„Atvira Klaipėda” tęsia pasakojimus, kokiais įvykiais Klaipėdos krašte pasižymėjo tarpukario vasaros.
Tuo metu netrūko ne tik išskirtinių vizitų, verslo naujienų, bet ir iškilmių. Vienas iš jų apkartino gana laimingai pasibaigusi nelaimė. Apie tai ir pasakos ši ciklo „Tarpukario Klaipėdos kaleidoskopas” dalis.
Nesėkmingas bandymas kurti laivyną
1923 m. liepą dienraštis „Lietuva” pranešė, jog Lietuvos vyriausybės aukštojo įgaliotinio Klaipėdos kraštui Jono Polovinsko-Budrio iniciatyva vietiniai lietuvių veikėjai ketina įkurti akcinę bendrovę, kuri statys „Klaipėdos laivų dirbtuvėje (Werf) pirmąjį prekybos garlaivį pagal naujausių technikos reikalavimų”.
Jonas Polovinskas-Budrys 1923-iaisiais. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
„Pirkimas laivų užsieny nepasiekia savo tikslo, nes visi stengiasi visume parduoti laivus senų konstrukcijų, aikvojančių daug kuro ir tuo pačiu komerciniam reikalavimams neatitinkančius. Projektas laivo (900 T) jau paruoštas. Šiomis dienomis vyks akcinės bendrovės steigiamasis susirinkimas. Laivas galės būti užbaigtas iki ateinančio pavasario”, – rašė dienraštis.
Po keleto dienų jis jau pranešė, kad liepos 14-ąją pas J. Polovinską-Budrį įvyko steigiamasis akcinės bendrovės „Lietuvių laivynas“ susirinkimas. Jame taip pat dalyvavo Martynas Jankus, Jurgis Lėbartas, Aleksandras Marcinkevičius, Vilius Šaulinskis, Jurgis Bruvelaitis, Erdmonas Simonaitis, Andrius Borchertas.
„Draugija savo užduotimi numato prekybinių garlaivių statymą ir jų eksploataciją. Išrinkta laikinoji valdyba iš trijų narių: pirmininko Jono Budrio ir narių Martyno Jaukaus ir Andriaus Borcherto. Nutarta išleisti atsišaukimas į Lietuvos visuomenę ir lietuvius amerikiečius. Valdybai pavesta pardavinėti laikinąsias akcijas sulig nominale kaina – 100 litų”, – informavo laikraštis.
Lietuvos jūrų muziejaus istorikas Romualdas Adomavičius straipsnyje „Lietuvos Respublikos prekybinio laivyno raida 1921–1936 metais” rašo, jog iš negausių duomenų apie šios bendrovės egzistavimą yra žinoma, kad JAV lietuviai, kurie investavo, nieko nežinojo apie laivus ar firmos veiklą.
„Klaipėdos krašto aktyvių visuomenininkų pastangos kurti prekybos laivyną be laivininkystės specialistų pagalbos patyrė nesėkmę dar neprasidėjus realiems darbams. Pastangos kurti jūrų laivininkystės bendrovę gali būti aiškinamos ne tiek domėjimusi Lietuvos prekyba, kiek bandymu sukurti lietuvybės atramą „vokiškame“ uostamiestyje ir pagrįsti geopolitinius manevrus”, – rašo istorikas.
Garlaivių bendrovė rūpinosi ir emigracija
1929-ųjų liepą „Lietuvos aidas” dalinosi informacija apie realiu kūnu tapusį kitą lietuvių bandymą sukurti prekybinį laivyną – Teodoro Reingardo iniciatyva 1928 m. rugsėjo mėn. 13 d. Kaune įsteigtą bendrovę „Lietgar“, kurios valdybai priklausė ir buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Silvestras Žukauskas.
Ją „Lietuvos aidas” vadino pirmąją Lietuvos laivininkystės akcine bendrove, nors dar 1919 m. vasarį Kaune devyniolika žymių visuomenės atstovų buvo įkūrę „Lietuvos laivininkystės bendrovę“, kurios Jurbarke registruotas burlaivis „Jūratė“ 1921 m. kovo 4 d. tapo pirmuoju Klaipėdos uoste apsilankiusiu Lietuvos jūrų prekybos laivu.
