P0

Bibliotekos istorija, Svarbu

Tomo Mano namelis slepia nemažai pikantiškų detalių

Juozas Šikšnelis
2021-07-18


Nobelio literatūros premijos laureatas Tomas Manas pirmą kartą Nidą aplankė 1929 m. (tais metais pelnė ir Nobelio premiją), kai su šeima ilsėdamasis Raušene (dabar Svetlogorskas), paskatintas draugų, atvyko į Nidą. Ir liko sužavėtas.

Kalbėjo: Keletui dienų nuvykome. Ir buvome taip pavergti kraštovaizdžio, kad nedelsdami nusprendėm ten trobelę pasistatyti, kaip Šventajame Rašte sakoma… Neaprašomas šios gamtos savotiškumas, fantastiškas slenkančių kopų pasaulis, briedžių gyvenami šilai ir beržynai tarp įlankos ir Baltijos jūros – visa tai mus taip sužavėjo, kad nutarėme įsikurti čia…

Rašytojas su šeima, nusižiūrėjęs gražią pušelėmis apaugusią kalvelę, nuo kurios aiškiai matėsi marių platybės, sutarė su Lietuvos girininkija ir 99 metams išsinuomojo sklypą namelio statybai. Vasarnamio projektavimo ir statybos reikalais, T. Mano paprašytas, užsiėmė pažįstamas dailininkas. Tais pačiais 1929 m. pastatą suprojektavo klaipėdiečių A. Niksdorfo ir H. Reismano architektų firma.

Namelis, sekdamas vietinės architektūros tradicijas bei pritaikytas gausiai – aštuonių žmonių rašytojo šeimai, buvo pastatytas 1930 m. Tais pačiais metais Nobelio premijos laureatas pirmą kartą išvydo savo vasarnamį gyvai, kai liepos 17 d. atvyko su žmona Katia bei trimis jauniausiais vaikais – Elizabeta, Michaeliu bei Monika.

Tomas Manas su šeima prie savo vasarnamio Nidoje. Neringos muziejų nuotr.

T. Manas Nidoje poilsiavo ir dirbo 1930–1932 m. Čia buvo sukurtos romano „Juozapas ir jo broliai“ antroji ir trečioji dalys. Istoriniai įvykiai pakeitė šeimos planus – hitlerininkams prijungus Klaipėdos kraštą prie Vokietijos, rašytojo vasarnamis virto fašistinės kariaunos medžioklės būstu.

Praūžus karo audroms namelis „vegetavo“, nerasdamas nei konkretaus pritaikymo, nei rūpestingo šeimininko, kol gerokai „suvargusį“ 1966 m. Lietuvos TSR Kultūros ministerija perdavė Klaipėdos viešajai bibliotekai, nurodydama jame įrengti ekspoziciją apie T. Mano gyvenimą ir kūrybą.

Vasarnamį restauravo ir prikėlė naujam gyvenimui Klaipėdos gamybinės mokslinės restauravimo dirbtuvės, o interjero detales – stendus ir baldus, gamino Klaipėdos „Dailės“ kombinatas. 1967 m. namelis baigtas restauruoti, nors reikia apgailestauti, kad jo išvaizda skyrėsi nuo pirminės: nepasikeitė tik pastato išorė, tačiau stogas buvo padengtas ne švendrėmis, o čerpėmis, nebuvo atkurtos puošnios langinės, langų rėmai palikti su vientisais stiklais, o ne suskaidyti langeliais pagal krašto tradicijas. Vasarnamis pradėtas vadinti Tomo Mano nameliu.

Nuogi istoriniai faktai slepia nemažai pikantiškų detalių. Pasakoja ilgametė bibliotekos darbuotoja Julija Lingvenytė, o jai antrina Valentinas Malukas:

Antanas Venclova, kaip Rašytojų sąjungos pirmininkas, dalyvavo Berlyne (J. Lingvenytė patikslina: Veimare), minintF. Šilerio 150-ąsias mirties metines, ten jam buvo užduotas klausimas… (J. Lingvenytė tikslina: Tomas Manas pirmą kartą atvyko į Rytų Vokietiją dalyvauti tose iškilmėse, o supažindintas su A. Venclova paklausė, kas dabar yra jo vasarnamyje). Grįžęs į Lietuvą, A. Venclova pranešė valdžiai, jog T. Manas domisi savo nameliu. Tuomet jame buvo įkurtas bendrabutis, atlikęs viešbučio funkciją. Pasitarime buvo siūloma ten įrengti savotiškus rašytojų kūrybos namus, bet A. Venclova paprieštaravo, sakydamas, jog dabar ten pijokauja atvykėliai, o tada pijokaus rašytojai, ten, jo nuomone, reikėtų steigti kultūrinę instituciją su rašytojui skirta ekspozicija bei pagalbine bibliotekėle.

