Klaipėda juodojoje zonoje, o pasiskiepijo pas mus dar tik pusė. Socialinė reklama neveikia. Neveikia todėl, kad siūlyti nepatikliems žmonėms „petį už laisvę“ ar „subinę už laimę“ nėra išmintinga. Jų (ribota ir klaidinga) patirtis sako, kad valdžios siūlomi tarsi ir geri mainai visada turi kažkur toliau sutartyje mažom raidėm surašytų papildomų sąlygų.

Martyno Vainoriaus nuotr.

Ne šitą atmestinai surašytą kontraktą reikia brukti skeptikams, o papasakoti jautrią ir gražią istoriją, kuri paliestų iki širdies gelmių ir paskatintų rikiuotis skiepykloje eilėmis. Ta istorija turi būti apie meilę.

Atsižvelgiant į tai, kad Šeimų maršo ir skeptikų aibės iš dalies persikloja, tai turėtų būti tradicinė santuokinė meilė, tačiau ir subtiliai erotizuota, kad nebūtų nuobodu. Ji turi būti pasakojama ne tik žodžiais, tačiau ir muzikos bei šokio kalba. Tos istorijos pasakojimo stilistika turi atsiremti į jaunosios kartos kultūrinę patirtį, būti jai sava. Ir ta jautri istorija būtinai turi būti pasakojama žmonių, kurie tikrai patys patyrė neigiamą šalutinį
vakcinavimo poveikį – tik tokiu atveju jų pasakojimas įtikins skeptikus.

Tokia istorija Lietuvoje yra.

Daktaras Vytautas Kasiulevičius gruodį paskiepijo savo žmoną ir dėl to patyrė didelį neigiamą šalutinį poveikį. Visuomenė matė tik mažąją to neigiamo poveikio dalį – liūdną profesoriaus pareiškimą ir heito bangą medijų komentaruose bei socialiniuose tinkluose. Tačiau, mano nuomone, dar galėjo būti ir ilgalaikių neigiamų pasekmių: gal pacientai išsilakstė pas Justę Latauskienę ar Valerijų Morozovą, gal Medikų sąjūdžio kolegos neatsiliepdavo telefonu ir gal net katinas namuose, priekaištingai žiūrėdamas į akis, pridirbo į batą. Pusmetį profesorius iš viešosios erdvės buvo kaip ir dingęs, o tai, manyčiau, rodo, kad neigiamos vakcinavimo pasekmės buvo ilgalaikės ir ne taip greitai pavyko su jomis susitvarkyti.

Kasiulevičių istorija – tai Romeo ir Džiujetos istorija, tik su laiminga pabaiga.

Yra ir puiki P. Čaikovskio muzika ta tema. Jeigu Vytautas su Raimonda nusifilmuotų socialinėje reklamoje „Romeo skiepija Džiuljetą“ (režisierius A. Eimulis, Čaikovskio remiksas G. Litinsko, choreografė A. Šeiko), toks 3 minučių klipas su laiminga pabaiga paskatintų skiepytis daugelį svyruojančiųjų. Tik, aišku, tektų išbraukti tą siužetinę liniją, kurioje dvasininkas, fra Lorenzo, patikliai merginai įbruka iki galo neištirtą, švelniai kalbant, preparatą. Tai žiūrovui gali sukelti nepageidaujamų analogijų su dabarties bažnyčios hierarchų aktyvumu vakcinos fronte.

Tokių nepageidautinų aliuzijų nėra kitoje archetipinėje istorijoje apie meilę ir sveikatą – Glucko operoje „Orfėjas ir Euridikė“. Aišku, antikinį siužetą irgi reiktų kaip nors modifikuoti pagal šiandienos reikalą: Raimondai galėtų įgelti šliužas su simboline karūna; ji jau svyruotų į Hadą, bet iš paskos ją pasivytų Vytautas su švirkštu, na ir toliau 10 sek. skiepytuvės vaizdas ir adresas.

Man tokia reklama būtų paveikiausia. Tačiau čia ir būtų tokios reklamos trūkumas: mes, Glucko mylėtojai, esame jau senelyzai, gerokai įgulę į septintąją dešimtį. Mokyklas baigėme gerokai anksčiau Švietimo reformos, dar spėjome tada pabaigti ir Universitetą, o ne universitetus ar kitas meškų akademijas, taigi visi jau esame drausmingai susiskiepiję. Mūsų agituoti nebereikia.

Ieškant klipui matricos, kuri būtų paveiki skeptiškam jaunimui <50, reikėtų ieškoti tokių muzikų, šokių ir dainų, kurie būtų jiems artimi, būtų jau nusėdę į to jaunimo estetinę atmintį.

Aš turiu jums tokių dainų.

Beveik nieko nereikėtų keisti Britney Spears dainoje Ooops! I‘ll do it again!

Ir kadruotės galima neliesti: pirmosiomis sekundėmis Raimonda numauna Vytautui mediko šalmą, toliau trumpas pokalbis su švirkštu rankoje – „Raimonda, before you go, there’s something I want you to have” – „Oh, it’s beautiful, but wait a minute, isn’t this my pfizer?..” Kito teksto galima nekeisti, Britnė ne prasčiau už Šekspyrą rašo. Gali angliškai mūsų klipe viskas taip ir likti – ta jų karta anglišku variantu labiau pasitikės. Na, ir šokiai pokiai po to dainuojant. Jeigu p. Raimondai jėgos aerobika būtų ne pagal pasirengimą, neabejoju, kad Agnija rastų kokį elegantišką taiči stiliaus choreografinį sprendimą.

Iš to paties lobyno poveikio pastiprinimui galima būtų panaudoti Jab me baby one more time!

Priminti buvusiems skeptikams apie antrąjį skiepą irgi juk reikia. Gimnazistus šokėjus galima būtų pakeisti Santaros klinikų direktoratu: po to, kai jie atsakomybę už Kasiulevičienės skiepijimą mėgino suversti žemesniajam personalui – jie tikrai yra verti čia būti įveiklinti. Baltos kepurės, chalatai. Fiziniai viršininkų duomenys galbūt irgi neatlaikytų originalo motorikos, taigi aš atsargiai sugestijuočiau Agnijai šokio elementus imti iš profesinio medikų šokio Jerusalema.

Galbūt toks krosoveris Agnijos rankose sukurtų netgi ir aukštesnę nei originalo pridėtinę vertę, jau nekalbant apie poveikį antivakseriams.

Pirmiesiems paskiepytiems medikams ir bankininkams jau laikas galvoti ir apie revakcinaciją, trečiąją dozę, – pusmetis jau praėjo. Trečiojo socialinės reklamos klipo pagrindu galėtų būti Gimmi more! iš patikimo tiekėjo.

Suprantama, originalo strypą reiktų pakeisti megašvirkštu. Ponia Raimonda, jau įgijusi sceninės patirties, šokyje galėtų atsiskleisti drąsiau. Jeigu kiltų abejonių dėl, hm, ar tikrai tai atrodys kaip norėtume, – klipą galima filmuoti Lietuvos banko Pinigų muziejuje: dideli pinigai visada papildomai erotizuoja. Kordebalete šokti ten galėtų patys banko darbuotojai su portfeliais. Tiesioginiame darbe jie turbūt nepersidirba: Lietuvos pinigų politiką reguliuoja Frankfurtas, komercinius bankus prižiūri Stokholmas, taigi mūsiškiai Raimondos kolegos galėtų rasti laiko treniruotėms.

Jeigu šis mano kuklus socialinės skiepų reklamos pasiūlymas atrodytų visuomenei priimtinas, reikia galvoti apie realizavimo buitį. Aš pats, kaip suprantate, miestui dirbčiau free of charge, Šeiko, Litinskas ir Eimulis galbūt irgi sutiktų triūsti pro bono.

Lieka įkalbėti Kasiulevičių. Į Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalieriaus gražiąją, gerąją asmenybės pusę kreipčiausi maždaug tokiais žodžiais: „Profesoriau, mano tikėjimą teisinga šalimi sudrebino ne Vaidas Lekstutis; jis manęs išduoti neturi galimybės. Kažkaip tą žaizdą gerai būtų užgydyti; aš manau, kad Jūs rastumėte tam jėgų. Juk nėra nieko nepataisomo ir vienareikšmiško: ta pernykštė istorija, kaip Jūs mylimai moteriai žūtbūt siekėte vakcinos, tuo metu atrodžiusi vienaip, šiuo metu gali pasitarnauti ir geram tikslui. Galų gale ir aš pats, jeigu būčiau tada buvęs koks Vakcinų Valdovas ir matyčiau, kad lieka šiaip jau išmestinų dozių, turbūt irgi sau atkakliai ieškočiau argumentų, kodėl geriau gelbstinčia vakcina skiepyti artimą gerą žmogų, o ne kažkokį man nežinomą, – gal net kokį nors visai to ir nevertą celofaną. Tad priminkime skeptikams tą istoriją, kad ir kaip asmeniškai skaudu ir gėda būtų prisiminti – galbūt taip mes išgelbėsime papildomų gyvybių, nepakartojamų Dievo kibirkščių šioje žemėje. Ir taip visi atsitiesime, tapę išmintingesniais ir geresniais vieni kitiems. Atleidę vieni kitiems, kad esame tik žmonės su savo baimėmis ir klaidomis.”

Na ir, aišku, reiktų gauti Britnės leidimą tokiems perdirbiniams. Nemanau, kad ji spyriotųsi. Britnės kūryba jau buvo su stulbinančiu rezultatu naudojama geriems tikslams.