuvo, nesutaisyti žieminiai drabužiai, geriau dirbantiems belaisviams neskirta papildomo maisto davinio, buvo labai suprastėjusi belaisvių fizinė būklė ir sveikata.

1946 m. padėtis ėmė keistis į gera. Tų metų gruodį lageryje jau buvo pastatytas maisto blokas, galintis aprūpinti karštu maistu 6 300 žmonių, 1-ajame skyriuje perstatyta valgykla, 2-ajame – įrengta nauja virtuvė ir pradėta statyti valgykla, veikė dvi duonos kepyklos. Maistas buvo vežamas iš Vilniaus.

Buvęs Vokietijos 16-ojo policijos bataliono 4-os kuopos šaulys obervachmistras Martinas Arturas Hoppertas. Nuotrauka dešinėje iš asmens dokumento 1942 m. liepos 8 d. Nuotrauka kairėje daryta karo belaisvių lageryje Klaipėdoje 1945 m. rugpjūčio 21 d. 1945 m. gegužės 8 d. paimtas į nelaisvę Latvijoje. 1949 m. kovo 2 d. perduotas į MVD kalėjimą Nr. 1 Vilniuje. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Kitų lageriui būtinų pastatų ir patalpų statybos ir remonto darbai užtruko iki 1947 m. rudens. Per tą laiką buvusio tabako fabriko patalpos buvo pritaikytos gyventi 1 060 belaisvių, pastatytas naujas 800 vietų barakas, 800 vietų „bendrabutis“, ligoninės virtuvė ir valgykla, 3 000 žmonių galinti pamaitinti lagerio virtuvė ir 1 000 vietų valgykla, duonos kepykla, siuvykla, avalynės taisykla, stalių dirbtuvės, skalbykla, pirtis su dezinfekcijos kamera, įrengta ambulatorija ir 3 lazaretai, 360 vietų klubas, biblioteka, įvesta elektra, suremontuotas vandentiekis ir kanalizacija. Taip pat suremontuotas lagerio valdybos pastatas, personalo virtuvė ir valgykla, gyvenamosios patalpos, NKVD konvojaus kariuomenės įgulos, lagerio 1-ojo skyriaus štabo pastatai ir kt. Lagerio teritorija buvo apjuosta dviejų eilių spygliuota viela. Lageriui įrengti, anot ataskaitos, išleista 7 470 049 rublių.

Buvo keli skyriai

1945 m. pabaigoje LSSR Ministrų Taryba patvirtino penkis svarbiausius 57-ojo karo belaisvių lagerio darbų objektus: 1) Jūrų prekybos uostas, 2) Celiuliozės ir popieriaus kombinatas, 3) Lietuvos geležinkelių 2-oji valdyba, 4) Klaipėdos komunalinio ūkis, 5) Statybos ir montavimo valdyba.

Be buvusiame tabako fabrike įsikūrusios lagerio valdyba ir 1-ojo jo skyriaus, kurio belaisviai dirbo įvairiose Klaipėdos įmonėse ir organizacijose, mieste buvo įsteigti dar du skyriai ir pagalbinis žemės ūkio padalinys Klemiškėje.

2-ojo skyriaus belaisviai, anot V. Tininio, atstatė sugriautą Jūrų prekybos uostą ir dirbo dokininkais. Nuo 1945 m. rugsėjo iki 1946 m. spalio čia dirbo 1 500, o iki 1947 m. lapkričio – 2 000 žmonių. Iš Jūrų prekybos uosto buvo išvežta 1 270 kub. m gelžbetonio, 1400 tonų metalo konstrukcijų, 1 000 kub. m įvairių šiukšlių, iš miesto vandentiekio pašalinta 3 500 kub. m griuvėsių, išvežta 760 kub. m mūrinių sienų likučių ir kt. Beveik visus darbus belaisviai atliko plikomis rankomis.

Istorikas Dainius Elertas detalizuoja, kad šis lagerio skyrius buvo įsikūręs tarp Gulbių, Inkarų ir Jūros gatvių. Jie gyveno 19-oje namų, kuriuose žmonės miegojo ant dviaukščių narų.