„B-vė „Lietgar” įsisteigusi pereitų metų rudenį, turi dabar du nuosavu laivu: „Klaipėdą“ – 2 000 tonų ir „Palangą“ – 1 100 tonų talpos. Abu garlaiviu aptarnauja 37 jūrininkai, beveik visi Lietuvos piliečiai. Pradėjusi veikti prieš 5 mėnesius, B-vė sugebėjo pervežti nemaža krovinių tarpe įvairių užsienio uostų. Vežama daugiausia miško medžiaga, anglis, granitas, javai, cukrus ir kt. Viso per 5 mėnesius pervežta apie 20 000 tonų. Be to „Lietgar“ turi įsteigusi savo keleiviams ir emigrantams į Pietų Amerikos kraštus vežti biurą „Laivą”, Kaunas, Laisvės al. 24. Keleiviai ir emigrantai vežami per Genujos ir Triesto uostus geriausiais italų keleivinio laivyno garlaiviais su visais patogumais. Per 5 mėnesius jau pervežta į Pietų Ameriką, Afriką, Australiją ir Palestiną apie 700 keleivių”, – apie įmonės veiklą tada rašė laikraštis.
Bendrovės „Lietgar” garlaivis „Klaipėda” sausame doke. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Pasak R. Adomavičiaus, „Klaipėda“ ir „Palanga“ tarp Šiaurės ir Vakarų Europos uostų gabeno medieną, anglis, celiuliozę ir javus.
„Nors „Lietgar“ Lietuvos jūrų laivininkystės istorijoje ir vadinta pirmąja lietuviška laivybos ir prekybos bendrove, tačiau didesnės naudos šalies užsienio prekybos politikoje ir ekonominiame gyvenime nedavė ir virto dar viena užsienio laivininkystės kompanija. „Lietgar“ laivai neturėjo jokio ryšio su Lietuvos ūkiu. Užsienio verslininkų ir valstybinio kapitalo siekių nesuderinamumas bei valstybinių krovinių gabenimo nepatikėjimas sužlugdė T. Reingardo sumanymus. 1930 metais pasaulinės ekonominės krizės padariniai smogė laivininkystės verslui. Nuo 1931 m. vasaros pabaigos abu laivai tuščiai prastovėjo Vokietijos uostuose. 1932 m. „Lietgar“ bendrovė buvo likviduota, kadangi neįstengė sumokėti uosto mokesčių ir draudimo už laivų stovėjimą”, – rašė R. Adomavičius.
„Lietgar” nuperka du gerus garinius laivus, kurtų vienas, didesnis (apie 2000 to) pavadinam „Klaipėda“, antrasis „Palanga‘‘. Šiems laivams vadovauja kapitonai vokiečiai, o įgulos dalis sudaroma ir lietuvių, kita dalis palikta vokiečių. Po iškilmingų krikštynų šiuodu laivu išplaukė į jūrą – ir daugiau Klaipėdos uoste niekada nėra pasirodę. Šiuodu laivu taip pat, kaip ir „Lydys“, buvo nupirkti tik iš dalies, ir todėl atsitiko taip, kad jų kapitonai turėjo į juos tam tikros teisės. Kelerius metus šiuodu laivu plaukiojo dar po Lietuvos vėliava, kol pagaliau diplomatiniu keliu jų kapitonai buvo priversti nuo laivų Lietuvos vėliavas nuimti. Turimomis žiniomis, buvęs laivas „Palanga” tebeplaukioja po vokiečių vėliava Šiaurės jūroje, o buvęs „Klaipėda” – Hamburge parduotas laužui”, – 1936 m. rugpjūtį „Lietuvos aide” rašė žurnalistas Vladas Bakūnas.
Naujas vandentiekio gręžinys
1926-ųjų liepą dienraštis „Lietuva” pranešė apie dar vieną verslo naujieną, kuri jau buvo svarbi visam Klaipėdos miestui.
„Šiomis dienomis Klaipėdoje pasisekė išgręžti vienas didelis arterijos šulinys – 253 mtr. gilumo, praplatinant miesto vandentiekį. Paskutinis išmatavimas parodė, kad tas šulinys duoda daugiau kaip 9 milijonų litrų vandens į dieną. Tiek vandens pilnai užtenka miestui su 150 000 gyventojų. Naktį iš liepos 2 d. vanduo taip smarkiai išsimušė, kad akimirksny visa apylinkė prie šulinio buvo užlieta vandens. Ištyrus pasirodė, kad tas vanduo ateina dar nuo akmeninės žemės formacijos. Gręžimas šulinio truko 4 1/2 mėnesio. Tas laikas yra, palyginti, trumpas ir tik dėlto, kad buvo naudojami naujausieji įrankiai, kaip reikalauja paskutiniai technikos išradimai. Minėto šulinio gręžimą atliko akc. b-vė E. Bieske Karaliaučiuje, jos atstovas Lietuvai yra akc. „Nemuno“ b-vė Kaune”, – informavo dienraštis.
