Įsivaizduokite – kažkas priešingoje planetos pusėje išleidžia romaną, kurios veiksmas vyksta Klaipėdoje. Su visomis smulkmenomis apie miestą, su išsamiais vietinių žmonių aprašymais. Ir tai nėra fikcija. Tai realybė – tokia knyga parašyta Kanadoje ir parduodama visame pasaulyje.  

Gordonas Mottas šiuo metu su šeima gyvena vakarinėje gimtosios Kanados pakrantėje, Vankuveryje – už maždaug 8000 kilometrų nuo Klaipėdos. Liepos viduryje prekyboje pasirodė naujausia jo knyga „The Angels of Klaipeda“ („Klaipėdos angelai“), kurios pagrindinė veikėja – šio miesto gyventoja, o nemaža dalis veiksmo vyksta Lietuvos uostamiestyje.

„Nors jai buvo nepakeliui, Tania nutarė pasivaikščioti po turgų, tarp prekystalių. Ten buvo parduodamos visiškai skirtingos prekės – kai paskutinį kartą čia lankėsi, tai daugiausiai buvo alus, šokoladas ir cigaretės; išilgai prekystalių buvo įrengtos vietos mėsininkams, o greta esančioje teritorijoje „babuškos“ siūlė pirkti daržoves. 

Dabar viskas buvo gerokai kitaip: prie prekystalių įsikūrę žmonės vietoj alaus, šokolado ir cigarečių pardavinėjo lietuviškus meno kūrinius, rankdarbius, vietinį medų, midų. 

Jie tikriausiai vilioja turistus, pamanė Tania. 

Taip pat jautėsi kažkas labai savotiško: dabar buvo mažiau rusiškai kalbančių žmonių, ji pamanė, kad kai kurie žmonės išvyko namo arba į Vakarus“, – taip aprašoma knygos scena, kurios pagrindinė veikėja dairosi senajame turguje 1994 metais. 

Sutikite – atsitiktinai išvydus šį leidinį toks siužeto sprendimas atrodo ne mažiau įdomus už turinį, todėl klaipėdiečiui natūraliai kyla klausimas: kodėl žmogus iš kito pasaulio krašto savo vizijai įgyvendinti pasirinko būtent Klaipėdą?

Ačiū likimui, kad šiandien kilus tokiam klausimui atsakymus galima gauti labai greitai, o Gordonas Mottas nuoširdžiai papasakojo, kodėl istoriniam romanui pasirinko būtent tokį siužetą. 

Pasirodo, kanadietis netrukus po Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo atvyko į Klaipėdą ir vienoje iš miesto mokyklų trumpai dėstė anglų kalbą. Tačiau to užteko, kad miestas vyrui paliktų tokį gilų antspaudą širdyje, jog net po trijų dešimtmečių užsienietis atsimena jį ir žmones, tarsi būtų čia apsilankęs vakar. 

Anglų kalba išleistos ir visame pasaulyje parduodamos knygos pavadinimas – ne vienintelė sąsaja su Klaipėda: viršelio dizainui panaudotas klaipėdiečio dailininko Vytauto Antano Jakščio kūrinys „Laivai prie senosios Klaipėdos perkėlos“ – padovanotas klaipėdiečių jis lydėjo Gordoną Mottą kelionėse per visą pasaulį, o dabar kabo ant namų Vankuveryje sienos.

Viską – net ir ne pačius geriausius prisiminimus bei planus sugrįžti kanadietis papasakojo „Atvirai Klaipėdai“. 

p. Gordonai, gal galite papasakoti išsamiau apie savo gyvenimą Klaipėdoje? Kaip čia atsiradote? Kokį įspūdį paliko miestas, koks skirtumas tarp to meto Klaipėdos ir Kanados? Kokie geriausi ir blogiausi atsiminimai?