1966 m. balandį Kultūros ministerijos namelis perduotas bibliotekai. Sukiužęs, reikalaujantis rimto remonto. Pirmąjį remontą darė Gargždų tarpkolūkinė statybos organizacija. V. Malukas juokauja, jog ta organizacija, kurios pašaukimas remontuoti fermas bei kiaulides, ne ką blogiau suremontavo už vėlesnius remontus atlikusius restauratorius. Įsiterpia J. Lingvenytė: Jūs nesisteminate pasakojimo, o jau šokate į pabaigą. Reikėtų pradėti nuo to, kad A. Sniečkus, išklausęs A. Venclovą, suabejojo jo pasiūlymu, nes LKP pirmojo sekretoriaus manymu, Klaipėdos kraštas buvęs vokiečių ir norima per Tomą Maną grąžinti į jį vokiškumą.

Iš pokalbio su V. Maluku ir J. Lingvenyte, 2010 m. sausio 14 d. Diktofono įrašas

T. Mano namelis lankytojams atvertas 1967 m. liepos 14 d., viešai paskelbus, jog tai Tomo Mano memorialinis muziejus, nors šio statuso niekas nesuteikė (užbėgant už akių, reikia pabrėžti, kad per visą egzistavimo po bibliotekos sparneliu laikotarpį namelio statusas liko neapibrėžtas). Atidaryme dalyvavo rašytojas A. Venclova ir kiti partijos bei valstybės veikėjai.

Namelio atidarymo momentas. Stovi antras iš kairės – Vaclovas Jurgaitis; penktas – Valentinas Malukas; tarp sėdinčiųjų pirmoje eilėje – Antanas Venclova. Fotografija iš KLAVB archyvo

Du pirmojo aukšto kambariai buvo skirti memorialinei ekspozicijai, o verandoje, iš kurios buvo galima patekti į atvirą terasą, įrengta skaitykla.

Interjeras nebuvo be priekaištų. Jeigu lietuvių grafiko Vytauto Kalinausko marių ir burių fone T. Mano portretas tiko, tai skaityklos interjere palangiškio skulptoriaus Juliaus Vertulio įrengta sienelė, primenanti jūros dugną, atvirai kalbant, buvo nei į tvorą, nei į mietą, nors jai užteko meniškumo bei originalumo, tačiau ryšio su T. Mano vasarnamiu niekas negalėjo aptikti. Ir tai krito į akis lankytojams. Juos stebino baltai nudažytos grindys – nesiliaudami klausdavo „kodėl“. Interjero projektą paruošė architektas Jonas Stumbras – Klaipėdos „Dailės“ kombinato direktorius. Užtat terasoje stovėjo originalūs baldai, tarnavę ne vieną dešimtmetį ir lankytojus stebinę originalumu bei derme su gamta.

Artėjančioms T. Mano 100-osioms gimimo metinėms 1975 m. birželio 6 d. buvo kruopščiai ruošiamasi: atliktas remontas, pagaminti nauji stendai, ekspozicija papildyta iš T. Mano šeimos gauta, žurnalisto L. Stepanausko dovanota bei bibliotekos darbuotojų surinkta medžiaga, VDR ambasados dovanotu skulptoriaus G. Zeico Tomo Mano biustu. Atnaujinti apgriuvę laiptai į marias, sutvarkyta aplinka.

Kiek pamenu, – tęsia V. Malukas, – namelį remontuoti teko keturis kartus. Įrengiant ekspoziciją, kiek vėliau nemažai prisidėjo E. Honekerio ir Štofo vizitas namelyje, po kurio suintensyvėjo ryšiai su VDR ambasada, Vokietijos nacionaline biblioteka. Aš du kartus vykau į Maskvą paimti ekspozicijai skirtos medžiagos.

