Žinoma operos solistė Kristina Zmailaitė jaukinasi naują – Saulės vaidmenį operoje-triptike „Neringa“, kurios premjera vyks rugpjūčio 14-ąją Juodkrantėje, „Kuršių nerijos“ festivalyje.

Mokytis vaidmenų patyrusiai atlikėjai – jokia naujiena, tačiau kaskart apima vis kitoks jauduliukas. Šįsyk premjeros stresą padės malšinti tai, kad darbą tenoro Edmundo Seiliaus žmona ir dviejų dukryčių – šešiolikmetės Barboros ir trejų Elžbietos mama suderins su poilsiu Lietuvos pajūryje.

„Atostogoms savo gamtos ir jūros nekeičiame į egzotiškus kurortus, kur gal ir pigiau, ir šilčiau. Mes su tėvais nuo vaikystės atostogaudavome Kuršių nerijoje”, – sako Kristina Zmailaitė. Dmitrijaus Matvejevo nuotr.

Kokios paprastai būna jūsų šeimos vasaros – daugiau darbinės ar skirtos atostogoms?

Vasaras skiriame ir vienam, ir kitam. Juk niekas turbūt ištisai vasarą neatostogauja. Esame kultūrinio projekto Marijampolėje „Šv. Jurgio meno sezonas“ organizatoriai, vasaromis jis tikrai atima nemažai jėgų. Dar paprastai būna nemažai papildomų koncertų. Žinoma, praėjusi ir ši vasaros darbų prasme kuklesnės. Patys stengiamės judėti pirmyn, programas susikurti – nemiegam, nesėdime vietoje. Jei būčiau viena, gal daugiau tyliai laukčiau, kol kas nors ką pasiūlys, – gal pasitikėjimo savimi pritrūkčiau, bet Edmundas – labiau stovintis ant žemės, mano, jog gyvenime kabintis reikia pačiam. Tad mūsų bendrystė leidžia abiem judėti į priekį.

Kaip ir kada jus atsivijo pasiūlymas dainuoti kamerinėje operoje „Neringa“?

Daug bendradarbiaujame su Filharmonijos kolektyvais, prieš kokius penkerius metus turėjome parengę programų su Čiurlionio kvartetu, daug koncertavome. Vėliau susidraugavome su kamerinės muzikos ansambliu „Musica humana“ ir jo vadovu Robertu Beinariu, dirbti drauge pradėjome pernai, bet praėjusi vasara dėl viruso buvo tokia išsibalansavusi. Tad šįmet Robertas pagalvojo, kad galėčiau atlikti Saulės vaidmenį operoje „Neringa“. Labai labai apsidžiaugiau pasiūlymu sudalyvauti naujame projekte. Muzika – šiuolaikinė, tikrai graži. Laiko nėra per daug, bet visi esame profesionalai, tikrai suspėsime pasirengti ir viskas pavyks.

Jums tekęs vaidmuo – sudėtingas? Kokia bus jūsų Saulė?

Saulė – personažas, simbolizuojantis stabilumą, mažai besiblaškantis, brandesnis, tad sudėtingų akrobatinių ar teatrinių dalykų neturėtų būti, bet negaliu visko žinoti – su Vytautu Rumšu, kaip režisieriumi, scenoje dar neteko susidurti, bet, manau, susitvarkysiu (šypsosi). Vaidmenį teks paruošti greitai, tai – šioks toks iššūkėlis, bet jei viskas gyvenime būtų lengva ir paprasta, būtų neįdomu. Tačiau, kai gauni kažkokio sudėtingumo, imi niurzgėti, nes reikia mokytis. Žmogui juk niekada nėra gerai (juokiasi). Išties viskas yra ir bus puiku, tiesiog įdėsim pastangų, daugiau padirbėsim.

Scenos partneriai operoje jums iš anksčiau pažįstami?

Taip – ir Egidijus Dauskurdis, ir Ramūnas Urbietis, ir Ieva Prudnikovaitė. Su kitais dirbti neteko, bet kompanija atrodo ne tik profesionali, bet ir smagi, puikiai deranti.

O tai, kad dainuosite po atviru dangumi – ošiant marioms ir Juodkrantės pušims, paveiks dainavimą?

Kadangi turime patirties organizuodami festivalius, žinau, kad didžiausias krūvis ir pasunkintos užduotys teks rengėjams. Publika tikisi tobulo garso, apšvietimo, reginio, tobulų pušų ir dangaus be lietaus, bet daug dalykų gamtoje gali būti nenuspėjami. Organizatoriams toks projektas – iššūkis, didelė užduotis, su kuria, žinau, jie puikiai susitvarkys, bet pasukti galvas bus dėl ko. Na o aš esu mažas viso mechanizmo sraigtelis. Nors ir atlikėjams dainuojant po atviru dangumi tenka pakovoti su kitokia akustika ir visokiais niuansais, kurie būna ne uždarose erdvėse, kuriose viskas aišku, žinoma, priprasta. Žiūrovams renginiai kitokioje erdvėje – lauke, tarp griuvėsių, tarp pušų visada yra labai smagu ir patrauklu. Ypač dabar, kai ką tik išlindome iš namų ir kitų privačių erdvių. Niekada apie jokį projektą iš anksto nekalbu „tūkstantmečio“ ar „šimtmečio“ šou – tai skamba reklamiškai, bet tikrovėje nebūna. Tad ir dabar susilaikau nuo per daug skambių frazių. Tiesiog sakau: bus tikrai gerai!