Studijuodamas Trento universitete Peterboroughe, Kanadoje sutikau jame pagal mainų programą studijavusį lietuvį Darių. Jis mane ir įtikino teikti paraišką, pagal kurią Lietuvoje galėčiau dirbti anglų kalbos mokytoju. Tuo metu Lietuvos švietimo ir mokslo ministerija aktyviai ieškojo žmonių, kurių gimtoji kalba būtų anglų, jie turėtų įgiję universitetinį išsilavinimą. 

1993-1994 metais gyvenau Klaipėdoje, mokiau anglų kalbos Vytauto Didžiojo gimnazijoje. Iki to laiko aš nemažai keliavau po pasaulį, buvau aplankęs Australiją, Jungtinę Karalystę. Nepaisant tokios globalios patirties, supratau, jog Klaipėdoje gyvenimas po 1990-ųjų buvo pilnas iššūkių – tai buvo tikras kultūrinis šokas man.

Buvo aiškiai jaučiamas ekonominis nepriteklius – nebuvo karšto vandens, mažai šildomos mokyklos, perpildyti nutriušę autobusai. Tačiau man ne tai buvo sunkiausia. Sunkiausi buvo kultūriniai iššūkiai. Kartais jaučiau tai, ką vadinu užsitęsusiu sovietiniu mentalitetu. Iš pradžių man buvo sunku susirasti draugų, žmonės įtartinai žiūrėjo į užsieniečius, todėl prireikė nemažai laiko, kol įgijau vietinių pasitikėjimą. 

Tas mentalitetas išsisklaidė, o kai kurie pažįstami ėmė elgtis su manimi kaip su artimu giminaičiu!

Visuomenė man pasirodė nelabai pažengusi šiuo atžvilgiu – žmonės vengė akių kontakto, elgėsi šiurkščiai, o žmonės stumdėsi tuose perpildytuose autobusuose. 

Tačiau net ir tokioje aplinkoje buvo sunku neišlikti optimistu. Miesto žmonės buvo visai neseniai išsilaisvinę. Jie tik atgavo savo šalį, o klaipėdiečiai buvo labai verslūs. 

Pavyzdžiui, keli man žinomi žmonės važiavo autobusais į Vokietiją ar Nyderlandus, ten pirko automobilius, prigrūdo juos šokoladu, alumi ir cigaretėmis, tada grįžo, viską pardavė kioskuose, turguje – automobilius irgi pardavė! 

Net sausakimšų miesto autobusų problema buvo sprendžiama mikroautobusų vairuotojų, kurie važiavo paskui populiariausius maršrutus ir rinko keleivius. Jie už tokią kelionę prašė daugiau, bet bent jau buvo galima atsisėsti ir tikslą pasiekti greičiau. 

Aš gyvenau Stadiono gatvėje, Aldonos ir Vinco Laucevičių namuose, jie manimi rūpinosi. Man tiko ta miesto vieta. Su šeimos šunimi Pifu vaikščiodavau po greta esantį miškelį, dažnai nueidavome prie jūros. 

Patys geriausi atsiminimai apie vaikus, kuriuos Klaipėdoje mokiau anglų kalbos. Aš vis dar palaikau ryšį su daugeliu iš jų. 

Blogiausia dienos dalis buvo rytas ir šaltas dušas – nebūdavo karšto vandens. Man atrodo, kad dėl to šią procedūrą nemažai miestiečių praleisdavo, o tai jausdavosi ten, kur būriuodavosi daugiau žmonių. Man pavyko išlaikyti šį kasdienį ritualą. 

Prisimenu dar vieną labai įdomų dalyką. Vien dėl to, kad buvau užsienietis, Klaipėdoje aš buvau tarsi VIP asmuo, bent jau taip man atrodė. Tuo metu mieste buvo vos keli žmonės iš užsienio, o daugumos lietuvių požiūris buvo toks: „West ir best“ („Vakarai – geriausi“). Žmonių požiūris į vakarietiškąją kultūrą buvo ribotas. Dėl to privalėjau būti atsargus reikšdamas savo asmeninę nuomonę, kad ji nebūtų priimta ir kartojama kaip faktas. 

