Vakar prie Seimo vykusio mitingo pirmojoje dalyje buvo girdėti šūksniai, kad tauta – ne foninis triukšmas. Liūdna pranešti, bet mitinge užsibuvusi žmonių dalis, ta, kuri iš darbo išeinantiems Seimo nariams į veidus rėkė klausimus, nelabai ir norėdami atsakymų, būtent foniniu triukšmu ir tapo. Foniniu triukšmu gerai organizuotiems, kraujo ištroškusiems provokatoriams, kurie labiausiai ir pasinaudojo šių žmonių silpnumu ir emocijomis, ko pasekoje buvo niokojamas pareigūnų turtas, žalojami pareigas atliekantys valstybės tarnautojai.

Užsibuvusių žmonių grupėse veikiant pavieniams, gerai organizuotiems asmenims, provokuojantiems konfliktines situacijas bei nukreipiant savo emocijose vargiai besiorientuojančios minios įniršį į surežisuotas situacijas patekusius Seimo narius, kai, pvz. sąmoningai užkliudomi Seimo nariai ir šaukiama, kad pastarieji stumdosi, kai raginama apsupti parlamento narių mašinas, net ir SU MAŽAMEČIAIS VAIKAIS VIDUJE, juos keikiant ir jiems grasinant, kai yra kišamos kojos, stumdomasi ar apipilami vandeniu net ir tie, kurie bandė atsakyti į išrėkiamus „klausimus”. Gerai situacija iliustruojama kolegos Andriaus Navicko poste. Nuoširdžiai rekomenduoju jį perskaityti.

Tai visgi protestuotojai ar pažeidėjai? Jeigu ignoruotume faktą, kad mitingo dalyviams pagal galiojantį teisinį reglamentavimą piketuoti leidžiama ne arčiau 75 m iki Seimo rūmų, ko jau savaime nebuvo laikomasi net ir dienos metu, oficialiai mitingas baigėsi 17 valandą ir viskas, kas vyko po to, turi būti laikoma veikla, vykdyta nesilaikant teisės aktų, arba kaip dabar yra mėgstančių sakyti, antikonstituciška.

Negalime toleruoti ar pateisinti žmonių, kurie blokuoja kelią pareigūnams, nesilaiko jų reikalavimų, priešinasi jiems. Įsidėmėkime. Tai – ne nukentėjusieji. Tai destruktyvūs pažeidėjai, ignoruojantys galiojančią tvarką ir nusistovėjusias nuostatas. Labai gaila, kad šalia jų galimai buvo ir suklaidintų, emociškai paveiktų žmonių. Tikiu, kad vis dėlto vakare tokių buvo mažuma.

Tad pirmiausia noriu padėkoti pareigūnams už sudėtingą vakarą, labai apgailestaudamas, kad ir jų, dirbusių savo darbą, tarpe buvo sužeistų. Taigi, vakar buvo daug chaoso, daug pykčio, daug vandalizmo.

Ryte dar bandžiau suprasti, ko nori žmonės, susirinkę prie Seimo (plakatai nurodė bent 8 priežastis, kodėl jie atėjo). Tikrai ne kalbėtis, nes dialogas ne kartuvėse vyksta. Tikrai ne reikalauti savo teisių, nes nei vienos nepasakė, nesikreipė argumentuotai, galų gale, net ir neišrėkė po langais.

Todėl, kad kaip jau dalinai užsiminiau kiek anksčiau, tai organizuotas, gerai apmokytas ir, matyt, apmokėtas, pykčio mitingas. Jis skirtas tam, kad savo šalies negerbiantys ir nemylintys žmonės turėtų kuo pasipiktinti, o Lietuvos priešai turėtų iš ko susukti propagandinius klipus, kaip viskas blogai.

Ar norėjosi išeiti pasikalbėti su „rinkėjais”? Ne. Man brangus manimi pasitikėjusių žmonių mandatas, tokių tikrai prie Seimo, manau, nebuvo. Neprarandu vilties, kad gebėtume bendrauti civilizuotai, nes nuolat bendraudamas su klaipėdiečiais, jaučiu adekvatumo bangą. Gal kartais piktesni, gal geranoriškesni, bet kalbantys ir dažniausiai girdintys.

O taip pat man, kaip kiekvienam normaliam žmogui, brangi gyvybė bei mano šeimos, mano komandos saugumas. Įtampos priimant visai šaliai svarbius sprendimus užtenka kasdien nuoširdžiai dirbant. Nepagerina situacijos neadekvatus vėliavų plėšymas, daiktų deginimas, Seimo narių puldinėjimas bei tyčiojimasis, jų automobilių gadinimas.

Šiandien tiesiog tapo akivaizdu, kad turime žmonių, kurie yra šalies priešai. Ir tiek. Ar dėl to imsiu mažiau tikėti Lietuvos ateitimi? Ar sumažėjo motyvacija dirbti vardan žmonių gerovės? Priešingai.