Vandentiekio bokštas XX a. III dešimtmetyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Leonas Peleckis-Kaktavičius knygoje „Vandens tiltai” rašo, kad tai buvo jau ketvirtasis gręžinys ir dabar Liepų gatvėje tebeveikiančioje I miesto vandenvietėje. Pirmasis (277,85 m gylio) čia buvo išgręžtas dar 1899 m. lapkričio pradžioje (gręžimo darbai buvo pradėti 1898 m. rugpjūčio 6 d.), tačiau municipalinis vandentiekis buvo atidarytas tik 1902 m. rugpjūčio 2 dieną, kai buvo baigti vandens bokšto ir vandens tiekimo sistemos statybos darbai. Antrasis, 288,7 m gylio, gręžinys buvo išgręžtas 1911 metais, o po dviejų metų buvo pradėtas eksploatuoti ir trečiasis – 254,23 m gylio.
Iki II pasaulinio karo buvo išgręžtas ir penktasis gręžinys – 241 m gylio. Jis bus pradėtas naudoti 1937 m. Dabar vandenvietė eksploatuoja šešis požeminio vandens gręžinius.
Išskirtiniai vizitai
Tarpukario vasaromis Klaipėdą aplankydavo ir išskirtiniai svečiai. 1927 m. „Lietuva” pranešė, kad rugpjūčio 1 d. iš Švedijos uosto Geteborgo į Klaipėdos uostą atplaukė du JAV laivai-naikintojai „U.S.S. Whipple 217“ ir „U. S. S. Barker 213″, sustoję Dangės upėje.
„Abu laivai yra nauji, 4 kaminų ir daro ypač gerą įspūdi. Dienos metu leidžiama publikai laivai lankyti. Klaipėdiečiai plačiai tuo leidimu naudojasi”, – rašė laikraštis, informavęs, kad svečiai viešės keturias dienas ir po to išplauks į Ryga, vėliau lankys Taliną ir Dancigą.
„U. S. S. Barker 213″, o už jo – „U.S.S. Whipple 217“ dešinėje Dagės krantinėje. Marijos ir Jurgio Šlapelių namo-muziejaus nuotr.
Abu šie eskadriniai minininkai, pastatyti 1919-aisiais Filadefijoje, kompanijoje „William Cramp & Sons”, sėkmingai dalyvavo II pasauliniame kare. Abu jie buvo nurašyti 1945-aisiais.
Praėjus metams po amerikiečių vizito, 1928-ųjų rugpjūčio pradžioje, Klaipėdoje lankėsi prezidentas Antanas Smetona. Tąkart jo vizito tikslas buvo įteikti vėliavą čia dislokuotam 7-ajam pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkui.
Antanas Smetona šventėje, kurios metu Klaipėdoje dislokuotam Septintajam pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butegeidžio pulkui įteikiama vėliava (dabar – Klaipėdos universiteto miestelio teritorija). Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuotr.
„Sveikindamas pulką Respublikos Prezidentas nurodė, kad vėliavos pašventinimas iš tikrųjų jau yra atliktas daug seniau – pulko krauju kovose su Lietuvos priešininkais. Respublikos Prezidentas palinkėjo pulkui eiti garbingais savo šefo – kunigaikščio Butegeidžio keliais ginant tėvynę ir būti visada grasiems ir narsiems. Respublikos Prezidento kalba palydima pulko valio ir tautos himnu. Įteikimo iškilmėms pasibaigus pulkas praeina parado maršu pro Respublikos Prezidentą ir kariuomenės vadovybę. 2 val. dieną kareivinių kieme įvyko bendri pulko kareivių pietus, kuriuose atsilankė ir Respublikos Prezidentas. Vėliau buvo pulko karininkų pietūs, kuriuose dalyvavo Respublikos Prezidentas su palydovais ir kiti kviestieji svečiai. Po pietų pavakare Respublikos Prezidentas, kariuomenės vadovybės lydimas, apžiūrėjo, karo laivą „Prezidentas Smetona”. 19 val. įvyko pulko rautas”, – iškilmes aprašė „Lietuvos aidas”.
