Pastatai saugo mūsų istoriją – nuo medinės pirkios iki sovietinio daugiabučio, kiekvienas pastatas atspindi to meto gyvenimą ir nėra geresnio istorijos saugotojo nei architektūra.
Visada iškeldavau sau klausimą, kodėl mano kaimas buvo „gyvas“ sovietmečiu, kodėl jis buvo pilnas žmonių ir dar anksčiau, o dabar jis miršta. Viskas logiškai (primityviai) paaiškinama – žmogus kaime nebegali patenkinti savo poreikių, jis negali gauti kvalifikuoto darbo. Tai yra tiesiog ratas – nėra žmonių, nėra ir paklausos jiems.
Latvijoje 68 % gyventojų gyvena mieste, iš jų 32 % Rygoje, 2020 metais daugiau nei 69% Estijos gyventojų gyveno urbanizuotoje teritorijoje. Lietuva taip pat neatsilieka nuo kaimyninių šalių – 68% šalies gyventojų gyvena miestuose. Gyventojų skaičius urbanizuotose teritorijose auga ir vis mažiau žmonių pasilieka kaimuose, o provincijų architektūra yra pasmerkta išnykti, jei ji nebus naudojama.
Galėtumėme rasti ne vieną pavyzdį vien tik Lietuvoje, kai istorinis pastatas iš apleistos vietovės tapo turistų traukos tašku, tokiu būdu padėdamas vietos bendruomenėms, seniūnijoms, savivaldybėms išgyventi. Tad šio straipsnio tikslas yra papasakoti apie nepelnytai pamirštą Mažosios Lietuvos provincijoje, Pagėgių savivaldybėje, mažame Natkiškių kaime esantį pastatą. Gal skaitytojas, lankydamas Mažąją Lietuvą, sustos apžiūrėti ir jį.
Pastatas pastatytas turtingo natkiškiečio Loise Klein užsakymu 1900 m. Pirminė jo funkcija buvo svečių namai su restorano patalpomis – ši vieta buvo pravažiuojama įvairių keliaujančių iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją ir atvirkščiai, tad žmonių, kurie apsistodavo nakčiai ar kitai, ko gero, netrūko. Pirmame pastato aukšte buvo išsidėsčiusios restorano patalpos, recepcija, o antrajame pastato aukšte suprojektuoti gyvenamieji kambariai.
Šis miestelis yra niekuo neišsiskiriantis iš kitų Mažojoje Lietuvoje. Dauguma gyvenviečių turi didesnį ar mažesnį, geriau ar prasčiau išsilaikiusį senamiestį su centrine aikšte su aplink ją susitelkusiais mūriniais pastatais. Tačiau šis pastatas yra kiek kitoks, negu paprastai galite pamatyti Mažojoje Lietuvoje.
Miestelio istorija
Natkiškių miestelis minimas jau nuo 1540 m., tačiau jo istorija prasideda, kai buvo nutiestas Natkiškius kirtęs Birštoniškių – Sartininkų kelias 1897 metais. Miestelis buvo strategiškai patogioje vietoje, kadangi jį kirto kelias, vedantis link Mažosios Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos pasienio posto, kuris buvo nutolęs vos tik 4 km nuo Natkiškių gyvenvietės. Miestelis plėtėsi, jame kūrėsi smuklės, svečių namai, parduotuvės. Gyvenvietė nors ir neturėjo legalios prekyvietės statuso, tačiau turėjo centrinę aikštę, grįstą akmenimis, kurioje vyko turgus.
Šio kelio atsiradimas lėmė miestelio plėtrą, 1904 m. buvo pastatyta Natkiškių evangelikų liuteronų mūrinė bažnyčia, kuri tuo metu buvo viena iš aukščiausių ir prabangiausių šio krašto bažnyčių.
1905 metais Natkiškių gyvenvietėje gyveno 412 gyventojų, o 1939 m. – jau 600. Natkiškiai buvo tipinė Mažosios Lietuvos gyvenvietė su įvairios paskirties architektūra – lentpjūve, smukle, viešbučiu, keletu parduotuvių, įvairiais ūkiniais pastatais, paštu, tačiau didelės dalies pastatų po karo neišliko. Vienas iš didžiausių praradimų yra 1944 m. sunaikintas bažnyčios bokštas. Bažnyčios bokšto bombardavimas lėmė ir vėlesnį visišką bažnyčios išardymą.
Paveikslėlyje matomo atkurto 1900-1934 metų miestelio plano aksonometrinis brėžinys yra Edith Spingies (moters, kadaise gyvenusios Natkiškių apylinkėse) rankomis piešto plano interpretacija.
Nors dalis miestelyje esančių pastatų išliko, tačiau jų architektūrinė išraiška gerokai kito, kai kurie svarbūs pastatai buvo visai nugriauti arba šiandien merdėja ir tampa griuvėsiais.