Su rašytojo 100-mečio minėjimu susijusi linksma istorija. Pasakoja V. Malukas: Dar prisimenu, kai švenčiant rašytojo 100-ąsias gimimo metines, mano žmona pagimdė sūnų, tad susirinkę į jubiliejų svečiai patarė pavadinti jį Tomu. Taip ir įvyko.

Vasarnamis buvo prižiūrimas blogai. Neapšildomo pastato sienos per žiemą įšaldavo ir sudrėkdavo. Vandentiekis buvo avarinės būklės, todėl tekdavo vandenį nešioti iš kaimynų – netoliese esančios girininkijos. Specialios eilutės sąmatoje namelio priežiūrai biblioteka neturėjo, specialaus etato techninei objekto priežiūrai nebuvo, skirtas tik sargo etatas. Lankytojai čia galėjo patekti tik vasaros sezonu.

Tuomet ten pagal sudarytą grafiką dirbo bibliotekininkai. Jie aptarnaudavo skaitytojus bei kaip gidai pasakodavo vasarnamio istoriją.

J. Lingvenytė: […] darbuotojai neturėjo normalių sąlygų, nes buvo šalta, vandens tekdavo nešiotis iš girininkijos, vėliau atvestas vanduo plastmasiniais vamzdžiais, kurie nuolatos trūkinėdavo, nors prie Tomo Mano ten buvo įrengtas ir centrinis šildymas, ir vandentiekis.

Visgi nieko nereikėjo raginti ten dirbti. Tai patvirtina ir išrašas iš 1989 m. balandžio 10 d. skyriaus vedėjų gamybinio pasitarimo protokolo:

Norinčių vasarą dirbti Tomo Mano namelyje yra 22, o aštuonioms pamainoms reikia tik 16. Kaip atsirinkti? Nuspręsta: be konkurencijos vyksta skyrių vedėjos, kiti darbuotojai traukia burtus.

V. Malukas prisimena, jog namelio sargienė Palskienė, kuri ten gyveno nuolatos, kėlė nemažai rūpesčių, nes mėgdavo prisistatinėti esanti T. Mano giminaitė, galop šiaip ne taip pavyko ja atsikratyti, Neringos vykdomajam komitetui suteikus jai butą.

Pokalbio 2010 m. sausio 14 d. diktofoninis įrašas

Julija Lingvenytė prie Tomo Mano namelio apie 1978 m. Fotografija iš KLAVB archyvo.

1983 m. rugsėjo 22 d. Kultūros ministerija įsakymu pažymi, kad jau ne vienerius metus Tomo Mano namelis, priklausantis Klaipėdos viešajai bibliotekai, yra tinkamai neprižiūrimas. Biblioteka įpareigojama sutvarkyti ir apželdinti teritoriją, laiku remontuoti pastato vidų. Paminklų konservavimo institutas įpareigojamas parengti visą reikalingą dokumentaciją T. Mano namelio vidaus ir išorės darbams iki 1984 m. sausio 1 d. Klaipėdos restauravimo dirbtuvės įpareigojamos kompleksiškai sutvarkyti minėtą objektą iki 1984 m. kurortinio sezono, o naujus laiptus į marias pastatyti iki 1983 m. gruodžio. Įsakymą pasirašo ministras J. Bielinis.

1984 m. namelis vėl buvo restauruotas: čerpių stogas perdengtas švendrėmis, atgamintos originalios langinės, pakeisti langai, aplinka aptverta medine tvorele, viskas daugiau ar mažiau atrodė, kaip buvo vos jį pastačius 1930 m. Dalis grindinio prie namelio paklota iš natūralių skaldytų akmenų, o toliau (iki vartelių) molinė asla. Taip sumanė architektai, o lankytojai palijus turėdavo problemą, nes tekdavo čiuožte nučiuožti žemyn. Namelis stovi ant Uošvės kalno, tad jo papėdėje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Objektas iki vasaros sezono nebuvo atidarytas. Atidarytas liepos 1-ąją.

Išskyrus 1967 m. ir 1984 m., kai namelis pradėjo veikti tik nuo liepos, likusiais metais sezoną pradėdavo birželio pradžioje.

Du kartus keisti ekspozicijos stendai buvo nepatogūs ir nesaugus: stiklai laisvai atitraukiami, todėl pasitaikydavo net vagysčių, be to, stiklai buvo neapdirbti, aštriais kraštais, todėl tvarkant ekspoziciją reikėjo būti itin atsargiems.

