Yra filmų, kuriuos pažiūrėjęs gali lengvai konstatuoti – geras filmas, man patiko. Yra filmų, kuriuos pažiūrėjęs be jokio sąžinės graužimo ištari – visiškas š…Yra filmų, kuriuos gali pavadinti vidutiniškais – na, toks neblogas, žiūrėti galima. Ko gero, pastarųjų būtų dauguma.

O štai naujasis lietuviškas filmas „Izaokas”, kurį kažkas sumanė pavadinti detektyvine istorija, deja, nepriklauso nė vienai pradžioje išvardintai filmų kategorijai.

Pirma, jis tikrai netelpa į tradicinius „patiko – nepatiko” rėmus. Ne tiek dėl temos (kaip gali patikti istorija, kurioje veiksmas sukasi apie baisias 1941-ųjų metų žudynes?), kiek dėl istorijos perteikto pasakojimo būdo, manieros ir visos filmo stilistikos.

Akivaizdu, jog „Izaokas” patenka į vadinamųjų sunkių (arba gal tiksliau – nepatogių) filmų kategoriją. Jį nelengva žiūrėti nuo pat pradžių, kuri mane, beje, gerokai nuvylė.

Scena Kauno „Lietūkio” garaže priminė ne vieną kinematografinę klišę iš filmų apie Holokaustą – rusiški keiksmai, išdarkyti kūnai, viešos egzekucijos nugąsdino, jog bus nueita tradiciniu „blogi lietuviai – geri žydai” keliu. Ačiū kūrėjams, šis spėjimas nepasitvirtino, tačiau vis tiek pasirinkta filmo pradžia paliko retorinį klausimą – abejonę, ar išties tai buvo geriausias sprendimas.

Vėliau su kiekviena scena filmas augo – į plotį ir ypač – į gylį. Ypač augo jo emocinis užtaisas, sakyčiau, net emocinis nervas, pastiprintas patyrusių aktorių vaidybos, vykusio garso takelio ir operatoriaus darbo. Kai kuriais atvejais tų emocijų man pasirodė net per daug – ypač Alekso Kazanavičiaus, kūrusio Andriaus, Izaoko žudiko personažą, vaidyboje.

Tačiau labai nudžiugino talentingos aktorės Severijos Janušauskaitės, jau ne vienerius metus sėkmingai besifilmuojančios Rusijoje, sugrįžimas į lietuvių kiną. Nors jos kuriamas Elenos personažas šalia dviejų vyriškųjų – jau minėto Andriaus ir Gedimino, kurį vaidina aktorius Dainius Gavenonis, nėra pagrindinis, jis įstringa kone labiausiai – dėl tos beveik fiziškai juntamos aktorės charizmos bei sugebėjimo vien minimalistine veido išraiška perteikti dvasios skausmą.

Asmeniškai filmas man buvo sunkus ir net kažkiek atstumiantis ir dėl jame daugybės atvirų, perdėm natūralistinių scenų – stambių lavonų planų, kraujo, nuogybių, alkoholio, prievartos.

Kitas vertus, neatmestina, jog filmo autoriai to siekė sąmoningai – pastatyti žiūrovą į nepatogią padėtį, priversti jį pajusti diskomfortą taip pat, kaip jį, kiekvienas dėl skirtingų priežasčių, jaučia pagrindiniai filmo herojai.

Kai ten bebuvę, tačiau jauno filmo režisieriaus pavardę įsiminti visgi verta – Jurgis Matulevičius. Bus įdomu pasekti, kur link suks tolesnė jo kūryba.

O pirmą pilno metro jo vaidybinį filmą „Izaokas” visgi būčiau linkusi priskirti ne istorinio detektyvo, o istorinės dramos žanrui.

Beje, dėl istorijos.

7-ojo praėjusio amžiaus dešimtmečio pasakojamai istorijai galima būtų prikišti ne vieną „falsifikatą”. Vien ką reiškia rašytojo Gedimino Gutausko atvykimas iš Amerikos į tuometinę Lietuvos socialistinę respubliką…laivu (!)

Tačiau akivaizdu, jog ne veidrodinis pasakojamo laikotarpio aplinkybių atspindėjimas, tegul ir paremtas daugybe vykusių autentiškų garderobo, interjero ir kt. detalių, yra šio filmo esmė ir tikslas. Jis – gerokai gilesnis, tačiau kiekvienas žiūrovas jį sau turėtų įsivardinti pats. Klaipėdiečiai tą dar gali suskubti padaryti šią savaitę – filmas rodomas „Forum Cinemas”.