3-iojo skyriaus belaisviai gyveno nacių laikais statytuose mediniuose rusų karo belaisvių barakuose ir dirbo daugiausia Klaipėdos geležinkelyje. Jie atstatė mėsos kombinatą, traukinių depą, geležinkelio stotį, taisė geležinkelį. Iš pradžių skyrius turėjo 1 000, o iki 1946 m. lapkričio jame liko 450 belaisvių.

Pasak D. Elerto, šis skyrius buvo įrengtas šalia dabartinės Kretingos gatvės pradžios, dabartinėje Ąžuolų gatvėje.

Žemės ūkio padaliniui Klemiškėje, anot V. Tininio, buvo skirta 400 ha ganyklų žemės ir 1 800 ha dirbamos žemės, 1946 m. žemės plotas padidintas iki 2 300 ha. Žemė buvo išminuota, užkastos žeminės, sprogmenų išraustos duobės ir apkasai. Belaisvių ūkis buvo rentabilus – per pirmuosius veiklos metus gauta 500 tūkst. rb pelno. 1946 m. ūkis turėjo 57 darbinius arklius, 88 galvijus, augino 44 kiaules, naminių paukščių, triušių, laikė bičių. Žemė buvo dirbama 4 traktoriais ir kita technika. Ūkis tapo pavyzdinis ir ėmė kelti kaimyninių ūkių vadovams pavydą.

Karo belaisvių lagerio Nr. 57 kaliniai vokiečiai, dirbę Klaipėdos jūrų prekybos uosto atstatymo darbus. Fotografuota  Lietuvos SSR valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kalėjime Kaune 1946 m. sausio – balandžio mėn. Iš kairės: Volfgangas Trogišas (Wolfgang Trogish) (g. 1904 m.),  Henrikas Taichmanas (g. 1913 m.), Erichas Vilis (Will) (g. 1913 m.), Rudolfas Veberis (Weber) (g. 1921 m.). 1945 m. gruodžio 5 d. Klaipėdos jūrų prekybos uoste sprogus vokiečių karo metu paliktai fugasinei minai buvo sugriauta 22 m ilgio gelžbetoninė pakrantės linija. Įtariant, kad sprogimą organizavo karo belaisviai, 1946 m. jie buvo suimti. Kaltinimams nepasitvirtinus, 1946 m. rugpjūčio 31 d. baudžiamoji byla nutraukta. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Visų 57-ojo karo belaisvių lagerio skyrių zonos buvo aptvertos dviguba spygliuotos vielos tvora, pastatyti sargybos bokšteliai, veikė elektros signalizacija.

Pagrindinis dėmesys, pasak V. Tininio, buvo skirtas Jūrų prekybos uostui, todėl į lagerį buvo atgabentas 1200 vokiečių belaisvių inžinerijos dalinys, sudarytas iš prityrusių inžinierių, vidurinės grandies technikų ir darbą išmanančių statybininkų.

1945 m. lapkritį VK priimtame sprendime dėl vandentiekio ir kanalizacijos tinklų atstatymo vienu iš punktų buvo prašoma lagerio viršininko kasdien kanalizacijos atstatymo darbams skirti 400 belaisvių. O pulkininko Troinikovo buvo prašoma skirti 103 žmonės, kurie saugotų tokius darbus dirbančius belaisvius.

V. Tininio pateikiamais duomenimis, jau 1945 m. belaisvių dėka buvo atstatyti 4 uosto kranai ir 4 prieplaukos, 4 km geležinkelių, Klaipėdos elektrinė, 20 elektros pastočių (dar 9 pastatytos naujos), atlikta daug kitų elektros darbų, suremontuota 15 443 kv. m patalpų, 5 pradinės mokyklos, dvi gimnazijos ir internatas, plytų fabrikas, tiltas per Dangės upę, geležinkelio stotis, traukinių depas, dvi ligoninės, du vaikų darželiai, poliklinika, du kino teatrai, miesto teatras, dvi vaistinės, švietimo namai, sporto salė, paštas, telegrafas ir kt. Atlikta buvo ir daug įvairiausių miesto komunalinio ūkio darbų: sutvarkytas vandentiekis, gatvių ir namų kanalizacija, gatvės ir šaligatviai, suremontuoti 1147 gyvenamieji namai, čerpėmis uždengta 2 630 kv. m stogų ir t.t. Ypatingas dėmesys buvo skirtas celiuliozės ir popieriaus kombinatui. Vien tik iš jo teritorijos buvo išvežta 13 557 kub. m griuvėsių, nuo 47 tūkst. kub. m plytų buvo nuvalytas cementas, iš kombinato turbinų salės išvežta 723 t susprogdintų metalo konstrukcijų.