Centrinę Natkiškių aikštę, kur kadaise vykdavo turgus, kirto du tuo metu svarbūs keliai: Tilžė – Pagėgiai – Sartininkai ir Ropkojai – Timsriai. Sovietmečiu kito ir centrinės aikštės struktūra – važinėjant akmenimis grįstu grindiniu sunkiasvorėms mašinoms, aikštę teko užlieti asfaltu. Šiandien aikštė vis dar yra išlaikiusi keturkampę savo formą, o po asfaltu vis dar tebėra palaidoti senieji akmenys.
Centrinę Natkiškių aikštę tarytum į tris dalis dalina sovietmečiu suformuotos augalų salos. Nepaisant centrinės aikštės pakitimų, išliko didžioji dalis aplink ją stovėjusių pastatų. Tad centrinę miestelio aikštę galime vadinti Natkiškių senamiesčiu.
Buvęs viešbutis – vienas iš retų architektūros pavyzdžių
Vis dar išlikę istoriniai pastatai rodo buvusią šio miestelio gyvybę. Vienas iš tokių pastatų yra 1900 m. pastatytas viešbutis „Loise Klein“. Natkiškių centrinės dalies plane matyti, kad pastatas stovi centrinėje miestelio aikštėje, kur vyko intensyviausias gyvenimas.
Viešbutis „Loise Klein“ tapo Natkiškių veidu, natkiškiečių mentaliteto dalimi. Apie šį pastatą yra būtina kalbėti, nes jis yra vienas iš rečiau sutinkamų šios architektūros pavyzdžių Mažojoje Lietuvoje.
Mažojoje Lietuvoje apstu degto molio mūrinių pastatų, tačiau šis pastatas išsiskiria angliškos neogotikos bruožais – vertikalias akcentais, gėlių formos medalionais, o šio pastato išsaugojimas ir pritaikymas tinkamai funkcijai gali būti raktas į provincijų architektūros populiarinimo ir išsaugojimo pradžią.
Pastato istorija yra ganėtinai paprasta – pastatas pastatytas turtingo natkiškiečio Loise Klein užsakymu 1900 m. Pirminė jo funkcija buvo svečių namai su restorano patalpomis, nes ši vieta buvo pravažiuojama įvairių keliaujančių iš Mažosios Lietuvos į Didžiąją ir atvirkščiai, tad žmonių, kurie apsistodavo nakčiai ar kitai, ko gero, netrūko. Pirmame pastato aukšte buvo išsidėsčiusios restorano patalpos, recepcija, o antrajame pastato aukšte suprojektuoti gyvenamieji kambariai.
Anot Martyno Purvino, tokios architektūros pastatas yra kiek neįprastas mažoms gyvenvietėms kaip Natkiškiai. Jo teigimu, galbūt, L. Klein, būdamas pasiturintis, turėjo galimybę keliauti po Rytprūsius ir pasisemti architektūrinių idėjų savam viešbučiui.
Kokia buvo pastato paskirtis Pirmojo pasaulinio karo metu, nežinoma.
Po sovietų okupacijos, apie 1945 metus, pastato funkcija pradėjo kisti – jo dalis perdaroma į pradinę mokyklą ir biblioteką, kita dalis atitenka vietos savivaldai, o antro aukšto viešbučio kambariai perdaromi į gyvenamuosius butus. Natkiškiuose prasidėjus vienkiemių griovimų vajui – pastatų griuvėsius tiesiog užkasant po būsimais dirbamaisiais laukais, prasidėjo ūkinis – pramoninis miestelio klestėjimas. Atsirado poreikis Natkiškiuose įsteigti centrinę ūkio kontorą – tai įvyksta 1950 metais. Nuo šios datos ir prasideda didesni pokyčiai „Hotel Loise Klein“ pastate. Pastato patalpos dar kart perorganizuojamos ir pritaikomos centrinio ūkio darbuotojų kabinetams.
Vieni iš didžiausių pastato vidaus struktūros pakitimų įvyko 1974-1975 metais, kai pakeista pastato esminė vertikali jungtis – laiptai perkeliami į centrinę pastato dalį.
Paskutiniai pastato planai pagal 1998 m. kadastro bylos duomenis yra panašiausi į šiandieninę pastato struktūrą. Sovietmečiu pastatas buvo padalintas keletui savininkų, tad duomenys, esantys kadastro byloje, buvo suformuoti atskirais dokumentais – bendro pastato planas nebuvo suformuotas.
Šiandien pastato planas yra kiek pakitęs – pastatas padalintas į dvi dalis: Natkiškių seniūnijos ir medicinos paslaugų patalpas. Po 2021 m. vykusio estetinio remonto pastate atsirado papildomų atitvarų ir patalpų, kurių iki tol nebuvo.