Memorialinė ekspozicija „Didysis vokiečių rašytojas Tomas Manas“ tiek pirmą, tiek antrą kartą buvo įrengta dviejuose kambariuose. Ji atspindėjo ryškiausius rašytojo gyvenimo ir kūrybos momentus.

Pirmajai memorialinei ekspozicijai įrengti dokumentai buvo renkami iš įvairių šaltinių, daug padėjo Nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka. Beveik visą ikonografinę medžiagą sudarė kopijos iš bibliotekoje turimų rašytojų knygų, leidinių apie jį, ypač daug iš knygų serijos „Žizn zamečatelnich liudei“ („Įžymių žmonių gyvenimas“).

Lankytojai ypač domėjosi viename iš stendų eksponuojamu Berlyno laikraštyje „Wochenpost“ (1965, Juni 5, Nr. 23, p. 25) atspausdintu žurnalisto L. Stepanausko straipsniu „Kleine Perle in einem grossen Leben“ („Maži perlai dideliame gyvenime“), kuriame buvo aprašytas rašytojo vasarojimas Nidoje.

Ekspozicija nebuvo statiška, nuolat papildoma naujais leidiniais, kuriuos dažnai siuntė ir pavieniai rašytojo gerbėjai.

Ruošiantis T. Mano 100-mečiui (1975 m. birželio 6 d.), ekspozicijoje plačiau atskleistas rašytojo gyvenimas ir kūryba, ji papildyta kokybiškesne ikonografine medžiaga. Pirmajame ekspozicijos skyriuje buvo eksponuojama rašytojo citata: Kas yra rašytojas? Tas, kurio gyvenimas simbolis. Aš šventai tikiu, jog man užtenka papasakoti apie save, kad prabiltų visa epocha, žmonija, ir be šito tikėjimo aš visai atsisakyčiau bet kokios kūrybos. 1910 m.

Toliau pateikta gausiai iliustruota ikonografine medžiaga T. Mano šeimos genealogija bei rašytojo gimtojo miesto Liubeko panorama.

Kitame skyriuje surinkta rašytojo kūryba įvairiomis kalbomis, išskirti romano „Budenbrokai“, už kurį rašytojui buvo suteikta Nobelio premija, leidimai įvairiomis kalbomis. Ekspozicija pradedama Budenbrokų namo Liubeke nuotrauka, pirmojo romano „Budenbrokai“ leidimo pirmojo lapo faksimile. 1980 m. namelis gavo „Budenbrokus“ gruzinų kalba.

Lankytojų dėmesį ypatingai traukė atraktyvus ekspozicijos stendas „Tomas Manas ir Nida“. Jame tarp kitų dokumentų buvo galima pamatyti fotografiją, kurioje užfiksuotas rašytojo atvykimas į Nidą, straipsnių, laiškų, rašytų namelyje, rašytojo straipsnio „Mano vasarnamis“ faksimilių kopijas, E. Varno bronzinį medalį „Tomas Manas“. Į šį ekspozicijos skyrių perkeltas ir V. Kalinausko grafinis T. Mano portretas.

Ekspoziciją apipavidalino klaipėdietis grafikas Algis Kliševičius.

Antrajame ekspozicijos kambaryje stovėjo vokiečių skulptoriaus G. Zeico Tomo Mano biustas, kuris vėliau buvo perkeltas į skaityklą. Atnaujinti ekspoziciją padėjo VDR Kultūros ministerijos atsiųsta medžiaga. Prisidėjo ir rašytojo artimieji. Vertingas eksponatas buvo rašytojo žmonos Katios Man dovanotas pašto vokas su Tomo Mano namelio vaizdu ir jos palinkėjimais namelio lankytojams.

Adreso vietoje – rašytojo Thomo Manno žmonos Katios Mann ranka užrašytas įrašas muziejaus lankytojams. Po juo – žurnalisto Leono Stepanausko ranka užrašytas įrašo vertimas lietuvių kalba. Neringos muziejų nuotr.

Pirmojoje ekspozicijoje eksponatų metrika, citatos buvo lietuvių ir rusų kalbomis, antroje – su vertimu į vokiečių kalbą.

1988 m. dar kartą atnaujinta ekspozicija. Ekspoziciją apipavidalino dailininkas Alfonsas Tamašauskas ir dizaineris Romualdas Terleckas, nuotraukas perfotografavo Algimantas Jankūnas.