Lagerio belaisvio, buvusio Vokietijos kariuomenės kario oberjefreitoriaus Hanso Lazerio asmens dokumento ištrauka su fotonuotrauka. H. Lazeris (Laser) (g. 1902 m. Berlyne), geležinkelio pionierių pulko vežikas 1945 m. gegužės 8 d. paimtas į nelaisvę Latvijoje. 1948 m. kovą buvo baustas 10 parų arešto ir 1 mėnesiui darbo bausmės komandoje už tai, kad dirbdamas Jūrų prekybos uoste iš sandėlio pavogė 5 poras moteriškų ir porą vyriškų kojinių. 1948 m. rugsėjo 28 d. perduotas į MVD kalėjimą Nr. 1 Vilniuje. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Lagerio valdybos viršininkas mjr. G. Marjenkinas 1946 m. pradžioje Maskvai rašė, kad atstatant Klaipėdą 1945 m. buvo atlikta darbų už 23 mln. rb, iš jų apie 50 proc. (11 mln.) nudirbo karo belaisviai. V. Tininis, pateikdamas šiuos duomenis pabrėžė, kad tuo metu darbingi buvo tik apie 2 800, t. y. 50 proc., visų lagerio belaisvių.

Belaisviams už darbą buvo mokama – nuo 4,7 rublio per dieną 1945 m. rugpjūtį iki 19-20 rublių 1947-aisiais. Palyginimui, kai 1945 m. rugsėjį VK kreipėsi į Vilniaus ir Ukmergės OSOAVIACHIM (Lietuvos TSR aviacinei ir cheminei gynybai remti draugijos) tarybas, prašydamas į Klaipėdą atsiųsti 25 mininkus-specialistus, jiems už kiekvieną darbo dieną žadėjo mokėti po 10 rublių.

1946 m. lapkričio duomenimis, belaisviai tuo metu dirbo 56 įmonėse ir organizacijose.

Belaisvių darbo našumas ir efektyvumas, anot V. Tininio, kasmet sparčiai kilo. 1947 m. 1-asis lagerio skyrius atliko darbų už 15,5 mln. rb. Tais metais buvo pastatyti 2 vienaukščiai bendrabučiai, duonos kepykla, vandens bokštas, namas Palangoje (čia galėjo ilsėtis 250 žmonių), du „Trinyčių“ fabriko cechai, žuvies konservų gamykla, toliau buvo atstatomas celiuliozės ir popieriaus kombinatas, dirbama elektrinėje ir kituose objektuose. 2-asis lagerio skyrius Jūrų prekybos uoste atliko darbų už 6,3 mln. rb.

Belaisviai stato Jūrų prekybos uosto krantines. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

„Lagerio vadovybės ir Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto „prašymu“ organizuojamose sekmadieninėse talkose buvo valomi ir atstatomi artilerijos sviedinių apgriauti, subombarduoti namai, mūrijami nauji statiniai. Taip belaisviai netekdavo laisvadienių. Miesto valdžia belaisvių darbu buvo patenkinta”, – rašė V. Tininis.

Griovė ir nelegaliai

Belaisviai buvo minimi ir 1946-ųjų spalį VK priimtame sprendime „Dėl savavališko demontavimo ir statybinių medžiagų naudojimo karo belaisvių lageryje”.

Sprendimo preambulėje informuojama, kad nepaisydamas kategoriško VK draudimo savavališkai griauti pastatus ir išmontuoti įrangą belaisvių lagerio viršininko pavaduotojas kapitonas Levas Ivanovas organizavo pastato Liepojos (dabar – Herkaus Manto) g. 12 griovimo darbus ir to neneigdamas pripažino, kad lageris pasiėmė apie 2 mln. plytų.

Reaguodamas į tai VK nusprendė perspėti draugą Ivanovą, kad pasikartojus tokiam faktui, kai pastatas griaunamas be miesto architekto ir „Gorkomchozo” leidimo, bus imamas kur kas griežtesnių veiksmų, kaip kad ir informacijos perdavimo prokuratūrai, kad būtų iškelta baudžiamoji byla.