Gubernatoriaus nelaimė
Netrukus „Lietuvos aidui” teko aprašyti dar vieną vizitą, kuris vos nesibaigė tragedija. Rugpjūčio 7-ąją Klaipėdos krašto gubernatorius Antanas Merkys buvo išsiruošęs į Bitėnus, kur 70-mečio proga turėjo pasveikinti Mažosios Lietuvos atgimimo patriarchą Martyną Jankų.
Antanas Merkys – ketvirtas iš kairės. Narodowe Archiwum Cyfrowe nuotr.
„Kely atsitiko automobilio katastrofa. Trūkus padangai nebevaldomas automobilis, važiavęs 70 kilometrų greitumu, užvažiavo ant medžio ir visiškai sudužo. Gubernatorius p. Merkys gan pavojingai sužeistas į dešiniąją koją. Kartu su juo važiavo pulk. Liormanas, spaudos referentas p. Dėdelė ir gubernatūros skyriaus Pagėgiuos vedėjas p. Adomaitis, o taip pat šoferis buvo lengvai sužeisti. Nelaimė atsitiko tarp Priekulės ir Šilutės. Pirmą pagalbą nukentėjusioms suteikė Priekulės gydytojas d-ras Gralius. Atvykęs automobiliu apskrities viršininkas p. Simonaitis parvežė gubernatorių atgal į Klaipėdą. Sužinojęs apie nelaimę p. Jankus atsiuntė gubernatoriui užuojautos telegramą”, – rašė dienraštis.
Tąkart A. Merkiui viskas baigėsi laimingai – kitame numeryje laikraštis informavo, kad Klaipėdos miesto ligoninėje peršvietus rentgenu buvo nustatyta, jog dešiniosios kojos kaulai gubernatoriui nelūžo, yra tik dvi žaizdos, pati koja labai sutinusi. Prognozuota, kad po poros dienų gubernatorius galės pats atsikelti iš lovos.
A. Merkys Klaipėdoje gubernatoriavo iki 1932-ųjų gegužės vidurio.
Patriarchui – ordinas
Paskutinio M. Jankaus jubiliejaus – jo 80-mečio – minėjimas 1938 m. pavyko kur kas sėkmingiau.
„Tai buvo didingos ir nuoširdžios iškilmės, kurios dar kartą parodė koks nepaprastai tamprus ryšys jungia visas Lietuvos dalis į vieną, nedalijamą visetą. Jau išvakarėse šeštadienį atvyko į Bitėnus Martyno Jankaus aplankyti vilniečiai, tą vakarą Rambyno kalne buvo uždegta ant aukuro ugnis ir įvyko improvizuotas laužas, prie kurio susitiko keturių Lietuvos dalių atstovai: Mažosios, Didžiosios, Vilniaus ir Amerikos”, – rašė laikraštis, kartu informavęs, kad kitą dieną jubiliatui Klaipėdos krašto gubernatoriaus pareigas ėjęs dr. Sakalauskas Vyriausybės vardu įteikė Vytauto Didžiojo II laipsnio ordiną.
Martynas Jankus su svečiais prie Rambyno XX a. 4 dešimtmetyje. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.
Po apdovanojimo su dūdų orkestro maršu į M. Jankaus kiemą įžygiavo apie pusę tūkstančio karių, vadovaujami mjr. Naručio, kurie keliaudami į Nidą ir Palangą specialiai užsuko į Bitėnus pasveikinti patriarchą.
„Sveikinęs kariuomenės vardu pulk. Sarauskas pabrėžė, kad Martyno Jankaus pasėtoji sėkla yra davusi gausų derlių, štai kodėl kariai, gerbdami Mažosios Lietuvos Patriarchą, prašo priimti jį sėjėjo statulą. Elzei Jankutei buvo karių vardu įteikta gintaro dėžutė, o kitoms Jankaus dukrelėms po juostą”, – rašė „Lietuvos aidas”.
81-ąjį gimtadienį M. Jankui jau teko minėti Kaune, į kurį jis pasitraukė naciams 1939 m. kovą užėmus Klaipėdos kraštą. 1944 m. jis dar grįžo į Bitėnus, bet per Rytprūsių gyventojų evakuaciją buvo priverstas persikelti į Vokietijos gilumą, kur Flesburgo mieste mirė 1946 m. gegužės 23 d. eidamas 88-uosius metus.
Ledlaužiai – ir Klaipėdai, ir sovietams
Tarpukario vasaromis Klaipėdoje netrūko ir iškilmių, kurių kaltininkais tapo vietiniai laivų statytojai.
1930 m. liepos 5 d. Lindenau laivų statykloje į vandeni buvo nuleistas pirmas Lietuvos laivas, skirtas pagalbai ir ledų laužymui.
„Memeler Dampfboot” nuotr.
„Laivo nuleidimo iškilmėse dalyvavo daug aukštų svečių. Laivą pakrikštijo ponia Tūbelienė ir Klaipėdos krašto gubernatorius p. Merkys. Poniai Tūbelienei ir poniai Merkienei Lindenau dirbtuvių savininkas įteikė po gražų gėlių bukietą. Laivą krikštijant ponia Tūbeliene tarė: „Krikštiju tave „Perkūno“ vardu ir linkiu tau laimingo plaukiojimo“. Paskui krikšto motina sumalė šampano bonką į laivo korpusą. Tuoj po to buvo duotas signalas ir pirmas Lietuvos laivas „Perkūnas“ išplaukė i uostą, garsiu valio lydimas. Laivo krikštijimo iškilmėms pasibaigus, aukšti svečiai apžiūrėjo Lindenau įmonę ir naujai statomus laivus. Po to Lindenau namuose įvyko pusryčiai, per kuriuos buvo pasakyta eilė širdingų kalbų. Ledlaužio statyba buvo pradėta vasario mėn. Galutinas laivo vidaus įrengimas bus užbaigtas šį rudenį. Laivas turi 31,70 metrų ilgio, 7,60 metrų pločio. Jis turi 500 PS ir skiriamas locų tarnybai”, – rašė „Lietuvos aidas”.
„Perkūno“ krikštynos Lindenau laivų statykloje. Kadre – garbingų svečių tribūna, sukalta iš medžio ir papuošta tarptautinio jūrinių signalų kodo vėliavėlėmis. Į tribūną veda žalumynais papuošti laiptai. Tribūnoje – įmonės savininkas P. Lindenau, premjeras Juozas Tūbelis, ponia J. Tūbelienė. Į tribūną lipa kiti iškilmių dalyviai. Aplink tribūną susirinkusi minia darbininkų ir miestiečių. Toliau – gamybinis laivų statyklos korpusas. Lietuvos jūrų muziejaus nuotr.
Ledlaužis su Lietuvos vėliava plaukiojo iki Klaipėdos krašto anšliuso, o po to atiteko Vokietijai ir buvo pavadintas „Hermann“.
1935-ųjų liepą „Lietuvos aidas” pranešė, kad Lindenau firma nuleis į vandenį naują Sovietų sąjungai pastatytą ledlaužį. Tai buvo trečias laivas, kurį SSSR užsakė šiose Klaipėdos laivų dirbtuvėse.
„Nuleistas į vandenį antras Sov. Rusijos mišku firmai „Eksportles“ pastatytas laivas „Eksportles 28”. Nuleidimo iš kilmėms atvyko į Lindenau dirbtuves Sov. Rusijos pasiuntinybės pat. Koffmannas, rusų karo attachė Tjagunovas Klaipėdos krašto komendantas pulk. Liormonas, krašto direktorijos naria dr. Anysas, Grigaitis ir Rutkeraitis, latvių gen. konsulas ir kai kurie kiti konsulai, kiti valdžios ir įvairių firmų atstovai. Lygiai 12 val., laivu sirenų balsams palydint, laivas iškilmingai nuleistas į vandenį. Prieš kelias savaites toks pat laivas jau buvo nuleistas ir dabar jis galutinai baigtas paruošti. Netrukus ir šis bus visai baigtas. Tada abudu laivai išplauks į Archangelsko uostą. Abudu laivai skirti ledams laužyti ir pagalbai jūrų nelaimėse teikti. Tam turi jie visus moderniškus įrengimus. Be to, jie gali būti vartojami ir miško medžiagai plukdyti”, – apie liepos 8-ąją vykusias iškilmes rašė „Lietuvos aidas”.
„Memeler Dampfboot” nuotr.
Vėliau jis informavo, kad liepos 21 d. buvo išmėgintas ledlaužis „Eksportles 27“, kuris jau galutinai užbaigtas, o sparčiai baigiamas įrengti antrasis ledlaužis „Eksportles 28“ į Archangelską išplauks rudenį.
Dar po poros metų „Lietuvos aidas” pranešė, kad į sėkmingai dirbančią Lindenau laivų statyklą iš Dancigo atvilktas didelis dokas.
Puiki istorinė medžiaga. Sekmės.Lauksime daugiau.Pagarbiai Marija.