Būtina pažymėti, kad tik 1987 m., konstatavus darbo trūkumus, atsakinga už Tomo Mano namelį paskirta J. Lingvenytė, o iki tol namelis buvo „devynių auklių vaikas be galvos“.

Namelio skaitykloje lankytojai rasdavo platų periodinių leidinių pasirinkimą, juos prenumeruodavo biblioteka. Ji rūpinosi ne tik ekspozicija, bet ir pagalbiniais fondais. 1980 m. liepos 14 d. ekspozicijoje buvo 105 fiz. vnt. T. Mano kūrinių ir literatūros apie jį, saugykloje – 126 fiz. vnt. Didelę dalis gauta dovanų. Paminėti iškilesni dovanotojai: prof. Vilhelmas Girnus, Leonas Stepanauskas, VDR kultūros ministras Gerchard Schinkel, Raminta Gamziukaitė. VDR ambasadorius Sovietų sąjungoje H. Otas perdavė visą pluoštą dokumentų ir medžiagos apie T. Mano gyvenimą ir kūrybą. Žurnalą „Sinn und Form“ pats redaktorius prof. Vilhelmas Girnus nuolat siuntė į Nidą, o 1976 m. Berlyno menų akademija išleido atviruką su jo pieštu T. Mano namelio vaizdu. Laikraščių ištraukas apie T. Maną iš vietos spaudos siuntė Jurgis Pyragas, gyvenantis Liubeke (rašytojo gimtinėje), prisidėjo ir Šiaulių pedagoginio instituto doc. Vytenis Rimkus, atsiuntęs medžiagos apie T. Maną iš laikraščių.

Nesnaudė ir biblioteka, 1986 m. parengusi lankstinuką „Tomo Mano namelis Nidoje“ lietuvių ir rusų kalbomis, kurį 10 tūkst. tiražu išleido „Minties“ leidykla. Lankstinuko kaina simbolinė – 15 kap. Beveik kiekvienas lankytojas jį nusipirkdavo.

1988 m. skulptorius Algirdas Bosas sukūrė medalį T. Manui. Vienas medalis per žurnalistą Leoną Stepanauską buvo perduotas Tomo Mano archyvui Ciuriche.

1989 m. dailininkė L. Skačkauskaitė-Kuklienė sukūrė Tomo Mano namelio ekslibrisą.

Lankytojai nameliu ėmė domėtis ir veržtis į jį dar nebaigus remonto. Atvėrus duris 1967 m. lankytojai nebuvo registruojami. 1968 m. per tris vasaros mėnesius (reikia priminti, kad namelis veikė tik vasaromis, nes buvo neapšildomas, kitu metų laiku būdavo įleidžiami tik ypatingi svečiai) namelį aplankė per 3 tūkst. pavienių lankytojų. Per pirmą dešimtmetį aplankė daugiau nei 750 tūkst. lankytojų. Atsiliepimų knygoje – įrašai estų, latvių, rusų, čekų, slovakų, vengrų, vokiečių bei kitomis kalbomis.

Pirmasis memorialinės ekspozicijos lankytojas – rusų vaikų rašytojas Pavelas Barto, daugiausiai rašęs apie gamtą. Svečių knygoje įrašė: …neliks mano vasarojimas Nidoje be pėdsako, jis atsispindės mano eilėraščiuose…

Knygoje taip pat įrašė eilėraštį „Nida“ ir padovanojo vaikišką knygelę su autografu.

J. Lingvenytė pastebi: […] gaila, kad įžymių žmonių įrašus atsiliepimų knygoje kažkas išplėšė, o ten buvo Honekerio, Štofo, Kosygino įrašai.

Pokalbio 2010 m. sausio 14 d. diktofoninis įrašas

Be abejo, išplėšti galėjo arba aršus komunistinio režimo priešininkas, arba atvirkščiai – jo gerbėjas, o gal paprasčiausias kolekcininkas. Kaip jau įprasta, visi aplinką vertiname pagal save. Taip yra ir su T. Mano nameliu: vienam buvo kone katorga, kitam – atgaiva.

