Tarpukario liepos mėnesiai Klaipėdoje buvo pažymėti ne tik išskirtiniais vizitais, bet ir tragiškomis jūrininkų netektimis. Šiems įvykiams apžvelgti ir yra skirta ši ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” dalis. 

Prezidentas atkakdavo iš Palangos 

Tarpukariu beveik kiekvienais metais liepą spauda pranešdavo, kad prezidentas Antanas Smetona išvyksta atostogauti į Palangą. 1927, 1934 ir 1936 metų liepą jis iš kurorto buvo atvykęs ir į Klaipėdą. 

1927-ųjų liepos 10 d. prezidentas į Klaipėdą važiavo atidaryti čia surengtos Lietuvos žemės ūkio ir pramonės parodos. 

Mieste, dienraščio „Lietuva” nedetalizuotoje vietoje, jam buvo įrengti garbės vartai, prie kurių kartu su minia valstybės vadovą pasitiko ir choras, šaulių būrys bei kariai. Vyriausiasis miesto burmistras Grabovas prezidentą pasitiko ir pasveikino Kanto (dabar – Lietuvininkų) aikštėje. Vėliau spaudoje buvo rašoma, kad burmistras specialiai nevažiavo prie garbės vartų, o neva pavėlavo ir sveikino valstybės vadovą jau pačiame mieste (liepos 18 d. vykusio Lietuvių susivienijimo Klaipėdos skyriaus susirinkimo metu dėl to buvo priimta protesto rezoliucija, kuria reikalauta burmistro viešai pasiaiškinti).

Po priėmimo gubernatūroje prezidentas vyko į Butegeidžio pulko metinės šventės pamaldas, kur priėmė pulko paradą, vėliau uždėjo vainiką ant sukilėlių kapo, 13 val. atidarė minėtąją parodą Klaipėdos kareivinių aikštėje (dabar – Klaipėdos universiteto miestelis). 

„Labai džiaugiuos, kad man, kaipo Valstybės Prezidentui, tenka būti šiandien Klaipėdos krašte, su kuriuo mane riša dideli atsiminimai iš 1923 m. kada Lietuvos Vyriausybės įgaliotas, ėjau čionai atsakomingą valstybės pareigą. Tuomet iš pažinties su klaipėdiškiais paliko man kuo geriausių atsiminimų. <…> Linkiu Klaipėdos kraštui kuo geriausios kloties jo darbuose mūsų tėvynės Lietuvos, mūsų Valstybės naudai. Kad Dievas laimintų Jūsų žygius”, – atidarymas parodą kalbėjo prezidentas, perkirpęs juostelę ir iškėlęs trispalvę.  

Atlikęs šią misiją jis dalyvavo kareivių pietuose, atidarė dailininko Šimonio kūrinių parodą, apsilankė prekybos rūmuose. Čia A. Smetona tikino, jog „Lietuvos Vyriausybei labai rūpi, kad Klaipėdos Krašto materialinė gerovė nuolat didėtų”.  

„Vyriausybė gerai supranta, jog Klaipėdos krašto prekyba ir pramonė yra visos Lietuvos gerovės klausimas. Pakelti klaipėdiškių gerovę prekyboje, pramonėje ir žemės ūkyje yra vienas iš jos didžiųjų rūpesnių”, – kalbėjo prezidentas.  

Dar viena jo vizito Klaipėdoje misija tapo apsilankymas stadione, kur jis išdalino prizus Lietuvos lengvosios atletikos pirmenybėse geriausiai pasirodžiusiems sportininkams. Prezidentinį vizitą užbaigė pulko šventės balius.  

Po kelių dienų „Lietuva” informavo, kad prezidento atidaryta paroda buvo labai populiari – per keturias dienas ją aplankė apie 50 000 žmonių, tarp kurių buvo ir svečiai iš Vokietijos bei Latvijos.  

