Krašto apsaugos (KAM) beigi kariuomenės (LK) vadovai šią savaitę pasiūlė žiniasklaidai stulbinančią, pasididžiavimą šalimi keliančią istoriją. Vienuolika kariuomenės specialiųjų operacijų pajėgų karių chaoso apimtame Afganistane (ne tik sostinės Kabulo oro uoste) gebėjo išgelbėti 176 žmones ir pargabenti juos Lietuvon. Evakuotieji – Lietuvos kariškiams keletą metų padėję pagalbininkai/vertėjai beigi jų šeimų nariai, kurių Lietuvoje dabar laukia migracijos procedūros ir nelengva migranto dalia.

Teisingas KAM ir kariškių viešųjų ryšių žingsnis. Laimingai pasibaigusios operacijos scenarijus vertas kino studijos. Be to – labai „į temą” pandemijos, neteisėtos migracijos iš Baltarusijos ir aštrių vidinių rietenų draskomai Lietuvai. Tačiau ta proga norisi pažymėti keletą dalykų.

Pirmasis – stačiai generalinis: Lietuvos kariuomenė ir ypač jos specialiosios pajėgos yra vienas geriausių dalykų, kurie šioje šalyje yra nutikę nepriklausomybės laikais.

Lietuvos kariuomenės nuotr.

Kiti aptarimo verti reikalai yra labiau liūdnesni. Tiksliau klausimai.

Kariškių pagalbininkų evakuacijos iš Afganistano problemą KA ministras Arvydas Anušauskas anonsavo maždaug prieš savaitę ligi laimingos jos pabaigos. Tačiau minėjo visiškai kitus skaičius, kurie nesiekė trisdešimties. Per savaitę išaugo net devyniskart.

Prisimenant chaosą Kabulo Hamido Karzajaus oro uoste, reiktų sakyti – negaila. Tegul šie žmonės džiaugsis gyvenimu ir laikys save laimės kūdikiais. Juolab net ir baisiausiame košmare negalime įsivaizduoti, kuo baigsis krizė Afganistane, Jungtinių Amerikos Valstijų administracijai nusprendus iš tos šalies išvesti karines pajėgas.

Tačiau vieno pokalbio su kolega metu tąsyk kilęs klausimas: ar kariškių pagalbininkai-afganai prieš imdamiesi tokios, savo šalyje pavojingos veiklos, buvo sudarę atitinkamas veiklos sutartis, kurios – logiškai – turėtų numatyti ir evakuacijos galimybę. Be to – irgi logiška – jeigu toks punktas būtų buvęs, p. Anušauskui netektų spėlioti, kokio skaičiaus žmonių likimu būtina pasirūpinti.

Prieš keletą metų man yra tekę bendradarbiauti su tarptautine organizacija (su būstine JAV), kurios tikslas – žiniasklaidos ir žurnalistikos kokybės gerinimas ir mano darbo sutartyje apie specialius draudimus beigi evakuaciją iš neramumų purtomos šalies (jeigu esu ten nusiųstas iš Lietuvos) sąlygos buvo įrašytos atskiru punktu.

Lygiai dėl to pradėjau tam tikras profesines pastangas, kurios tapo šiokiu tokiu detektyvu. Pirmiausiai KAM interneto svetainėje pateiktu adresu personalo klausimais išsiunčiau užklausą prašydamas pateikti tipinės darbo sutarties, kokią pasirašė pagalbininkai/vertėjai Afganistane, pavyzdį. Tylu.

Kadangi ministerijos pareigūnai vis taip pat aktyviai pasakojo apie gelbėjimo operaciją Afganistane, kitą dieną užklausą pakartojau. Tik šįkart adresuodamas ją KAM viceministrui. Tylu.

Paskutinis žingsnis – kreipinys kartu su išdėstyta problema pačiam ministrui Anušauskui per „Facebook” socialinį tinklą. Atsakymas po kelių valandų – rašykite viešųjų ryšių specialistams, jie pateiks atsakymus.

Iš tikrųjų, jau kitą dieną po užklausos gavau tokio turinio atsakymą: „Jūsų prašomo sutartys yra komercinio pobūdžio ir jautraus turinio. Be to, jose yra asmens duomenų, kurių atskleisti be asmens sutikimo, negalime. Todėl prašomų sutarties pavyzdžių pateikti negalime.”

Maždaug tuo pat metu LNK televizijos kolegos kamantinėjo buvusį kariuomenės vadą, Seimo narį Arvydą Pocių, kuris sakė, kad pagalbininkų/vertėjų išgabenimas iš Afganistano yra Lietuvos kariškių garbinga, tačiau viso labo gera valia, o ne teisinis įsipareigojimas. Matyt, todėl dar po kelių dienų, komentuodamas SOP vienuoliktuko operaciją ir 176 asmenų atgabenimą iš Kabulo dabartinis kariuomenės vadas Valdemaras Rupšys pažymėjo, kad jau po operacijos radosi dar keletas žmonių Afganistane, kurie norėjo būti evakuoti. Jiems laimė, deja, nenusišypsojo.

Kurdami šią sėkmės istoriją mūsų kariškių vadai iš savo dėmesio lauko išleido dar vieną svarbų aspektą iš vadinamosios institucinės atminties. Ponas Anušauskas pasakoja, kiek ir kokių šalių kariškiai lietuvių „broliams aitvarams” padėjo įvykdyti operaciją Afganistane. Mini, kad „du kartus suskraidė ir mūsų „Spartanas” (taktinis transporto lėktuvas C-27). Problema ta, kad šio tipo orlaiviams, skrendant nuo Lietuvos ligi Afganistano būtini du arba trys tarpiniai nusileidimai: man skrendant šiuo maršrutu prieš keletą metų teko leistis Konstancoje (Rumunija) ir Tbilisyje (Sakartvelas). Tačiau, atrodo, niekur neteko girdėti, kad šioje operacijoje būtų buvę naudoti strateginiai transporto lėktuvai C-17 „Globemaster”, kuriuos kartu su kitomis 11 Vakarų šalių Lietuva dalyvavo perkant dar 2008 metais.

Tąsyk Lietuvos indėlis, įsigyjant tris amerikiečių „Boeing” kompanijos gamybos lėktuvus, siekė 33 mln. litų. Už jį buvo užtikrinta, kad lietuvių kariškiai juo galės naudotis maždaug 45 skrydžių valandas per metus. Šiuo metu šie orlaiviai, pasak KAM atstovų, yra dislokuoti Vengrijos Papos karinių oro pajėgų bazėje ir Lietuvos jurisdikcijai nepriklauso.

Be atsakymo pakibęs klausimas: ar lietuvių kariškiai „Globemasterių” naudojimo limitą savo reikmėms 2021-aisiais jau išnaudojo, kad skubios ir sudėtingos operacijos reikalu logistikos galimybių teko prašyti kitų valstybių?