Prisimena Aldona Braukylienė:

O 1967 m. bibliotekos gyvenimą paįvairino naujas objektas– Tomo Mano namelis Nidoje. […] o verandoje atidarė vasaros skaityklą, darbuotis porai savaičių vykdavome dvi darbuotojos iš bibliotekos. Skaitykloje apsilankydavo daugybė įdomių žmonių iš įvairiausių tada buvusios Sovietų sąjungos vietų, daugiausia iš Peterburgo, Maskvos. Tai buvo išsilavinę, apsiskaitę žmonės, į Nidą atvykstantys vasaroti kažkelintus metus. Į vasaros skaityklą jie plūsdavo žinodami, kad joje galima gauti visus geruosius literatūrinius žurnalus rusų kalba (skųsdavosi, kad Maskvoje, Peterburge jų neįmanoma gauti), skaitydavo žurnalus vietoje skaitykloje, kitais pasitikėdavome ir išduodavome į jų nuomojamus kambarius miestelyje. Iš lankytojų sužinoję literatūrines naujienas ir pačios puldavome skaityti.

Įvairių tautybių lankytojai domėdavosi rašytojo Tomo Mano gyvenimu, kūryba, atidžiai susipažindavo su literatūros ekspozicija. Tai buvo priešingybė daugeliui lietuvių, kurie pasiteiravę, ar yra išlikusių rašytojo daiktų, relikvijų, o sužinoję, kad nėra – aplenkdavo ir skaityklą. Namelį per dieną aplankydavo daugybė ekskursijų iš Lietuvos, Latvijos, Karaliaučiaus, Estijos, o vėlesniais metais ir iš Vokietijos. Mes, darbuotojos, namelyje pasitikusios ekskursantus, kuriuos po Kuršių neriją lydėdavo gidai, pasakodavome jiems apie rašytojo Tomo Mano atvykimą į Nidą, jo įsikūrimą Uošvės kalne bei čia praleistas 1930–1932 m. vasaras.

Taigi, į šį pusiau darbą, pusiau atostogas aš dažniausiai vykdavau birželio pradžioje. Jau pati kelionė į Nidą sukurdavo kažkokią šventišką nuotaiką. Tas vingiuotas kelias, tai pakylantis virš jūros lygio, tai vėl nusileidžiantis prie marių, tos pakelės pušelės, kasmet vyresnės ir daugiau pasvirę nuo vakarių vėjų, tie geltonųjų akacijų krūmai su svyrančiomis žiedų kekėmis, ant smėlingų žemės lopinėlių kėpsantys laukinių erškėtrožių kupsteliai, nutūpti tuščiavidurių žiedų, tarsi peteliškių bei vienur kitur sušmėžuojančios ryškiaspalvės ugnelės – laukinių aguonėlių žiedeliai – kiekvieno pavasario peizažas. Gražu, nepakartojama. O vasaros pradžioje Nidos gatvelės skęsdavo alyvų krūmų žieduose, darželiuose puikuodavosi raudonos, baltos tulpės bei kiti pavasariniai žolynai.

Vykdamos į darbą kartu veždavomės ir savo vaikučius. Per tas dienas artimiau susibičiuliaudavome vieni su kitais, čia bendraudavo mūsų vaikai, kartais ir vyrai… Aš daugelį vasarų dirbau kartu su a. a. Birute Vaičiene, Aušra Rimkiene ir kt.

Antrasis namelio aukštas buvo skirta darbuotojoms apsigyventi. Ypač mėgdavome įsikurti vadinamajame rašytojo darbo kambaryje, pro kurio langus per šimtamečių pušų viršūnes buvo matomos marios, jomis keleivius atplukdanti „Raketa“, kuria su malonumu ir pačios norėdavome grįžti į Klaipėdą ar iš jos atvykti į Nidą. O tolumoje regėjai snaudžiančių kopų viršūnes…

Dirbdavome kas antrą dieną, tad laisvąją leisdavome kaip išmanydamos. Saulėtą dieną kone iš ryto skubėdavome prie jūros, dažniausiai per retoką pušų mišką, į save traukdamos žalios samanos ir gaivų pušų sakų kvapą. Per dieną išsigulėję kopose, prisimaudę jūroje, įdegę iki raudonumo ir pakankamai pavargę, atgalios grįždavome autobusu, kuris kursuodavo miestelyje.  Vakarais namelio terasoje skaitydavome, megzdavome, ilgais vingiuotais laiptais nusileisdavome prie marių.