Ko nors pasiilgote iš Klaipėdos? 

Aišku, aš pasiilgau žmonių, taip pat nuolatinių išėjimų į miestą, kuriuos kartoju mintyse. Mėgdavau išvykas keltu į Smiltynę, keldavausi ten net žiemą. Žygiuodavau išilgai nerija ir žiūrėdavau į Baltiją. 

Knygoje taip pat yra viena scena, kurioje aprašoma šeimos išvyka į Jūsų muziejaus akvariumą – ją įkvėpė tikras įvykis vieną žiemos rytą. Pamenu, buvau šiltai apsirengęs ir stebėjau ruonius, kurie nuo pakylos šokinėjo į vandenį. Vienas gyvūnas, prieš panirdamas savo plaukmenimi mane aptaškė, o užšokęs atgal ėmė loti ir kraipytis, lyg pasityčiodamas iš manęs, o aš stovėjau permirkęs. Buvau įsitikinęs, kad ruonis mėgavosi mano patirtu šoku. 

Klaipėdoje gyvenau netoli paplūdimio, todėl kiekvienos vasaros rytą plaukiodavau jūroje. Kai tik nuplaukdavau toliau, prie manęs prisijungdavo ruonis, matyt, galvojęs, jog yra juokinga išnirti tiesiai priešais mane. Gal jis manė, kad mes draugai, bet jam dvokdavo žuvimi iš burnos. 

Jeigu reikėtų „Klaipėdos angelai“ siužetą nupasakoti keliais sakiniais, ką pasakytumėte?

George’as ir Tania yra susituokusi pora, kuri gyvena Londone, tačiau 1997 metais vyras buvo pagrobtas savo kelionės į Beirutą metu. Jis laikomas mirusiu, jo gedi artimieji. Tania nusprendžia grįžti į gimtąją Klaipėdą ir mylimame mieste kurti gyvenimą iš naujo.

Kas Jus įkvėpė parašyti tokią knygą?

Anksčiau aš išleidau knygą „Lietuviška lopšinė“, kuri tapo bestseleriu „Amazon“ Kanadoje ir JAV. Personažė Tania buvo pristatyta jau šioje knygoje ir tapo skaitytojų favorite. Galiu suprasti, kodėl – ji labai miela ir visiškai atsidavusi savo šeimai.

Pirmojoje knygoje George’as ir Tania įsimylėjo nepaisant kalbos barjero – vyras kalbėjo tik angliškai, o moteris – lietuviškai ir rusiškai ir tik vėliau Georgas išmoko lietuvių kalbos tiek, kad galėtų su ja susikalbėti. 

Manau, kad norėjau tęsti istoriją apie šios poros gyvenimą. Knyga „Klaipėdos angelai“ atskleidžia pagrindinės herojės dilemas, paslaptis, kurių ji gėdijasi, ir kelionę po savo sielą, norint tą paslaptį atskleisti ir taip išsilaisvinti. Neatskleidžiant daugiau detalių viliuosi, kad skaitytojai galės susitapatinti su tokiu scenarijumi. 

Ar ši istorija – absoliuti fikcija, ar paremta tikrais įvykiais?

Aš labai mėgstu istoriją ir istorinius romanus, rašydamas derinu ir viena, ir kita. Todėl romane kartu su pirmojo Nepriklausomybės dešimtmečio Klaipėda skaitytojai bus supažindinami ir su to meto Libanu, kuriame tada baigėsi pilietinis karas, o dalis valstybės vis dar buvo užimta Izraelio pajėgų. 

Galbūt knyga sukels tam tikrų kontraversijų, nes viena iš personažų yra „Hezbollah“ judėjimo rėmėja ir jos pasaulėžiūra romane pristatoma su tam tikra užuojauta. 

