„Nuaro” senbuvės Lunos akys kupinos liūdesio. Į šunų prieglaudą Klaipėdoje ji pateko 2018 metais, kai buvo „priduota” kartu su dukryte Skruzdelyte. Luna baugščiai žvelgė į naujus ją prižiūrinčius žmones. Skruzdė, mažas pūkuotas kamuoliukas, glaudėsi prie motinos, norėdama, kad šioji apsaugotų nuo visų gresiančių pavojų. Mažylė kvepėjo prarastais namais, Lunai ji buvo be galo brangi ankstesnio gyvenimo dalelė.

Vieną dieną mažąją pasirinko ir ji iškeliavo į naują gyvenimą kurti naujo savo likimo. O Luna liko. Bėgo laikas, kuris nuslopino širdgėlą ir prisiminimus.

Nusišypsojo sėkmė ir Lunai, ją taip pat pasirinko nauji šeimininkai. Luna buvo didokas šuo, kuriam reikia erdvės, kurios kažin ar pakanka daugiabutyje.

Sunku pasakyti, kokie sunkumai iškilo Lunos šeimininkams, laikant kalytę, bet jie jos ir vėl atsisakė. Grąžino į „Nuarą”, paaiškinę, kad Lunos negalėję laikyti, nes esą ji nemoka lipti laiptais. Patekusi į prieglaudos narvą Luna pasinėrė į gilią depresiją, tupėjo kamputyje, mažai domėdamasi aplinka. Taip, ir šunys serga depresija.

Didelių pastangų dėka bėgant laikui Luna atsigavo, todėl „Nuaro” darbuotojai vėl ryžosi kreiptis į visuomenę dėl pagalbos surandant jai naujus namus.

Luna galėtų būti puiki draugė. Ji romi, klusni, netriukšminga, guvi, meili, tvarkinga, socializuota.

Vyresnio amžiaus žmonės, išėję į pensiją, pajaučia stresą dėl įvykusių pokyčių, mąsto apie gyvenimo prasmę. Ar nebūtų prasminga sukurti jaukius namus kalytei? Gyvūnai moka būti ištikimi ir dėkingi už globą, meilę, saugumo jausmo dovaną.

Gal atsiras gerų žmonių, kurie padės Lunai rasti tikrus namus jau visam laikui?