Pirmaisiais darbo metais rytais į marias bėgdavome net nusiprausti, maudydavomės, marios dar buvo švarios, neužaugę gausiais meldynais. Sugulę nakčiai išgąstingai klausydavomės, kaip vėjo gainiojamos pušų šakos baladojasi į namelio stogą. Nerimą dar sustiprindavo namelio prižiūrėtojos ponios Palskienės pasakojimai, kad tai vaidenasi, nes rašytojo šeimoje buvę pakaruoklių.

Liūdniau būdavo lietingomis dienomis, pabosdavo ir skaityti, ir megzti, ir dairytis į su marių tamsumu sumišusį dangų, tikintis jame surasti nors mažytį pragiedrėjimo lopinėlį. Bet kokiu atveju – tai buvo nuostabios darbinės vasaros, sudariusios puikias galimybes išsamiai susipažinti su unikaliausiu Lietuvos gamtos tvariniu – Nida: juk per tiek vasarų išbraidytos akimis neaprėpiamos smėlio kopos, išlandžioti susiraizgę pušynėliai, išvaikščiota marių pakrantė, nugulėti smėlynai pajūryje, išgyventos palaimos valandos aukštai kalnelyje stovinčioje bažnytėlėje, klausantis klasikinės muzikos koncertų ar visiškoje tyloje… ir ne tik man, bet ir mano vaikams…

2009 m. ramų ir saulėtą rugsėjo šeštadienį po keleto metų su vaikais ir anūkais nuvykusi į Nidą ilgokai sėdėjau prie tada vadinto Tomo Mano namelio ir, žiūrėdama į marias pro gerokai išretintas senųjų pušų šakas, išgyvenau tokias akimirkas, kurių nesugebėčiau aprašyti, be to, jos niekam ir neįdomios…

Iš A. Braukylienės prisiminimų (rankraštis)

Skaityklos interjerą puošė prof. Vilhelmo Girnus paveikslas „Tomo Mano namelis“ ir dailininko Ernsto Molenhauerio „Gelbėjimo stotis Nidoje“ (1953. Popierius, aliejus. 48,5×63). Dailininkas 1929 m. Nidoje lydėjo T. Mano šeimą, padėjo išsirinkti vietą vilos statybai, vėliau rūpinosi ir statyba.

Renginių gausa Tomo Mano namelis nepasižymėjo. Jie buvo reti, bet, nebijant patetikos, prasmingi ir gausiai lankomi. Baiminantis, kad namelis nesutalpins renginių lankytojų, keletas jų buvo perkelti į tuometinį Kraštotyros muziejų (dabar evangelikų liuteronų bažnyčia). Renginių siela, iniciatorius bei pagalbininkas buvo L. Stepanauskas, žurnalistas, Tarptautinės Tomo Mano draugijos tikrasis narys, knygos „Tomas Manas ir Nida“ autorius.

Pirmas platesnio atgarsio sulaukęs renginys, skirtas rašytojo šimtmečiui pažymėti – literatūros vakaras, vykęs 1975 m. birželio 6 d., jo metu penki pranešėjai pasidalijo savo įžvalgomis. Programą paįvairino aktoriaus skaitomi T. Mano ir kitų autorių tekstai bei orkestras su soliste.

Tais pačiais metais liepos 31 d. antrą kartą buvo pažymėtas rašytojo 100-metis, dalyvaujant L. Stepanauskui, kuris perdavė voką su namelio vaizdu ir rašytojo žmonos autografu, skirtu namelio lankytojams: Katia Mann su draugiškiausiais linkėjimais.

Įsimintinas renginys vyko 1976 m. liepos 24 d. Tai buvo popietė, skirta rašytojo žmonos gimtadieniui „Katia Man ir Nida“. Pranešimą, iliustruotą jubiliatės garso įrašu, skaitė L. Stepanauskas. K. Man sakė: Sveikinu visus susirinkusius Nidos namelio terasoje. Sveikinu ir džiaugiuosi, kad ir aš bent gyvu balsu galiu čia atstovauti savo šeimai, būti tarp jūsų… Vakare dalyvavusiems: Taikos komiteto pirmininkui J. Paleckiui, aktorei M. Mironatei, pedagogikos mokslų dr. J. Laužikui ir kt., kilo mintis nusiųsti sveikinimo telegramą atgal į Kilchbergą (Šveicarija). Taip ir buvo padaryta. Vėliau sužinota, kad K. Man buvo maloniai nustebinta. Biblioteka per žurnalistą K. Man perdavė dailininko E. Varno sukurtą T. Mano atminimo medalį.