Taip pat „Gorkomchozo” vedėjui draugui Zirjanovui buvo nurodyta išrašyti lageriui sąskaitą už 2 mln. plytų.

Dirbo sunkiomis sąlygomis

Pasak V. Titininio, 1945-ųjų rudenį lagerį lankiusi komisija daug dėmesio buvo skyrusi belaisvių režimui.

„Nustatyta, kad Jūrų prekybos uoste dirbantys 675 belaisviai gyveno name, aplink kurį tvyrojo vieni griuvėsiai. Čia nebuvo belaisvių lagerio skyriaus zonos ir apsaugos. Geležinkelyje ir kitose ūkinėse organizacijose dirbantiems belaisviams vadovavo vokiečių pulkininkai. Visuose 57-ojo karo belaisvių lagerio skyriuose buvo prastai organizuota belaisvių apsauga. Patikimos apsaugos stigo ir darbo objektuose. Belaisviai galėjo laisvai vaikštinėti po miestą, lankytis turguje ir kitur”, – rašė V. Tininis.

Lagerio kalinio, vokiečio Kaspero Illenseer asmens dokumento ištrauka su fotonuotrauka. K. Illenseer (g. 1910 m. Dnepropetrovsko sr., Ukrainoje) gyvendamas Dnepropetrovsko srityje karo metu priėmė Vokietijos pilietybę ir tarnavo Vokietijos kariuomenėje. MVD kariuomenės Karo tribunolo 1945 m. rugpjūčio 23 d. nuosprendžiu nuteistas 10 metų pataisos darbų lagerio. Mirė Vorkutlage 1946 m. kovo 28 d. Lietuvos ypatingojo archyvo nuotr.

Istoriko teigimu, tuo metu trūko NKVD konvojaus sargybinių ir vadovaujančiojo techninio personalo, kai kurioms įmonėms stigo pinigų sumokėti už belaisvių darbą, statybines medžiagas ir pan. Sunkiai sekėsi iš miesto šalinti griuvėsius, ypač gelžbetonio konstrukcijas, nes įmonės neturėjo technikos, todėl belaisviams teko dirbti vien tik su kūjais, laužtuvais ir kastuvais. Darbo našumas buvo menkas, bet vis tiek pavyko nemažai padaryti.

1947 m. spalio pabaigoje vykusiame LSSR MVD karo belaisvių lagerių darbuotojų pasitarime Klaipėdoje buvusių belaisvių sveikata ir fizinė būklė buvo įvertinta kritiškai. Kpt. Kabanovas pažymėjo, kad „1-ojo skyriaus kontingentas nusilpęs ir linkęs į išsekimą“.

„Jis atkreipė dėmesį, kad belaisviai tik dėl ataskaitų buvo tariamai atleidžiami nuo darbo, o iš tikrųjų 90 proc. jų dirbo sunkius darbus Jūrų prekybos uoste, statybose, valė griuvėsius. Belaisvių pirštinės ir autai greitai susidėvėdavo, ne kiekvienas gaudavo šimtasiūlę, vatines kelnes ir tinkamą apavą. Buvo nesilaikoma saugumo technikos reikalavimų ardant griuvėsius, uoste su nuodingosiomis cheminėmis medžiagomis dirbantys belaisviai nedėvėjo specialių kaukių, todėl apsidegino veidus ir akis. Lagerio viršininkas mjr. A. Čibriakovas pažymėjo, kad iš lagerio išvežus sveikus vyrus uoste labai sumažėjo belaisvių darbo dienos uždarbis, du mėnesius vėluoja atlyginimai”, – rašė V. Tininis.

Mokė būsimus smuikininkus

Istorikas minėjo ir išskirtinį atvejį, kai 1945 m. rudenį Klaipėdoje pradėjusiai veikti muzikos mokyklai trūkstant mokytojų karo belaisvis K. Haydnas, puikus smuikininkas, lagerio viršininkui leidus ėmė mokyti būsimus smuikininkus. K. Haydnas buvo geras, vertinamas pedagogas.