Kuršių nerija, legenda apie kurią įkvėpė sukurti operą, jums miela, sava?

Esame tikri lietuviai šiuo klausimu. Atostogoms savo gamtos ir jūros nekeičiame į egzotiškus kurortus, kur gal ir pigiau, ir šilčiau. Mes su tėvais nuo vaikystės atostogaudavome Kuršių nerijoje. Vėliau, kai būdami studentai susipažinome su Edmundu, nuomodavome kokias nors kamurkėles be patogumų ir ten atostogaudavome – man vasara visuomet yra susijusi su Nida. Jei ilgai neišeina joje pabūti, tai bent kelioms dienoms, savaitėlei reikia nuvažiuoti, nes labai myliu tą kraštą. Šįmet visa šeimyną į Kuršių neriją nuvažiuosime anksčiau, dar iki numatytų koncertų ir operos, tad, manau suderinsime darbus ir poilsį.

Ar judu su vyrų – tos pačios profesijos žmonės – kišatės į vienas kito darbus? Kurdami vaidmenis vienas su kitu konsultuojatės?

Kristina Zmailaitė ir Edmundas Seilius.

Visada. Anksčiau, iškart po studijų, kai buvome labai jauni, gal buvo sudėtingiau tą daryti – atrodydavo, kaip čia dabar kažką kitam sakysiu? Bet tas etapas seniai baigėsi. Dabar jau kartais, rodos, ir žodžių nebesirenki, sakai kritiką labai negailestingai. Reikia suprasti, kad tą darome gero norėdami, o ausis iš šono kiekvienam yra būtina. Dainininkui – ypač. Bet ir kiekvienam muzikantui normali kritika – ne padlaižiavimas ir ne menkinimas – labai reikalinga. Žinau, kad Edmundas man pastabas sako ne dėl to, kad tiesiog reikia kažką pasakyti, iš oro. Ne, jo kritika visada būna pagrįsta ir konstruktyvi.

Kritikos tėvams jau turbūt pasako ir dukros? Bent jau vyresnioji Barbora?

Barborytei jau šešiolika, ji lanko Vilniaus chorinio dainavimo mokyklą „Liepaitės“, lavina balselį. Sunku pasakyti, kurią kryptį ji pasirinks. Anksčiau septynerius metus griežė smuiku, turi tam gabumų ir noro. Man, dainininkei, atrodė, kad tik ji kuo toliau nuo dainavimo būtų, bet vėliau pagalvojom: jei dabar visai nelavins šios srities, paskui pereiti į ją bus vėlu. O mums pastabų ji tikrai turi! Subtilių techninių dalykų nepasako, bet jei intonacijos ne tokios – iškart, nes smuikininkė, turi absoliučią klausą.

Mažoji Elžbieta gal irgi linkusi į muziką?

Net labai! Juokais Edmundui sakau, kad nieko naujo mes taip ir nepasidarėme – abi dukrytės vienodos, su tais pačiais polinkiais ir talentais. Elžbietai tik treji, bet ji – labai drąsi, mėgsta dainuoti ir turi itin stiprų balsą. Juokavau su savo profesore iš Vokietijos, kad jei ji debiutuos, tai iškart Brunhildos vaidmeniu „Valkirijoje“ ar Salomėja – jokių kuklesnių nereikės. Paklauskit visų menininkų – smuikininkų, pianistų, solistų, visi sakys, kad savo vaikams nelinkėjo rinktis jų profesijos, bet šie kažkodėl pasuko tėvų keliu. Matyt, kai verda toje pačioje sriuboje, nemato kito pavyzdžio, nes nesugalvoja, ką reikia mokytis, kad taptų kažkuo kitu. Užtat kiek turime gražių dinastijų!

INFORMACIJA

Operos-triptiko NERINGA premjera (Jūra, Kopos, Pušys) – rugpjūčio 14 dieną 20.30 val. Juodkrantės Liudviko Rėzos kultūros centro lauko estradoje.

Atlikėjai: festivalio „Kuršių nerija“ orkestras „Musica humana“, Klaipėdos choras „Aukuras“, solistai: Aistė Pilibavičiūtė, Ramūnas Urbietis, Ieva Prudnikovaitė, Egidijus Dauskurdis, Kristina Zmailaitė, Romanas Kudriašovas.

Dirigentas – Robertas Beinaris, režisierius – Vytautas Rumšas.