„Parodoje išstatyti eksponatai turi taip pat didelio pasisekimo. Pavyzdžiui, Amerikos Lietuvių Prekybos Bendrovės Klaipėdos skyrius gražiame savo pavilijone išstatė apie 20 „Ford“ automobilių, ir jau beveik visus pardavė. Gero pasisekimo turi ir kitos firmos, o ypač lietuviškųjų rankdarbių skyrius”, – rašė laikraštis.   

1928 m. „Lietuvos aidas” skelbė, kad Palangoje atostogavęs A. Smetona rugpjūčio 23-iąją „buvo privačiai atvykęs į Klaipėdą ir dalyvavo pietuose pas Klaipėdos krašto gubernatorių p. Merkį”. 

1934-ųjų liepą pretekstu apsilankyti uostamiestyje Palangoje tuo metu atostogavusiam A. Smetonai tapo anglų kreiserio „Orion” vizitas. Liepos 14-ąją kreiserio kapitonas R. de Renouf su savo adjutantu buvo nuvykę į Palangą pas prezidentą ir pakvietė jį apžiūrėti laivą. Kvietimą priėmęs A. Smetoną į laivą kartu su žmona ir jos seserimi, premjero žmona Jadvyga Tūbeliene į Klaipėdą atvyko jau kitą dieną.  

„Atvykstantį Tautos Vadą tūkstantinė klaipėdiškių minia sutiko šaukdama valio. Ypatingai gražiai sutiko anglai. Prie kreiserio ant uosto molo buvo išrikiuota iškilmingais rūbais apsirengusi desanto, garbės kuopa su orkestru. Atvykusį Tautos Vadą pasitiko kreiserio kapitonas R. de Renouf ir Didžiosios Britanijos atstovas Lietuvai Preston. Orkestras sugrojo Lietuvos himną. Tautos Vadas perėjo pro išrikiuotų desantų eiles ir šeimininkų lydimas užlipo į laivą. Laive visa įgula parado uniformoje buvo išsirikiavusi. Vos tik Tautos Vadas įžengė į laivą, sugriovė patrankos. Jo Didybės Britų Karaliaus kreiseris dvidešimt vienu patrankos šūviu pasveikino mūsų Tautos Vadą”, – rašė „Lietuvos aidas”.   

Prezidentui maždaug valandą apžiūrinėjus laivą jį paliekant vėl nuaidėjo 21 kreiserio pabūklų saliutas. O susirinkusi tūkstantinė minia, anot laikraščio, prezidentą išlydėjo valio šūksniais.  

169,1 m ilgio ir 17 m pločio 1931 m. pastatytas „Orion” pragyveno pirmąjį Lietuvos prezidentą – laivas dalyvavo Antrajame pasauliniame kare ir buvo nurašytas tik 1947 m. ir po poro metų supjaustytas Škotijoje.  

Trečią kartą A. Smetona Palangoje liepą turėtas atostogas nutraukė išvykdamas į Klaipėdą 1936-aisiais, nes buvo pakviestas į Giruliuose vykusią „Jaunosios Lietuvos“ ir „Santaros“ vadų stovyklą. 

Liepos 20-osios vakarą atvykęs ir po stovyklas vaikščiojęs prezidentas, anot „Lietuvos aido”, ypač domėjosi tautiškaisiais šokiais, kurių stovyklautojus mokė mokytoja Juškevičiūtė.  

„Mes čia esame Mažosios Lietuvos žemėje. Toji kalba, kuria mes dabar kalbame, rašome, yra šio krašto kalba, Prūsų karaliai kreipdavosi į šio krašto žmones šita kalba ir lenkų karalius Vladislovas kada šis kraštas buvo lenkų žinioje, kreipėsi į šio krašto gyventojus ta kalba. Ir gramatiką, ir žodyną mes turime iš čia. Kuršaitis iš šio krašto mums davė lietuvių kalbos gramatikos pagrindus ir lietuvišką žodyną. Ir mūsų literatūra gavo pradžią iš čia. Juk Duonelaitis pradėjo mūsų literatūrą. Mes turime būti Mažajai Lietuvai dėkingi, kad mes esame laisvi. Dabar mes turime padėti Mažajai Lietuvai išsivaduoti iš svetimos įtakos, kuri jiems per šimtmečius buvo užmesta. Tai ir bus Mažosios ir Didžiosios Lietuvos bendradarbiavimas”, – prezidento kalbą stovyklautojams citavo laikraštis.  

Kai valstybės vadovas pakilo išvykti, stovyklautojai, anot „Lietuvos aido”, jį ant rankų nunešė į automobilį.  

Tų metų rugpjūčio 1-ąją prezidentas dar kartą atvyko į Klaipėdą iš Palangos – anot „Lietuvos aido”, norėdamas arčiau susipažinti ir pasikalbėti su Klaipėdos krašto valstybinių bei autonomniių organų atstovais ir visuomenės veikėjais.

„Gubernatorius Kurkauskas su žmona ta proga suruošė vaišes, į kurias atsilankė krašto direktorijos pirmininkas Baldžius, svetimų valstybių konsulai, miesto burmistras Schulzas, vietos valstybinių bei autonominių įstaigų viršininkai ir visuomenės veikėjai su žmonomis”, – apie keturias valandas, iki vidurnakčio, trukusį pobūvį rašė laikraštis.

1936-ųjų rugpjūtį A. Smetona į Klaipėdą iš Palangos atvyko į trečią kartą – rugpjūčio 11-ąją jis kartu su žmona plaukė į jūrą jo garbei pavadintu pirmuoju kariniu Lietuvos laivu „Prezidentas Smetona”. Tai buvo pirmasis šallies vadovo vizitas į šį laivą.

„Uoste Respublikos Prezidentą pasitiko Klaipėdos krašto gubernatorius Kurkauskas, Uosto direkcija su inž. Sližiū priešakyje ir visa eilė kitų vieto viršininkų. Vakar uoste stovėję 12 laivų Respublikos Prezidento atvykimo i Uostą proga pasipuošė tarptautinio kodo vėliavomis. Uosto laivais „Audra” ir „Vėjas” aukštieji svečiai buvo nuvežti į laivą. „Prezidentas Smetona”, kuris pasirengęs kelionei į jūrą, išmetęs inkarą savo šefo laukė marėse. Laivo bliktyje buvo išrikiuota laivo įgula – garbės sargyba, prie įėjimo Valstybė Prezidentą su raportu sutiko laivo „Prezidentas Smetona” vadas maj. Kaškelis. Pasisveikinęs su laivo vadu, Prezidentas paskui pasisveikino su išrikiuota įgula. Vykstant šiam ceremonialui į laivo užpakalinį stiebą pamažu iškilo Valstybės Prezidento vėliava. Kai visi svečiai sulipo į laivą pasigirdo trimito signalas, lygiai 14 val. 57 min. „Prezidentas Smetona”, iškėlęs inkarą, pasisuko uosto vartų link ir pamažu išplaukė į ranmią, lygią Baltijos jūrą. Iš jūros aukštieji svečiai grįžo vėlai vakare”, – rašė „Lietuvos aidas”.

Lankėsi prie Klaipėdos likimo prisidėjęs prancūzas  

1927-ųjų liepą dienraštis „Lietuva” pranešė, kad į Kauną atvyko „žymus prancūzų generolas Le Rond su žmona”.  

„Svečias yra didelis Pabalės valstybių draugas ir dabar atvyko čia praleisti savo atostogas. Jis lankėsi pas ministerį pirmininką ir užsienių reikalų ministerį prof. Voldemarą ir vyriausio štabo viršininką pulk. Daukantą. Vakar svečias išvyko Klaipėdon. Lietuvoj generolas Le Rond žada viešėti savaitę. Išvažiuosiant jam iš Lietuvos Respublikos Prezidentas svečią apdovanos „Vyties Kryžium”, – apie generolo Henri Le Rond vizitą rašė dienraštis.  

Algirdas Antanas Gliožaitis Mažosios Lietuvos enciklopedijoje rašo, kad H. Le Rond buvo Versalio taikos konferencijos Centrinio teritorinių reikalų komiteto, Lenkijos bendrųjų reikalų komisijos, Lenkijos sienų pakomisės pirmininkas. Pakomisė rengė raportą ir apie Lenkijos ir Vokietijos sienas, Rytprūsių žemių pertvarkymą.   

Laikraštis „Lietuvos keleivis” 1927-ųjų liepą rašė, kad šis generolas „labai aktyviai dalyvavo Klaipėdos krašto klausimo sprendime”.  

Anot „Lietuvos”, generolas liepos 20-ąją atvykęs į Klaipėdą viešėjo pas ekspremjerą Ernestą Galvanauską, aplankė uostą ir „kitas gražesnes Klaipėdos vietas” ir vakare išvyko atgal į Didžiąją Lietuvą.

Liepos 21-ąją ordiną iš prezidento A. Smetono rankų gavęs prancūzas kitądien iš Kauno traukiniu išvažiavo į Rygą. 

„Viena iškilmingiausių dienų, kokias kada nors turėjo Klaipėda” 

1930-ųjų liepą Klaipėda jau sulaukė išskirtinės delegacijos. Tais metai minint 500-ąsias Vytauto Didžiojo mirties metines Vyriausias Vytauto Didžiojo komitetas buvo nusprendęs didžiojo kunigaikščio paveikslą apnešti aplink Lietuvą – tai padaryti buvo patikėta kariuomenei, šauliams, visuomeninių organizacijų atstovams. 

Liepos 15-ąją, Žalgirio mūšio dieną, paveikslas į kelionę po Lietuvą pajudėjo iš Kauno – buvo numatyta, kad maršrutu Raudondvaris – Zapyškis- Vilkija – Veliuona – Seredžius – Čekiškė – Ariogalą – Betygala – Raseiniai, Viduklė – Nemakščiai – Pakražantis – Kelmė – Kražiai – Kaltinėnai – Upyna – Skaudvilė – Batakiai – Tauragė – Lauksargė – Piktupėnai – Pagėgiai – Šilutė vežtas paveikslas Klaipėdą pasieks liepos 23-iąją.   

Pačioje Klaipėdoje tuo metu liepos 13-20 dienomis vyko Vytauto Didžiojo sporto savaitė, kurioje dalyvavo apie 450 sportininkų iš Didžiosios Lietuvos, Klaipėdos krašto, Vokietijos ir Latvijos. Liepos 20-ąją šią šventę vainikavo „įspūdinga eisena iš stadiono, kurioj dalyvavo uniformuoti Klaipėdos šauliai ir visi sportininkai”.  

„Eisenos priešakyje jojo trys raiteliai su žibintais, paskui jų Vytautas Didysis, kurį lydėjo du raiteliai su valstybinėm vėliavom. Eisenoj nuolat griežė Klaipėdos šaulių ir 7 p. p. karo orkestrai”, – apie svarbiausiomis miesto gatvėmis ėjusią ir į stadioną sugrįžusią eiseną rašė „Lietuvos aidas”.  

O minėtasis Vytauto Didžiojo paveikslas į Klaipėdą, kaip ir planuota, traukiniu iš Pagėgių atvyko liepos 23-iąją popiet.   

Anot „Lietuvos aido”, prie stoties jį pasitiko per 10 000 žmonių minia, o pačios iškilmės „praėjo nepaprastai įspūdingai”.  

„Tai buvo viena iškilmingiausių dienų, kokias kada nors turėjo Klaipėda. Jau nuo pat ryto valstybinės įstaigos ir didelė dauguma namų buvo pasipuošę tautinėmis vėliavomis ir dekoruoti žalumynais. Apie 2 val. stoties aikštėj pradėjo rinktis įvairios organizacijos su savo vėliavomis ir didžiausios minios žmonių. Jos užėmė visą aikštę ir artimiausias gatves, visai sulaikydamos bet kokį judėjimą. Prie stoties aikštės įėjimo buvo pastatyti puikūs vartai, kurių viršuj buvo toks parašas: „Vytaute Didydis, Tavo vardą Baltija savo bangomis ūžia ir uš mūsų Klaipėdai ir visai tėvynei amžinai”. Stotis, prie jos įrengta tribūna ir peronas buvo dekoruoti girliandomis, tautinėmis vėliavomis ir Vytauto Didžiojo atvaizdais. Dar toli prieš traukinio atvykimą visa didelė aikštė ir aplinkinės gatvės buvo grūste prigrūstos žmonių minios, kuri siekė per 10 000. Apie 3 val. pradėjo rinktis vyriausybės atstovai ir aukštieji valdininkai. <…> Apie 4 val. traukinio artėjimą pranešė visi stotyje esantieji traukiniai savo sutartiniu švilpimu. Iš perono Vytauto Didžiojo atvaizdas buvo atneštas į įrengtą prie stoties įėjimo tribūną”, – iškilmes aprašė „Lietuvos aidas”.  

Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimo ir išlydėjimo iškilmės Klaipėdoje. Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės ir Kretingos muziejų nuotr.

Anot jo, „ visą iškilmių laiką viršum aikštės skraidė lėktuvai, sveikindami Vytautą Didįjį gėlių lietum”.  

Iš stoties paveikslas keliavo į kareivines – jį pirmiausia nešė Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys, krašto direktorijos pirmininkas Oto Kadgynas ir Uosto direkcijos pirmininkas inž. Ričardas Visockis, vėliau – šauliai, įvairų organizacijų pirmininkai. Eisenoje, pasak laikraščio, dalyvavo tūkstančiai žmonių.   

„Ties kareivinėmis dvejose vietose buvo įtaisyti vartai, papuošti vėliavomis ir Vytauto Didžiojo atvaizdais. Vienuose buvo toks parašas: „Vytaute Didysai, stiprink mūsų dvasią”, – rašė dienraštis.  

Eisena nuo kareivinių per svarbiausias miesto gatves pasuko į piliavietę, kur buvo plamuojama statyti Vytauto Didžiojo muziejų.   

Iš Klaipėdos paveikslas pasieniečių laivu „Prezidentas Smetona” buvo išplukdytas į Palangą – jį iš piliavietės į laivą iškilmingai nusinešė įgula. 19 val. išplaukusį „Prezidentą Smetoną” lydėjo penki laivai, pilni žmonių.  

„Jūra buvo labai nerami ir skirtuoju laiku laivas neatvyko. Tik apie 21 val. pasirodė „Prezidento Smetonos“ laivas, kuris sustojo netoli tilto. Audringa jūra neleido numatytu būdu Vytauto Didžiojo atvaizdą iškelti ant kranto, nes jūroj buvo didelės bangos. Negalima buvo to padaryti kitu, mažesniu laivu, atplaukusiu kartu su „Prezidentu Smetona”. Tik mažiuke valtimi Vytauto Didžiojo atvaizdis buvo privežtas prie tilto ir iškeltas į krantą. Atplaukusiais iš Klaipėdos su Vytauto Didžiojo atvaizdu laivais buvo atplaukę ir daugybė klaipėdiečių. Jie norėjo Vytauto Didžiojo atvaizdį atlydėti į pat Palangą, bet didelės bangos neleido jiems išlipti į krantą. Jie turėjo leistis į sunkią kelionę audringomis jūromis atgal. Kelionė į Palangą buvusi taip pat sunki”, – apie paveikslo kelionę į kurortą rašė „Lietuvos aidas”.  

Beje, kiek vėliau, aprašydamas rugpjūčio 14 d. vykusį Klaipėdos miesto tarybos posėdį „Lietuvos aidas” atskleidė iki tol neminėtą aplinkybę, kad Vytauto Didžiojo paveikslo sutikimo iškilmėse nebuvo magistrato atstovų. Kodėl taip nutiko lietuvių frakcija teiravosi burmistro Šulco.

„Burmistras pareiškė, kad magistratas neatsiuntęs savo atstovo todėl, kad nebuvo gavęs pakvietimo. Nedalyvaudamas iškilmėse magistratas, esą, visai neturėjęs intencijos įžeisti lietuvių gyventojų jausmų, tačiau, iš antros pusės, magistratas, esą negalėjęs neatsižvelgti ir į kitos Klaipėdos gyventojų dalies nuomonę. Pažymėtina, kad į iškilmes niekam oficialiai pakvietimų nebuvo pasiųsta ir, kad kad jose dalyvavo ir įvairios vokiečių organizacijos, jų tarpe vokiečių šauliai ir karių sąjunga (Kriegerverain)”, – rašė laikraštis.

Pirmoji profesionalaus jūrininko žūtis 

Tarpukario liepos mėnesiais „Lietuvos aidui” teko pranešti ir apie aukas, kurias pasiglemžė vandenynas bei jūra.  

„Tragiškas vieno mūsų jūrininko likimas”, – 1928 m. liepą skelbė laikraštis, kurį pasiekė žinia apie dar balandžio 2-ąją Pietų Atlante, tarp Folklandų salyno ir Ugnies Žemės, įvykusį incidentą, kurio metu žuvo lietuvis burlaivio „Archivald Russel” praktikantas Antantas Mėlynis. 

„A. a. Antanai Mėlynis buvo vienas to mūsų moksleivių jūrininkų būrio, kuris pasižymėjo drausme ir ištvermingai ėjo visai menkai atlyginamąją ir ypatingai sunkiąją būriniuose laivuose trijų metų tarnybą. Jau baigėsi tretieji tarnybos metai ir mūsų jūrininkai vasario mėn. 21 dieną buriniame „Archibald Russell“ laive leidosi į paskutiniąją, iš Australijos į Europą kelionę. Šioje kelionėje „Archibald Ruesell“ tarp Falklando salyno ir Ugnies Žemės buvo užkluptas baisios audros. Tai buvo balandžio mėn. 2 dieną. A. a. Antanas Mėlynis 3-4 val. ryto ėjo laivo žvalgybą. Didžiulės bangos veržėsi per laivo priekį. Viena jų griebė a. a. Antaną Mėlyni ir smarkiai sviedė jį į grindis, sužeisdama jam ranką. Po to jau niekas žvalgybos pareigų eiti negalėjo. Burių perrišimas nesisekė, nes jos, vos paliestos, sutrukdavo ir smulkiais gabalėliais išsibarstydavo po jūrą. Šturmanas įsakė penkiems žmonėms,  tame skaičiuje ir a. a. Antanui Mėlyniui nueiti į laivo priekį perrišti priekinę trikampę burę. Kad ir sužeistas, a. a. Antanas Mėlynis neatsisakė nuo šio labai pavojingo žygio. Bet nespėjo jūrininkai, šturmano įsakyti, prieiti prie priešakinės burės, kaip užklupo didžiulė banga ir laivo priekis giliai pasinėrė. Kuomet laivas iškilo, dviejų žmonių trūko – tarpe jų a. a. Antano Mėlynio. A. a. Antano Mėlynio mirtis – tai sunkus nuostolis, negausingųjų mūsų busimojo laivyno jurininkų tarpe. Ilsėkis ramybėje, drąsus jaunuoli”, – apie nelaimę rašė „Lietuvos aidas”.  

Anykštėnų biografijų žinyne rašoma, kad 1905 m. vasarį gimęs A. Mėlinis 1923 m. baigė Anykščių vidurinę mokyklą. 1923–1925 m. mokėsi Kauno aukštesniosios technikos mokyklos Jūreivystės skyriuje, buvo vienas iš 23 pirmųjų Lietuvos jaunuolių, pasirinkusių jūreivio profesiją.  

„1925–1928 m. A. Mėlynis buvo mokomojo burlaivio jūreivis-kadetas. Kartu su kitais pirmaisiais Lietuvos jūrininkais (Stasiu Dagiu, Kaziu Daugėla, Miku Limba, Pranu Šalteniu, Aleksandru Rasiuliu ir Broniumi Krikštopaičiu) jis atliko praktiką, be pertraukos plaukiodamas Atlanto ir Ramiajame vandenyne Suomijos mokomuoju buriniu laivu – Gustavo Eriksono laivininkystės kompanijos keturstiebiu 3950 tonų talpos barku „Archibald Russell”.  A. Mėlynis buvo vienas iš aštuonių Lietuvos jūreivių, kurie buriniais laivais dukart apiplaukė toliausiai į pietus nutolusį Pietų Amerikos žemyno tašką – Horno kyšulį, taip tapo pirmosios lietuvių jūrininkų horniečių šeimos nariu. Žuvo 1928 m. balandžio 2 d. Atlanto vandenyne 300 jūrmylių į šiaurės rytus nuo Ugnies žemės – per uraganą kartu su kitu jūreiviu buvo nuplautas bangos nuo bušprito į atvirą jūrą. A. Mėlynis buvo pirmasis profesionalus Lietuvos jūreivis, žuvęs vandenyne už lietuviškos jūreivystės idėją”, – rašoma šiame žinyne.  

„Tarpukariu lietuviai turėjo galimybę mokytis jūrininko amato teorijos, bet valstybė neturėjo nė vieno mokomojo laivo, tad buvo ieškoma laivų, kuriuose kursantai galėtų mokytis. Pasirinkta sudaryti sutartis su žymiu laivų savininku norvegu Gustafu Eriksonu. Jis turėjo didžiausią pasaulyje vindžamerių flotilę. Būrelis lietuvių 1925–1939 m. plaukiojo jo burlaiviais „Olivebank“, „Archibald Russell“, „Viking“ ir „Moshulu“. Už kiekvieną studentą Lietuvos valstybė mokėjo 3000 litų, o G. Eriksenas žadėjo, kad mokiniai įgis savo amatui svarbių žinių ir patirties. Su lietuviais sutarti ne visada sekėsi, jie buvo įvardijami kaip pretenzingi ir reiklūs praktikantai – reikalavo pažadėtų žinių ir ne tokių skurdžių gyvenimo sąlygų, kokias gavo G. Erikseno laivuose, net streikavo”, – Lietuvos jūrų muziejaus gide „Jūros istorijos“ rašo Kristina Sadauskienė. 

Skaudi tragedija 

Po penkerių metų, 1933-iųjų liepą, „Lietuvos aidas” pranešė apie dar vieną jūrinę nelaimę, šįkart nutikusią Klaipėdoje. „Skaudi tragedija mūsų jaunų jūros sportininkų šeimynoje”, – tada skelbė jo antraštė.  

Laikraštis informavo, kad ankstų liepos 15-osios rytą, apie 3 val., ties Klaipėdos molais sudužo skautų laivas „Budys”, incidento metu metu nuskendo trys jūros skautai, o kiti 8 įgulos nariai išsigelbėjo.  

„Jūros skautų Budžio bendrovė savo laivu Budys jau kelinta dieną laukė patogių oro sąlygų plaukti į Liepoją. Nors bangos vis dar nebuvo nurimusios, vis dėlto šeštadienio rytą, liepos 15 d., apie 3 val. ryžosi kelionei. Laivo motorui neveikiant, skautai manė kelionę atlikti burėmis. Uosto laivas Locas tuo laiku vykęs į darbą skautų laivą ištraukė iki uosto žiočių ir paleido kelionei. Vykstant pro molus pastebėta, kad laivas visu smarkumu nešamas į krantą – uosto molą (mūrinė siena uosto žiotims saugoti) atseit laivo avarija neišvengiama. Berods, mėgino dar pakreipti kita kryptimi ir pagaliau dar mesti inkarą, bet visos priemonės buvę be pasėkų. Kai laivą milžiniškos bangos žaibo greitumu nešė į molą, ir po kelių akimirksniu laivas atsidužęs turėjo subyrėti šipuliais, trys jūrininkai, būtent, Šidlauskas, Amulevičius ir Jusukevičius mėgino gelbėtis šokdami į audringas bangas, tačiau jie pasinėrę bangose jau neiškilo. Kiti likusieji aštuoni vyrai laukė paskutinės sekundės, iki laivas trenks į molą. Jie buvę laimingesni: laivas, nešamas milžiniškos bangos, trenkęs j molą, pusiau perlūžo, o vyrai nuo laivo buvo išmesti į pasienio akmenyną. Jie užsikorę ant akmenų galėjo laikytis prieš bangas ir kopti į molo viršų. Kai kurie jų buvo taip pritrenkti, kad buvo nustoję sąmonės, bet jų draugai neleido jiems žūti bangų nasruose.  Iš uosto jų nelaimę pastebėjęs tuojau atvyko laivas gelbėti, bet nelaimingųjų nebuvo matyti. Tik po keleto valandų rado jų vieno lavoną. Jis buvo sudaužytas, todėl spėjama, kad norėjusieji gelbėtis buvo į pakraščio akmenis primušti”, – nelaimę aprašė dienraštis.  

Jis priminė, kad žuvęs už 70 000 litų pirktas laivas visai neseniai buvo baigtas remontuoti.  

1936-aisiais žurnale „Jūra” Vladas Bakūnas rašė, kad 1926 m. įsisteigusi jūrų skautų draugija, Vydūno patariama pasiėmusi „Budžio” pavadinimą, nusižiūrėjo Klaipėdos uoste stovėjusį nenaudojamą muitininkų konfiskuotą dar 1925 m. su spirti kontrabanda sulaikytą burlaivį „Malaya“. 

„Laivas „Malaya“ iš išvaizdos atrodė geras, kaip vėliau pasirodė ir iš viso labai tinkamas naudojimui: statytas 1919 metais Kielyj, ąžuolinis, apie 14,5 mtr. ilgio, 4,3 mtr. pločio, 1,75 mtr. gremzlės, burinis, apie 90 kv. mtr. burių ploto, su pagelbiniu motoru. Kaipo buvęs kontrabandininkų tarnyboje, gana žymiai apleistas, nešvariai užlaikytas. Šis laivas patraukė Klaipėdos jūros skautų akį ir buvo pradėta daryti žygiai surasti atitinkamą sumą jam nupirkti. Pagalbon atėjo Lietuvos Moterų Tautiniam laivynui Remti Sąjunga, kuri Lietuvos jūrų skautams paskolina 10.000 litų. Tuo metu Klaipėdoje buvusio 7-to pėst. pulko kapitono Statkevičiaus pagalba, išgavus minėtą sumą, 1926 m. birželio 16 d. per varžytynes Klaipėdos jūrų skautai ir nupirko minimą „Malaya“ už 9100 litų. Likusieji 900 litų, iš gautos paskolos, buvo sunaudoti laivo remontui, kuris užtruko iki rudens. Taupant remonto išlaidas, specialistai buvo samdomi tik būtiniems darbams; visus kitus eilinius darbus, specialistų meisterių nurodomi, atliko patys skautai. Darbas ėjo dienomis ir naktimis, vieni, išėję iš mokyklos, kiti iš tarnybos, prie laivo dirbo kiek ir kada galėdami. Tokiu būdu jau 1926 metų rudenop laivas „Malaya“ įgavo visiškai kitą išvaizdą ir rugsėjo mėn. paskutinėmis dienomis, po uostą padaryta kelios bandomosios kelionės – pratimai. Tais pačiais metais laivas pavadinamas „Budys“, – rašė Vl. Bakūnas.  

Laivas per kelerius metus buvo aplankęs Liepoją, Gotlandą, Kopenhagą, Visbį, Karaliaučių. 

1934 m. spalį „Lietuvos aidas” rašė, kad laivo žuvimo vietoje ant molo pastatytas juodas metalinis kryžius su skautų ženklu, o kryžiaus skersinyje – „Budžio” žuvimo data. Šiuo metu laivo žuvimo vietoje ant šiaurinio molo yra pastatytas inkaras ir atminimo lenta.