„Belaisvis greitai pramoko lietuviškai, imtas vadinti sulietuvinta K. Gaidelio pavarde. Vėlesniais metais jis net surengė keletą uždarų koncertų. Klaipėdoje jis užsibuvo ilgėliau ir namo išvyko apie 1952 m., mat negalėjo įrodyti esąs Vokietijos pilietis. Valdžia jį laikė Klaipėdos krašto vokiečiu ar lietuvninku, o tokie negalėjo laisvai palikti Sovietų Sąjungos”, – rašė V. Tininis.

Veikė iki 1948-ųjų vasaros

1947 m. rudenį prasidėjus ir 1948 m. toliau vykstant belaisvių repatriacijai, be to, daug darbingų vyrų išvežus į Sovietų sąjungą, Lietuvoje buvo nuolat mažinamas lagerių ir jų skyrių skaičius.

1948 m. balandžio 1 d. 57-ajame lageryje buvo 4 006 karo belaisviai. Maždaug po dviejų mėnesių, prieš lagerį uždarant, – 1 461 belaisvis: 1 108 vokiečiai, 125 vengrai, 158 rumunai, 69 austrai, vienas kitos tautybės.

Belaisviai stato Jūrų prekybos uosto krantines. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

57-ojo karo belaisvių lagerio 1-asis ir 3-iasis skyriai buvo išformuoti 1947 m. spalio 30 d., 2-asis ir 4-asis – 1948 m. liepos 15 d.

Laidojo miške

Pasak V. Tininio, veikiausiai neįmanoma nustatyti tikslaus mirusių 57-ojo karo belaisvių lagerio belaisvių skaičiaus, nes archyviniai dokumentai pateikia skirtingus duomenis – viename sąraše matyti, kad vien 1-ajame skyriuje 1945-1948 m. mirė 62 žmonės, Maskvai skirtoje 1949 m. ataskaitoje nurodyti 57 kapai, lagerio mirusiųjų registracijos knygoje nuo 1945 m. rugpjūčio 14 d. iki 1948 m. rugpjūčio 14 d. yra 47 belaisvių mirtį patvirtinantys įrašai, kitoje to paties laikotarpio lagerio mirusiųjų registracijos knygoje užfiksuoti 56 palaidojimai.

V. Titininio teigimu, tokie skaičiai lageryje, kuris buvo vienas didžiausių Lietuvoje, stebina, nes, vargu, ar čia buvo geresnis nei kitur maitinimas, medicinos pagalba, darbo ir gyvenimo sąlygos.

„Sunku patikėti, kad nuo 1945 m. liepos mėn. iki 1946 m. sausio mėn. šiame lageryje mirė tik 16 belaisvių, kai kituose Lietuvos lageriuose tuo pačiu laikotarpiu buvo palaidoti šimtai belaisvių (juolab kad lageryje siautė epidemija). Manytina, kad lagerio vadovybė sąmoningai netvarkė mirusiųjų apskaitos ir nuslėpė savo akivaizdžiai nusikalstamą veiklą. Šiandien galima tik įsivaizduoti, kiek šimtų žmonių galėjo būti palaidoti oficialiai neįforminti”, – rašė istorikas.

Klaipėdos karo belaisvių kapinės (plotas 50 x 50 m; pasak kito dokumento – 35 x 20 m) buvo atidarytos 1945 m. balandį – dar prieš oficialiai įsteigiant 57-ąjį lagerį. Kapinės buvo įrengtos 500-600 m atstumu nuo kareivinių (dabar – Klaipėdos universiteto miestelis) Girulių miške, 500 m nuo dabartinės Herkaus Manto gatvės, iš pietryčių pusės 60 m nuo akmenų tvora apjuostų senųjų vokiečių kapinių.

