Močiutė Ona gyvena vienkiemyje. Močiutė dar energinga, mirti nesiruošia, augina vištas, ravi daržus, vakare žiūri teliką, ypač – žinias. Močiutė Ona yra pažangi senjorė, tad vos tik buvo galima, iškart pasiskiepijo nuo tos zarazos koronės.

Močiutė retkarčiais važiuoja į rajono centrą apsipirkti ar ten gyvenančios savo klasiokės Elenos aplankyti.

Tad per žinias išgirdusi naujieną, jog nuo rugsėjo, norėdama nuvykti į rajono centrą, tai padaryti galės tik su galimybių pasu, močiutė ėmė sukti galvą, kaip jai tą pasą išsiimti. Sako, jį bus galima atsispausdinti kažkokiame Registrų centre. Kur jis yra rajone – ne bėda, sužinos iš Elenos. Bet kad sakė, jog jis galioja neilgą laiką ir jį vis atnaujinti reikia. Tai kiek kartų jai ten atgal važinėtis reikės, norint jį prasitęsti? Ir kažin, ar vairuotojas Petras ją be to išganingojo paso pirmą kartą į autobusą įleis?

Tad vis suka ir suka galvą močiutė Ona, niekaip nesupranta, kodėl jos nuo pat nepriklausomybės pradžios taip mylimi ir į visus postus renkami konservatoriai dar naują koronę žmonėms uždėjo.

Panašiai mąsto ir vairuotojas Petras, bet jam lengviau – už konservatorius jis niekada nebalsavo, tad dabar gali juos keikti į valias.

O jau tada, kai tik paskelbs, kad į jo autobusą galės lipti tik turintieji tuos galimybių pasus, atsigriebs į valias: nė vieno „landsberginio” nė iš tolo be to paso į autobusą neįleis – išgraužkit! Jis – sąžiningas pilietis, vykdo visus valdžios nurodymus, kad ir kokie kvaili jie bebūtų.

Vietoj moralo

Panašu, jog Ingridai Šimonytei ir jos ministrams bei ministrėms vienos migrantų krizės šalyje negana. Reikia, kad bruzdėti imtų ne tik pasienyje su Baltarusija gyvenantieji, bet ir kitų regionų žmonės.

Ta proga galima priminti, jog būdami opozicijoje dabartiniai valdantieji nuolat kritikavo S. Skvernelio vyriausybę už įvairius taikytus suvaržymus bei esą nepagarbų požiūrį į Lietuvos žmones.

Tačiau tokios gyventojų atskirties formavimo politikos, tokio rafinuoto nesiskaitymo su paprastais šalies žmonėmis, kokią demonstruoja dabartinė „tolerantiškoji” valdžia, sunkiai pavyksta rasti tarp visų nepriklausomybės laikotarpio vyriausybių.

Panašu, jog ponai ir ponios, gyvendami sostinės tariamo elito burbule, sunkiai besiorientuoja aplinkoje, jei savo tikslams įgyvendinti renkasi totalitarinių valstybių, kurias patys ir kritikuoja, propaguojamus metodus – prievartą ir elementariausią kvailybę.