Nuo 1993-iųjų gyvuojančio pantomimos teatro „A” aktorės Jūratė Jocienė ir Laima Augutytė sako nelaikančios savęs profesionaliomis aktorėmis, tačiau be teatro jau sunkiai įsivaizduoja savo gyvenimą.

Pantomimos teatras „A“ Klaipėdoje atsirado su Aleksu Mažonu. Karjerą pradėjęs soliniais pasirodymais jis galiausiai sukūrė trupę, į kurią dabar gali ateiti visi norintys išmokti kalbėti kūno kalba. Taip šiame teatre atsidūrė ir šios dvi aktorės – Jūratė nuo 2006 m., o Laima – nuo 2013-ųjų.

Jūratė Jocienė ir Laima Augutytė

Kas jums yra pantomimos teatras? Ar tai yra pašaukimas ar nuotykis?

Laima: Aš nesu linkusi manyti, kad žmogus yra paskirtas ar pašauktas vienam dalykui. Žmogus yra komplikuotas padaras, kurio karjeros pasirinkimus lemia daugybė faktorių. Mane buvimas ant scenos, naujų personažų kūrimas, apsimetimas kažkuo kitu labai žavi. Aš sakyčiau, kad man buvimas aktore yra žavingas nuotykis. Man teatras yra reikalingas. Yra malonu atpažinti kasdienines pasaulio situacijas ant scenos ir pačiam nedalyvauti tose dramose. Teatro pagalba aš mokausi ir apie save, ir kas suvirpina mano širdį. Teatre nuoširdžiai galima juoktis ir džiaugtis, verkti ir liūdėti.

Jūratė: Pantomimos teatras man yra gyvenimo malonumas. Čia aš pailsiu, atsinaujinu. Mes esame mėgėjai ir teatre renkamės ne tik dirbti, kurti, bet ir bendrauti, būti kartu. Mūsų nuostabaus režisieriaus, jo kantrybės, supratingumo, tolerancijos dėka, mūsų grupė yra tapusi kaip šeima, kurioje kiekvienas vertinamas, mylimas ir laukiamas.

Kaip reaguoja šeima į jūsų buvimą teatre? Jei vaikai norėtų tapti aktoriais ir eiti jūsų keliu, ar neprieštarautumėte?

Jūratė: Kalbant apie vaikus, norėtųsi, kad jie eitų savo keliu. Jeigu jų kelias sutaps su mūsų, tuomet šaunu. O šeima, palaiko, bet ne visada džiaugiasi.

Laima: Tikrai, artimieji visada ateina pažiūrėti mūsų pasirodymų, kai jie vyksta Klaipėdoje, džiaugiasi, kai mato mano užsidegimą ir išgyvena kartu dėl nesėkmių. Tačiau kartais tenka išklausyti ir švelnių priekaištų, ypač prieš spektaklius, kad repeticijos tampa per dažnos ir užtrunka iki išnaktų.

Karantinas užtruko ne vieną mėnesį. Kaip jūs pakėlėte šitą sunkų laikmetį? Ar nebuvo minčių, kad laikas sukti kitais keliais?

Laima: Kadangi pantomimos teatras yra mano hobis, o ne pagrindinis pragyvenimo šaltinis, tai veiklos turėjau karantino laikotarpiu ir be teatro. Tačiau teatro ir judėjimo labai trūko, nors ir stengėmės daryti kūrybines užduotis nuotoliniu būdų, tačiau buvimas namuose tikrai nepadėjo palaikyti formos. Susikūrėme grupę socialiniuose tinkluose nuotoliniam darbui, tačiau labai stigo gyvo bendravimo.

Jūratė: Pirmasis karantinas nebuvo toks sunkus, kaip antrasis. Jis buvo trumpesnis, mobilizavomės vardan ateities. Antrasis truko daug ilgiau, visi pavargom ir ne tik kaip aktoriai. Tas nuolatinis karantino pratęsimas, vis besikeičiantys reikalavimai nuvargino. Sudėtinga teatrui egzistuoti be žiūrovo, o mūsų teatras neturėjo kokybiškų vaizdo įrašų, kuriuos galėtų transliuoti savo sekėjams. Situacijos neapibrėžtumas labai demotyvavo ir visi laukėme karantino pabaigos, kad galėtume grįžti prie gyvo bendravimo ir tikro darbo kartu.

Laima: Tačiau minčių mesti teatrą tikrai nebuvo.

Kalbama apie dar vieną galimą karantiną artimiausiu metu? Kaip tai paveiktų jūsų teatrą?

Jūratė: Tai tikrai nebūtų į naudą mūsų teatrui. Mums reikia ne tik repeticijų, bet ir trenažų, reikia palaikyti fizinę formą, o karantininiai kilogramai pantomimos teatro aktorių nepuošia. Neturime galimybės repetuoti, neturime galimybės statyti spektaklių, neturime ko parodyti žiūrovams, o teatras be žiūrovo – miręs teatras. Mirt gal nemirsim, bet savo gerbėjus teks džiuginti kitomis formomis, ieškoti kūrybiškų sprendimų.

Laima: Tikrai tiek, kiek repetavome pasibaigus karantinui, seniai nesame repetavę. Taip pat nepamename, kada turėjome tiek kvietimų pasirodymams. Galim tik tikėtis, kad dar vienas karantinas mums bus naudingesnis dar gausesniais kvietimais vaidinti jam pasibaigus.

Kaip pasikeitė santykis su žiūrovu?

Laima: Yra didesnis baimės ir nesaugumo jausmas. Šiuo laikotarpiu pasirodymai vyksta lauke. Paprastai lauko vaidinimų metu mes daug einame prie žiūrovų, kviečiame į sceną, palaikyti daiktus, o dabar stabdo saugumo rekomendacijos, vidinė įtampa, išsiugdyta socialinė distancija. Šiuo metu užmegzti santykį su žiūrovais yra sunkiau nei ankščiau. Mes karantino laikotarpiu labai pripratome laikytis 2 metrų atstumo ir šiam atstumui sumažėjus galima pajusti įtampą, tarsi stūmimo jėgą. Bandome atsargiai eiti, stebint kaip žiūrovas priima. Galima sakyti, kad šiuo metu santykiai su žiūrovu reikalauja ypatingo jautrumo.

Jūratė: Tačiau labai juntamas abipusis noras susitikti, abipusis noras būti kartu, būti pasiektu.

Yra posakis „Savam krašte, pranašas nebūsi“. Ar jaučiatės reikalingi Klaipėdai?

Jūratė: Kaip kada. Ypatingai dabar tikrai jaučiamas įvertinimas – esame įtraukti į teatralizuotas ekskursijas, buvome pakviesti į mieste organizuojamų tarptautinių festivalių renginius. Ne karantino laikotarpiu esame kviečiami ir į asmenines, ir į įmonių šventes.

Laima: Jaučiamės žinomi. Ne kartą teko prasitarus jog vaidinu pantomimos teatre išgirsti reakciją „Aaa, tai pas Mažoną!“. O jeigu savą kraštą matyti kaip visą Lietuvą, tai irgi džiaugiamės dėmesiu bei galimybėmis pasirodyti sostinės bei kitų miestų renginiuose.