„1949 m. karo belaisvių kapinių priežiūra buvo perduota MVD Klaipėdos kalėjimų skyriui. 1958 m. lapkričio 24 d. sudaryta speciali šio skyriaus komisija nustatė, kad kapinės (jų plotas sumažėjo iki 40 x 15 m) apleistos, neaptvertos, beveik visi 62 kapų kauburėliai susilyginę su žeme ir apaugę žole, kapų atpažinimo ženklų, išskyrus vieną, nebėra. Kapinių niekas neprižiūri. Surašytas kapinių būklės aktas išsiųstas LSSR MVD. Ministerijos pareigūnas, greičiausiai LSSR MVD Kalėjimų skyriaus viršininkas, ant šio dokumento rusiškai užrašė: „Likviduoti“. 1959 m. sausio 13 d. SSRS MVD Kalėjimų skyriaus viršininkas P. Bulanovas nurodė LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui plk. A. Gocevui panaikinti numatytas uždaryti Lietuvoje esančias vokiečių karo belaisvių kapines sunaikinant dar išlikusius jų požymius. 1959 m. pavasarį Klaipėdos miesto valdžia kapines sulygino su žeme. Daugelis kapinių dokumentų taip pat buvo sunaikinti”, – rašė V. Tininis.

INFORMACIJA

Lietuvos ypatingojo archyvo pateikiamais duomenimis, 1944–1949 m. Lietuvos teritorijoje buvo kalinami 92 709 Vokietijos ir jos sąjungininkų karo belaisviai – vokiečiai, austrai, rumunai, vengrai, italai, kitų Europos šalių atstovai.

Karo belaisvių skaičius nuolat kito, vieni buvo repatrijuojami (apie 23 tūkst.), kiti išvežami į kitus SSRS lagerius (apie 65,5 tūkst.). Lageriuose mirė apie 4 tūkst. karo belaisvių.

1945–1948 m. pabėgo 722 karo belaisviai, iš jų sulaikyti 368 (1949 m. pradžioje 354 dar nebuvo surasti).

Siekiant mažinti karo belaisvių mirtingumo rodiklius bei išlaidas skirtas jų maitinimui ir gydymui, SSRS NKVD 1945 m. birželio 15 d. įsakymu nedarbingi karo belaisviai – eiliniai kariai ir puskarininkiai, sergantieji tuberkulioze, distrofija bei invalidai – iš užnugario lagerių ir specialiųjų ligoninių pradėti grąžinti į gimtąsias šalis. SSRS NKVD 1945 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu pradėta čekų, slovakų, lenkų, bulgarų, italų tautybių ir kai kurių kitų Europos šalių karo belaisvių, eilinių karių ir puskarininkių, nepriklausomai nuo jų sveikatos būklės, repatriacija į gimtines. Nuo 1946–1947 m. pradėta repatrijuoti ir vokiečių, austrų, rumunų, vengrų tautybių karo belaisvius – iki tol galėjo būti repatrijuoti tik nusilpę ir invalidai.

Dauguma Vakarų valstybių, Antihitlerinės koalicijos sąjungininkių į nelaisvę paimtus karo belaisvius paleido 1945–1946 m. SSRS, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos užsienio reikalų ministrų 1947 m. kovo – balandžio mėn. Maskvoje vykusioje 4-oje sesijoje sovietų delegacija pareiškė karo belaisvių repatriaciją užbaigsianti iki 1948 m. gruodžio 31 d., tačiau šio įsipareigojimo neįvykdė, repatriacijos procesas buvo baigtas tik po Stalino mirties.

1949 m. kovo 22 d. Lietuvoje buvo likę 2208 karo belaisviai: 1964 vokiečiai, 200 austrų, 27 rumunai, 1 prancūzas, 1 lietuvis, 15 vengrų, iš jų 142 karininkai.


    2021-07-17

    Vienas komentaras apie “Klaipėdos atstatymas: trys metai belaisvių darbo”

    1. AvatarViktoras G. (IP: 78.62.3.28)

      Prisimenu, kaip pas mano tėvus (tada gyvenomeTilžės gatvėje) ateidavo belaisviai iš lagerio Bangų gatvėje. Jie prašydavo maisto, betniekada neateidavo tušti: atnešdavo tai kokį nors rankų darbo dirbinėlį (prisimenu medinį fotografijų stovelį, iš medžio sukurtą paveikslėlį, galų gale – bent malkų ryšulėlį, perrištą viela). Mano mama mokėjo vokiškai, su jais pasikalbėdavo, pagal galimybes pavaišindavo. Su kai kuriais net susipažino. Kažkur apie 1949 – 1950 metus jie dingo, tas lageris Bangų g. (pro jį nuo 1946 m. eidavau į mokyklą Mokyklos gatvėje) buvo panaikintas.

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt