Baltijos jūros ir Kuršių marių ekologinės problemos susijusios su daugeliu visuomenės gyvenimo sričių. Gamyba, žemės ūkis, pramonė, nuotekos, transportas – visa tai neigiamai veikia mus supančią aplinką. Koks iš tiesų yra užterštumo mastas, ką daryti su cheminio ginklo atliekomis, ar galima valgyti žuvį, pagautą mūsų vandenyse, ir kuriuose Lietuvos paplūdimiuose poilsiauti neverta? Apie tai kalbėjomės su Klaipėdos universiteto Jūros tyrimų instituto mokslų daktaru Sergejumi Suzdalevu.
2020 metų pradžioje Lietuvą sukrėtė žinia, kad nevalytos bendrovės „Grigeo Klaipėda“ nuotekos buvo išleidžiamos tiesiai į Kuršių marias. Po šio incidento Jūros tyrimų institutas žadėjo dalyvauti tyrime, įvertinti užterštumo mastą. Ar jums žinoma, kiek pasistūmėta, tiriant šį incidentą?
Apie šią problemą kalbama iki šiol. Kaip jūs žinote, prezidento administracija institutui net skyrė 4000 eurų dotaciją šiam reikalui ištirti. Kiek man žinoma, didžioji šios sumos dalis buvo skirta potencialios taršos, kuri galėjo patekti į Kuršių marias, sumodeliavimo darbams. Specialistai tyrinėjo įvairius tokios galimybės scenarijus. Pavyzdžiui, kas atsitiktų, jei sąlyginė dėmė, atsiradusi minėto incidento metu, patektų į vandenį, kur ji toliau judėtų, per kiek laiko ji pasiektų jūrą ar marių gilumą, kokiu greičiu ji judėtų ir panašiai. Kalbėdami apie bet kokius taršos išmetimus, mes juos siejame su Baltijos jūra, kadangi anksčiau ar vėliau jie ten atsiduria.
Esmė yra ta, jog norint sumodeliuoti situaciją, būtina žinoti, kaip ilgai tarša išsilaiko. Mes galime įvertinti situaciją, esant momentiniam išmetimui, tuo darbas ir būtų baigtas, tačiau jei nuotekos buvo leidžiamos ilgą laiką, tam reikalingas kitoks vertinimas. Be to, instituto darbuotojai vietoj tariamų išmetimų tyrinėjo marių dugno sankaupas, tačiau jose nieko ypatingai ekstremalaus nerado, bet tai neturėtų stebinti. Kuršių marių vanduo yra tekantis. Be to, nereiktų pamiršti, kad ši zona yra šalia Klaipėdos uosto, kurio teritorijoje veikia daugiau kaip 30 bendrovių, užsiimančių pačia įvairiausia veikla. Tai ir metalų, ir pavojingų medžiagų, ir trąšų krova, todėl pats marių fonas priklauso nuo įvairių faktorių. Kol kas vienareikšmiškai negalime pasakyti, ar būtent „Grigeo” pablogino marių vandens būklę. Taip teigti nebūtų visiškai teisinga.
Istorija su „Grigeo“ – ne vienintelis pavyzdys. Spaudoje nuolat pranešama apie tai, kaip stambios įmonės užteršia vandens telkinius ir aplinką. Šmėžuoja KLASCO, „Klaipėdos energijos“, „Rapsoilos“ ir kiti vardai. Ar nereiktų valstybei griežtinti kontrolės ir bendrovių atsakomybės už panašius pažeidimus, o gal laikui bėgant problema dings savaime?
Manau, jog Vyriausybė į tai galėtų žiūrėti griežčiau, nors mano nuomonė nėra paskutinė instancija, ji gali skirtis nuo daugumos nuomonės. Be to, subjektai, tai yra įmonės, kurių veikla gali kelti ar kelia žalą gamtai, turi pačios rodyti iniciatyvą ir stengtis padengti nuostolius. Pinigai ir pelnas – svarbu, tačiau dalį lėšų būtina skirti technologijų tobulinimui, inovacijoms, tam, kad ekologija kuo mažiau nukentėtų. Galiausiai juk visi mes čia gyvename, visi norime kvėpuoti tyru oru, maudytis švariame vandenyje. Savo ruožtu Seimo nariai irgi turi veikti situacijos pokyčių iš esmės linkme, keisdami teisines normas, teisė aktus ir reikalavimus. To reikalauja ir bendroji Europos politika. Šalis ir atskiri žaidėjai turi daugybę mechanizmų, prieigų prie fondų, reikia tuo tik naudotis.
Kaip jūs vertinate Baltijos jūros ir Kuršių marių vandens kokybę?
Kalbant apie konkretaus vandens telkinio cheminę sudėtį, būtina atkreipti dėmesį į konkrečius kriterijus. Pavyzdžiui, vandens žydėjimui įtakos turi organinės medžiagos – azotas ir fosforas. Jos į Kuršių marias patenka iš laukų, kuriuose naudojamos gausiai šių medžiagų turinčios trąšos. Kalbant apie šį rodiklį, jis negerėja, bet ir neblogėja. Aš šią situaciją įvardinčiau kaip stabiliai blogą. Mes prognozavome, kad 2020-2021 metais situacija pagerės, bet taip neatsitiko ir tai kelia susirūpinimą.
Kitas klausimas susijęs su tuo, ką mokslininkai vadina nematoma problema. Pastaruosius 7-8 metus aš užsiimu specifinių cheminių medžiagų, kurių negalima pamatyti, kol nepaimi vandens ar dugno sankaupų bandymams, tyrimu ir aptikimu. Viena vertus, galiu pasakyti, jog tam tikri rodikliai kalba apie gerėjančią situaciją. Pavyzdžiui, gyvsidabrio, kadmio ir švino – sunkiųjų metalų – koncentracija Kuršų mariose ir Baltijos jūroje pastarąjį dešimtmetį geroka sumažėjo – ir tai džiugina. Tam įtakos turėjo Europos Sąjunga (ES) ir Europos komisijos direktyvos, draudžiančios pramonininkams tokias pavojingas nuotekas išleisti į vandenį. Tai teigiamai paveikė supančią aplinką.
Tačiau, kita vertus, ne viskas yra taip sklandu, kaip gali atrodyti. Mes ir toliau gyvsidabrio randame gyvuose organizmuose. Pavyzdžiui, žuvų kepenyse, moliuskuose. Ir šio metalo koncentracija būna gana aukšta. Vadinasi, tarša yra istorinė: tai, kas į vandenį patekdavo prieš 20-30 metų, dabar atsispindi gyvūnuose.
Kas dar neramina mokslininkus?
Per pastaruosius 5-7 metus atsirado naujų teršėjų, susijusių ne tiek su pramone, kiek su mūsų visų buitimi. Tie produktai, kuriuos mes visi naudojame namuose, neišvengiamai patenka į aplinką. Pagrindinė problema – plastikas, vaistiniai preparatai bei jų atliekos ir antibiotikai. Šių produktų koncentracijos padidėjimas kelia nerimą. Ateity tai gali sukelti didelių problemų. Negalima atmesti, jog jų vandeny buvo ir anksčiau, kadangi prieš dešimtmetį mes neturėjome tokių technologijų, kurios būtų leidusios taip nuodugniai ištirti vandens būklę. Tai, kad mes mariose randame visiškai naujų cheminių medžiagų, neprideda optimizmo. Nenustebčiau, jei ši naujų medžiagų paletė pasipildytų dar ir kitomis.
Šią vasarą šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų poilsiavo mūsų pajūryje. Akivaizdu, jog jūs daugiau žinote apie priekrantės ekologinę situaciją, tad paklausiu taip: kuriuos paplūdimius poilsiui renkasi Jūros tyrimų instituto darbuotojai?
Prisipažinsiu, jog aš pats jūroje maudausi retai, bet ne dėl vandens kokybės baimės, o dėl to, kad mėgstu šiltas jūras, o pas mus ji gana vėsi. Jei poilsiauju čia, maudynėms mūsų pakrantėje renkuosi Kuršių neriją – Smiltynę, Nidą, Juodkrantę. Šių paplūdimių smėlis – natūralus, švarus ir baltas, o į šiaurinę dalį, t.y. už molo nuo Klaipėdos iki Palangos laikas nuo laiko tenka atvežti naujo smėlio. Bet iš esmės didelio skirtumo nėra. Galima pasiteškenti ir Giruliuose, ir Nemirsetoje. Bet gerti jūros vandens nereikėtų.
Neseniai jūsų instiutas vertino Baltijos jūros aplinką, remdamasis ES jūros strategijos direktyvos pagrindais. Universiteto bendradarbiai tradiciškai tiria Lietuvos ekonominės zonos Baltijos vandenis. Ar buvo aptikta kokių nors anomalijų?
Jau minėjau apie naujas taršos medžiagas. Kalbant apie kitus parametrus ir faktorius, norėčiau atkreipti dėmesį į povandeninį triukšmą. Jį imta tirti palyginti neseniai. Povandeninį triukšmą kelia transportas – jūromis plaukiojantys dideli laivai. Triukšmas ypač sustiprėja, kai įvairiose Baltijos jūros vietose vyksta karinės pratybos. Bombų sprogimai neigiamai veikia jūros aplinką – tai didelė problema, apie kurią anksčiau nebuvo kalbama. Susirūpinimą kelia ir cheminės medžiagos, aptinkamos jūros gyvūnuose. Tai mūsų galvos skausmas, kadangi situacija šioje srityje negerėja.
Kalbant apie jūros gyvūnuose aptinkamus sunkiuosius metalus, išskirtini du parametrai. Sakykime, jog pagautoje žuvyje aptikome, kad gyvsidabrio koncentracija jos kepenyse viršija leistiną normą. Žuvies savijautai tai nėra gerai, tačiau žmogui dėl to ji nėra pavojinga. Ją galima valgyti, nes tam tirti egzistuoja jau kiti parametrai.
Po Antrojo pasaulinio karo Baltijos jūroje buvo nuskandinta daugiau kaip 30 tūkst. tonų cheminio ginklo – tai viena iš skaudžiausių ekologinių temų. Vieni tvirtina, jog dėl to ateity gali kilti masinė tarša, jei chemikalai patektų į vandenį, kiti gi teigia, kad jokia katastrofa dėl to negresia. Kokia jūsų nuomonė? Ar šiuos klodus galima vadinti „tiksinčia bomba”?
Reiktų jų nejudinti, bet būtina stebėti, tirti vandens sudėtį, tačiau jokiu būdu nekelti panikos. Kalbėti apie šią problemą, žinoma, reikia, tačiau tuo pat metu nereiktų gąsdinti gyventojų. Būtina pateikti teisingą informaciją – faktus. Peržvelgę tų analizių ir tyrimų, kuriuos nes turime, rezultatus, pamatysime, kad dėl minėtų „skenduolių” matomi vizualiniai pakitimai. Pavyzdžiui, ant tų žuvų, kurios plaukuoja tuose rajonuose, kūnų buvo aptikta naujų dėmelių, tačiau daugiau nieko, kas patvirtintų ekologinės katastrofos grėsmę, rasta nebuvo. Mano nuomone, situacija yra stabili. Žinoma, reikia prisiminti ir žinoti, kad jūros dugne yra cheminio ginklo klodai, kurie gali irti ir keistis, kad būtinas monitoringas, bet panikos kelti nereikia.
Kalbant apie problemų sprendimą ateityje, gal verta pasaulio visuomenei pamąstyti apie tam tikro skafandro sukūrimą, kuris apgaubtų tam tikras pavojingas zonas panašiai kaip padarė Černobilyje?
Yra keletas problemos sprendimo variantų. Kalbama ir apie izoliacijos variantą, ir galimybę juos iškelti iš Baltijos jūros dugno, bet tai padaryti būtų gana sudėtinga. Bet kuriuo atveju, pradžioje juos tektų izoliuoti. Galbūt užantspauduoti konteineriuose ir iškelti į paviršių. Kuris iš šių variantų geresnis, labai sunku pasakyti. Matome, kad pastaruoju metu ES, Europarlamento ir kai kurių tarptautinių organizacijų dėmesys šiai problemai auga, todėl per artimiausią dešimtmetį turėtume išgirsti apie naujus sprendimo būdus.
KLASCO teritorija dažnai krovos metu pasidengia kraunamų Belaruskalij ir Achemos trąšų dulkėmis. Tas dulkes į Kuršių marias nuplauna lietus arba tirpstantis sniegas. Kodėl šios problemos niekas nenagrinėja (nei visuomenės sveikatos centras, nei AAA, nei KVJUD)? Šiemet nematytai gausiai žaliavo visa Danės upė, žaliuoja ir jūra, ir paplūdimiai. Apie tai poklabyje nutylėta, susidaro įspūdis, kad mokslininkai dirba sau, o mes gyvename sau. Kam reikalingas mokslas, jei nėra praktinės naudos; o jei yra teikiamos išvados po 30 metų – jos bevertės. Turime prisiminti, jog Baltijos jūra yra tarp penkių labiausiai užterštų jūrų pasaulyje!