Skaitant Jūsų knygos ištraukas susidaro įspūdis, kad Klaipėdoje lankėtės vakar – taip aiškiai aprašote kai kurias vietas, pavyzdžiui, senąją turgavietę. Nejaugi taip gerai jas prisimenate? 

Iš visų vietų, kuriose man teko gyventi, Klaipėda išlieka įsimintiniausia. Tai buvo keisti laikai, didžiulę viltį lydėjo daug vargo.

Be to, tame turguje aš visada elgdavausi atsargiai, nenorėdavau patraukti dėmesio, stengiausi atrodyti kaip vietinis. Ten dažnai buvo galima sutikti girtuoklių iš visos buvusios Sovietų sąjungos. 

Kodėl knygos viršeliui pasirinkote būtent šį Vytauto Antano Jakščio paveikslą? 

Mano mokytojavimo terminui artėjant į pabaigą keli mokiniai man įteikė atminimo dovaną – tai buvo šis nuostabus paveikslas. 

Nepaisant to, kad jis buvo įrėmintas stikle ir trapiame mediniame rėmelyje, ši dovana lydėjo mane visur, kur gyvenau, o paskutiniuosius dešimt metų kabo ant mano miegamojo sienos. 

Dažnai į jį pažvelgdavau ir mąstydavau, kas galėjo gyventi tame namelyje, kuris matosi fone. Vieną dieną man šovė  idėja – ten tikrai norėtų gyventi Tania, savo mylimame mieste, tame nuostabiame name su vaizdu į Dangę. Skaitytojams pateikiau ir savo įsivaizduojamą to namo interjerą!   

Kai peržiūrėjau pirmuosius skaitytojų atsiliepimus, kai kurie iš jų teigė, jog viršelis ir istorija nelabai deri tarpusavyje, tačiau aš į tai nekreipiu dėmesio – aš tiesiog dievinu šį paveikslą.

Esu labai dėkingas autoriui, kad leido jį panaudoti knygos viršeliui.

Ar ateityje planuojate atvykti į Klaipėdą? Jeigu būtų tokia galimybė, kurią miesto vietą norėtumėte aplankyti pirmiausiai? Ar čia gyvena žmonių, kuriuos norite sutikti?

Taip, aš sugrįšiu. Tikrai noriu paklaidžioti po senamiestį. Jo gatvelėmis klaidžioja ir Tania. Norėčiau pamatyti tą turgų, taip pat Teatro aikštę. 

Noriu susitikti su buvusiais savo mokiniais, pamatyti Dalią Vyšniauskienę. Ji buvo direktoriaus pavaduotoja tuo metu, kai mokytojavau Vytauto Didžioje gimnazijoje ir buvo atsakinga už anglų kalbą. 

Ji buvo viena iš tų laiką pralenkusių žmonių, kurie nuoširdžiai norėjo vesti Lietuvą į klestėjimą. Ji su didžiule aistra kalbėjo apie vaikų mokymą anglų kalbos – manau, kad tai jos indėlis į šalies ateitį. Šios mokytojos mokiniai tikriausiai yra labai dėkingi jai, kai kurie iš jų dabar gyvena Anglijoje, taigi, įgytos žinios jiems tikrai pravertė!

P. S. Gordoną Mottą sutikęs ir jį į Lietuvą atvykti įkalbėjęs studentas Darius – dabartinės Lietuvos premjerės patarėjas Darius Žeruolis.

Pirmąją savo knygą („Lithuanian Lullaby“) Gordonas Mottas dedikavo buvusiam Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos direktoriui Raimundui Šulskiui, kuris žuvo tragiškos avarijos metu. Šio romano siužetas pasakoja apie tai, kaip sovietinėje armijoje tarnavęs jaunas lietuvis vėliau prisideda prie Lietuvos Nepriklausomybės atgavimo ir integracijos į Europos Sąjungą. Knyga 2021 metų pavasarį pateko tarp geriausiai internetinėje parduotuvėje „Amazon“ Kanadoje ir JAV parduodamų istorinių romanų.