„Demokratija nėra anarchija“, – įrašą socialiniame tinkle antradienio vakarą paliko šalies vadovas Gitanas Nausėda po to, kada jo rėmėjai visą dieną mitingavo prie parlamento, o vėlesnį vakarą nusprendė apskritai blokuoti išejimus iš Seimo.

„Taip, piliečiai gali protestuoti ir reikšti savo nuomonę; Taip, politikai neturėtų kabinti piliečiams etikečių, o argumentuoti ir aiškinti savo sprendimus, net jei tai atima daug laiko, energijos, o kartais net gali atrodyti beviltiška. Tačiau demokratija nėra anarchija. Žodžio laisvė nėra laisvė įžeidinėti, o protesto laisvė nėra smurto laisvė“, – savo poziciją dėstė p. Nausėda.

Prieš kelis mėnesius p. Nausėda viskuo nepatenkintųjų mitingus rėmė sveikinimo įrašais, o jo patarėjas Povilas Mačiulis drąsino mitinguotojus susirinkusius prie prezidentūros.

Ar riaušės prieš parlamentą yra proga prezidentui pažvelgti į savo atvaizdą veidrodyje? Galbūt, tačiau labai tuo abejočiau. Nepanašu, kad šalies vadovas suprastų, kad jo flirtas su nepatenkintais visais bei viskuo yra viena priežasčių, kodėl įvykiai prie Seimo antradienį pasisuko tokiu kampu.

Policijos nuotr.

Išgirdęs apie tuo įvykius prisiminiau prieš kelis dešimtmečius prie Seimo įvykusią istoriją. Tada, 1991-ųjų sausį į parlamentą veržėsi įtūžusi „jedinstvininkų” minia. Seimą turėjo saugoti jo apsauga su policija. Pastaroji tąsyk vis dar nebuvo apsisprendusi, ką palaikyti mūsų nepriklausomybės byloje. Todėl tautos išrinktą parlamentą apgynė praktiškai jo prieigose susirinkę žmonės. Beveik be kraujo praliejimo.

Dabar sunku pagalvoti, kas įvyktų, jeigu tasai precedentas pasikartotų ir nuo apkvaitusių antivakserių parlamento ateitų ginti kita visuomenės dalis. Su trispalvėmis rankose ir montiruotėmis užantyje. Pilietinė priešstata, susidūrimai? Tol, kol viešosios tvarkos saugumo tarnybos pareigūnai sutelkti nelegalius migrantus saugoti.

Negali to atmesti. Nes prezidentas yra suinteresuotoji pusė. Jis nieko negali pakeisti, anksčiau drąsinęs šiuos savo rėmėjus. Jo ekscelencijai yra malonu girdėti savo rėmėjų drąsinačius šūksnius. Tačiau kada jų veiksmai tampa radikalūs, užtenka „feisbuko” ir raginimo išklausyti protestuotojų balsus.

Karvės mėšlas. Prieš keletą savaičių teko kelias dienas prasivolioti ligoninėje kartu su kaimynu-antivakseriu. Diskusijų apie politiką visai netroškau. Tačiau teko išklausyti jo pretenzijų dėl to, kad esu pasiskiepijęs dviejomis skiepų dozėmis (apie tai nugirdo iš palatos gydytojos). O jam tekę testuotis prieš patenkant į ligoninę. Iš pykčio paraudęs jis pasakojo man apie tai, ką „internetas rašo” apie skiepus, klausė, kodėl žmonės išgyja nuo tos ligos, nors vaistai nuo jos dar nėra išrasti. O pykčio priepuolį visada užbaigdavo sriūbavimu, kodėl panašias pažiūras turintys žmonės vadinami taip bjauriai – antivakseriais. O be to, kodėl Vytautas Landsbergis nejučiomis dabar panoro įsirašyti į šalies istoriją kaip prezidentas, niekada toks nebuvę. Na, ir aišku, kad Aleksandras Lukašenka yra geras vyras, tik Lansbergio anūkas sumanė su juo susipykti.

Kitaip tariant, jokios nuoseklios argumentų logikos. Su tokiu personažu diskutuoti nebuvo verta. Kita vertus, ir mano pastangos suvokti pažiūrų logiką taip pat buvo bergždžios. Taip ir išsiskyrėme. Jis nelabai suprasdamas, kodėl aš vengiu pritarti jo žodžių trydai (taip jau man atrodė). O aš – džiaugdamasis, kad vienintelis ligoninės kaimynas, ačiū Dievui, gana greitai mane paliko vienatvėje.Nes, kaip sakoma, atrasti bendrą vardiklį yra greičiausiai neįmanoma.