Pastato fasadai išsiskiria išskirtinėmis vertikaliomis detalėmis – 12 bokštelių ant šiaurinio ir pietinio fasadų, šiuos bokštelius puošia įvairūs augalų motyvai – medalionai. „Hotel Loise Klein“ taip pat turi išskirtį frontoną, esantį virš pagrindinio įėjimo. Po 2000–aisiais įvykusios renovacijos pastato fasadų architektūrinė išraiška gerokai kito. Dėl kritinės bokštelių būklės jų buvo atsisakyta, jie buvo nugriauti. Taip pat renovacijos metu buvo nuimti dekoratyvūs lipdiniai, puošę fasadų viršutinius kampus. Tuo metu fasadai dar buvo išlaikę savo originalią išvaizdą, būdingą to krašto architektūrai – natūralios spalvos tinkas, langai puošti įvairiais raštais degto molio plytomis, prieš šią renovaciją ant pastato vis dar buvo matomi originalūs užrašai, byloję apie pradinę pastato funkciją. Po šios renovacijos pastatas pakeitė savo išvaizdą – sutrūkinėjęs tinkas buvo remontuojamas, vėliau visas pastatas buvo nudažytas.
Šiandien pastate yra įsikūrusi Natkiškių kaimo seniūnija bei medicinos paslaugų kabinetai. 2021 metais pastato antrajame aukšte buvo pakeisti mediniai langai į plastikinius, tad originalių langų jau nebeliko ir turbūt juos atkurti jau nebėra iš ko. Vis dėlto pastatas išlaikė savo esminius architektūrinius bruožus, būdingus Mažajai Lietuvai. Džiugu, kad pastatas išlaikė originalius, daugiau nei šimtmečio senumo balkono turėklus, pastato fasadai nėra visiškai sudarkyti ir galima įžvelgti prūsiškos statybos tobulumą.
Pastato fasadai šiandien.
Natkiškių seniūnijos, vietinių vadinamos „kontoros“, pastatui yra būtinas remontas, tačiau tinkamas – nesunaikinant to, kas dar išliko vertinga.
Šiandien galime tik interpretuoti, kaip Natkiškiai atrodė prieš šimtmetį ir kaip šis miestelis galėtų atrodyti, jei ne laiko ir istorinių aplinkybių
nulemti vienokie ar kitokie priimti sprendimai, susiję su šiuo ar kitais istoriniais pastatais Natkiškių kaime. Jei Natkiškiai ar kitos esančios Mažosios Lietuvos provincijos nenori prarasti savo vietovės unikalumo, jiems būtina saugoti tokią architektūrą kaip buvęs viešbutis „Hotel Loise Klein“.
Pastatas yra vis dar išlaikęs šias vertingąsias savybes: savo originalų aukštį ir aukštingumą (pastatas pastatytas ant kalvos, šį pastatą galima laikyti centrinės dalies užstatymo dominantu).
Atkurtas pastato buvęs aukštis su bokšteliais galėtų labiau pabrėžti šį pastatą kaip pastatą – dominantį Natkiškiuose.
Taip pat turėtų būti išsaugota pastato kompozicija, ji yra pakitusi tik minimaliai – T formos plano pastatas su mansarda ir dvišlaičiu stogu.
Atliekant bet kokius tvarkymo darbus istoriniame pastate yra be galo svarbu atlikti profesionalų tyrimą su išvadomis, kas pastate yra originalu ir saugotina. Šis pastatas išlaikė laikančiųjų (kapitalinių) sienų tinklą su segmentinėmis pleištinėmis sąramomis, langų ir durų angomis. Nors dekoratyvus plytų mūras ir tinkas ant fasadų yra prastos būklės, tačiau tai yra pagrindinis pastato akcentas, kurį būtiną prižiūrėti ir išsaugoti – dar kitaip vadinamas istorizmo, plytų mūro stiliumi.
Restauravus esamus pastato dekoratyvinius lipdinius (įvairius bokštelius, augalų motyvų ornamentus – medalionus) pastatui suteiktumėme „šviežią“ išvaizdą. Pastatas, netgi būdamas prastos būklės, atkreipia pravažiuojančiųjų dėmesį, o jei jis įgautų buvusią išvaizdą, gal net taptų vienu iš turistų lankomų objektų.
Natkiškių seniūnijos pastatas taip pat turi saugotinus pamatus su pastato savininko inicialais.
Atlikus išsamesnį tyrimą specialistai pamatytų, jog yra ir daugiau detalių, kurios yra vertingos: balkono turėklai, pastato stogo gegnių struktūra, pastato langų forma ir pan.
Labai daug pastatų Mažojoje Lietuvoje (ir ne tik) sunyko, tapo griuvėsiais tik dėl to, nes jie buvo nenaudojami. Su naujos funkcijos idėja ir strategišku istorinės architektūros populiarinimu provincijose galima ne tik išsaugoti pastatus, kuriuos mes patys laikome sau brangiais, bet laikui bėgant tokie pastatai išsaugos mus – mūsų istorinį palikimą ir išskirtinį mentalitetą.
Man labai malonu skaityti straipsnius apie mano tėviškę – Natkiškius. Pats esu gimęs Šlepų km., 2 km. nuo Natkiškių, pusiaukelėje link Timsrių km. Mano Mama A+A Ida Siurvilaitė- Bitinienė buvo baigusi Timsrių aštuonmetę? mokyklą. Aš mokiausi Natkiškių aštuonmetėje. Ačiū.