1988 m. Renginys „Tomas Manas ir muzika“. Iš kairės: aktorė Olita Dautartaitė, J. Šikšnelis ir L. Stepanauskas. Fotografija iš KLAVB archyvo

1989 m. rugpjūčio 5 d., paminint rašytojo atvykimo į Nidą 60-metį, buvo atidengta Nidos dailininko E. Jonušo sukurta memorialinė lenta prie buvusio H. Blodės viešbučio (Skruzdynės g. 2), kuriame pirmą kartą atvykęs į Nidą apsistojo rašytojas su šeima. Atidengiant lentą, dainavo Nidos mokyklos etnografinis ansamblis. Vėliau namelyje vyko pokalbis „Tomo Mano namelio statytojai“. Renginyje dalyvavo kultūros ministras Dainius Trinkūnas.

Kalbos apie namelio likimą vis garsėjo ir štai artėjame prie atomazgos: 1990 m. sausio 26 d. vyko LTSR kultūros ministerijos, I. Simonaitytės bibliotekos ir Neringos vykdomojo komiteto pasitarimas dėl Tomo Mano namelio ateities. Dalyvavo: R. Kibildis, B. Staikūnienė, V. Vaidilienė, S. Songinas, J. Lingvenytė, J. Šikšnelis, D. Solovjova, I. Rimkienė. Pasikeista nuomonėmis, netgi kaltinimais, bet sutarimo neprieita.

1990 m. gegužę Tomo Mano namelis perduodamas Neringos savivaldybei. Pastarųjų nedomino nei bibliotekos tiek metų kruopščiai rinkta kolekcija, nei rašytojo kūrinių biblioteka – svarbiausia buvo sienos ir stogas. Perdavimo aktas pasirašytas 1990 m. gegužės 14 d. Po Tomo Mano namelio perdavimo Neringos miesto savivaldybei prasidėjo negailestingas namelio niokojimas. Tuoj pat Vilniuje įsikūrė Tomo Mano draugija (1990) su pretenzijomis į namelį. 1991 m. gegužę Neringos miesto tarybos deputatai po ilgo svarstymo neatsilaikė ir nutarė išnuomoti Tomo Mano namelį visai vasarai neaiškiai kino studijai tik už 100 tūkst. rub. Pagal vokiečių „Lamperto“ ir Odesos „Dom“ firmų užgaidas namelis buvo paverstas kino filmo „Vasaros albumas“ filmavimo aikštele. Ir tik Lietuvos Respublikos kultūros paveldo inspekcija sustabdė naikinimą.

Autorius prisimena, kad laikinai einant pareigas pavasariop skambina iš Neringos vykdomojo komiteto: rytoj atvyksta vokiečių žurnalistų delegacija – iki 10 val. namelio langinės privalo būti nudažytos mėlynai. Tai sakoma griežto įsakymo, ne prašymo tonu. Pirma valanda po pietų, biblioteka neturi nei transporto, nei darbininkų, nei pinigų mėlyniems dažams. Ir nieko, padarėm, gavom dažų su vieno darbuotojo, asmeniniu automobiliu nuvykom ir naktį nudažėm. Tai nebuvo pavienis atvejis, kasmet pavasarį gaudavome panašius įsakymus.

V. Malukas mini Nidos valdžią. Puslys buvo sukalbamas bei suprantantis ir reikalui esant padedantis pirmininkas, apie Stankų to pasakyti negalima, ne tik nepadėdavo, bet dar ir net kenkė.

Ar būtų noras namelį susigrąžinti bibliotekai? Atsakymas vienas ir nevienareikšmiškas: jis daugiau teikė rūpesčių, nors būta ir džiaugsmo.

Dabar, kada įsilingavusi Tomo Mano centro veikla, tegul geriau lieka kaip yra, nuoskaudos dėl jo „nacionalizavimo“ jau praeityje. Tokiai plačiašakei veiklai išvystyti reikalingi nemaži resursai, o kaulyti ministerijoje pinigų ar gyventi projektinėmis lėšomis yra pernelyg sunkus išbandymas bibliotekininkams, turintiems savo užsiėmimų.

Iš pokalbio 2010 m. sausio 14 d. diktofoninio įrašo


    2021-07-18

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt