Rugsėjo 15 dieną Klaipėdoje, Kultūros fabrike numatoma „Taško teatro“ premjera – monospektaklis „Būti“ pagal to paties pavadinimo Dovilės Katiliūtės pjesę.

Aktorė Jūratė Martinaitytė, kadras iš monospektaklio „Būti“ .

Klaipėdoje reziduojantis „Taško teatras“ buvo įkurtas Valentino Masalskio 2017 metais, pernai jis kultūros ministro pripažintas profesionaliu teatru.

Dovilės Katiliūtės sukurtos ne jaunesnesniems kaip 14 metų amžiaus asmenims skirto spektaklio dramaturgijos pagrindas – tikros moterų, susidūrusių su neplanuotu nėštumu ar abortu, istorijos.

„Dokumentinė medžiaga suteikia pjesei intymumo, autentiškumo, atskleidžia itin jautrias temas, kuriomis visuomenėje kalbėti dažnai nepatogu. Ką pasirinkti? Nėštumo nutraukimą ar gimdymą neturint jokios paramos? Spektaklyje atskleidžiami būties ieškojimai – kaip „būti“? Kaip gyventi su savo pasirinkimu? Kaip kovoti su šių pasirinkimų psichologinėmis pasekmėmis? Kaip nugalėti socialinę atskirtį ar vienišumą? Žinia apie neplanuotai užsimezgusią gyvybę priskiriama prie didžiausių gyvenimo sukrėtimų, nes sprendimo akimirką žmogus suvokia, kad gyvenimas bet kuriuo atveju pasikeis negrįžtamai. Visuomenėje vyraujančios kritiškos nuostatos neabejotinai paveikia: šią patirtį moterys slepia, bijo apie tai kalbėti ir kreiptis pagalbos, o blogiausia – ryžtasi nelegaliai įsigyti medicininių preparatų nėštumo nutraukimui namuose, taip rizikuodamos savo sveikata”, – rašoma teatro pranešime spaudai.

Anot jo, režisierė Livija Krivickaitė žiūrovus kvies susitapatinti su pagrindinio personažo – jaunos merginos, susidūrusios su neplanuotu nėštumu, istorija. Pasimetusi dėl patiriamo streso ji užsiregistruoja abortui, tačiau prieš tai yra pakviečiama apsilankyti konsultacijoje, kur
specialistės patvirtintų jos apsisprendimą. Pasirinkta monospektaklio forma paryškina neplanuotą nėštumą išgyvenančios moters vienišumą, bejėgiškumą. Aktorė, priešingai nei įprasta monospektakliuose, čia kuria ne vieną, o septynis skirtingus vaidmenis. Tokiu būdu ji atstovauja
skirtingoms moterų socialinėms grupėms ir atskleidžia spektaklio temą iš skirtingų perspektyvų. Šis sprendimas, anot režisierės, leidžia žiūrovams pajusti slapčiausius ir jautriausius moterų istorijų aspektus, apie kuriuos dažnai nutylima.

„Spektaklis paneigia įsitikinimą, jog ši tema aktuali tik siaurai moterų grupei. Atskleidžiami platesni neplanuoto nėštumo mąstai, kurie slapta vyrauja visuose socialiniuose sluoksniuose ir remiantis „Krizinio nėštumo centro“ patirtimi – paliečia tiek moteris, tiek vyrus”, – rašoma pranešime.

„Spektaklyje gausu dviprasmiškumo, šmaikščių situacijų bei nesusipratimų, dažnai žmonės vengia sunkiomis temomis kalbėti atvirai. Spektaklyje vyraujanti pakili nuotaika, komiškos situacijos bei humoras tarsi natūrali pagrindinės herojės apsaugos priemonė. Siekdami išvengti moralizavimo ir gąsdinimo mes ją pateikiame kaip natūralų, žmogaus suformuotą reiškinį, kuris prasidėjo atsiradus galimybei kontroliuoti žmonijos gimstamumą. Neplanuotas nėštumas ar aborto reiškinys iš pažiūros labai tamsios temos, tačiau pasirinkus tinkamą pažinties būdą ši istorija pasakojama edukuojant žiūrovą, skatinant jį permąstyti savo atsiradimą bei tikslą šiame pasaulyje. Žmogiškasis skausmas dažnai priverčia atsigręžti į esmines vertybes, todėl spektaklyje daug meilės ir šviesos, o pasirinkti, būti ar ne – kiekvieno asmeninis reikalas”, – teigia režisierė L. Krivickaitė.

Spektaklio baigiamoji dalis – su neplanuotu nėštumu ar abortu susidūrusių žmonių nuotraukų paroda, kurią lydės tikros jų patirtys ir liudijimai. Parodos vizualųjį pavidalą sukūrė menininkai Rytis Aliukonis ir Aistė Alksnytė. Ši paroda bus eksponuojama kaip meninė – socialinė akcija, kuri įrodo, jog spektaklyje atskleidžiama problema yra opesnė nei visuomenėje įprasta manyti.

Šiuo metu parodoje 14 istorijų, dalis jomis pasidalijusių žmonių pageidauja anonimiškumo, todėl šie žmonės buvo fotografuojami atskleidžiant gestus, siluetą, nuotaiką, atmosferą, tačiau slepiant tapatybę. Dalis jų su abortu ar neplanuotu nėštumu susidūrė netiesiogiai – tai ištiko jų vaikus ar vaikaičius, seseris ar tetas, tačiau palietė ir jų gyvenimus.

Pasak režisierės, socialinė paroda „Esu“ gimė iš mano didelio noro suprasti, kokia yra reali padėtis Lietuvoje, kaip jaučiasi tie žmonės, kurie tyliai vaikšto tarp mūsų slėpdami, jog kažkada jiems teko visa tai patirti.

„Mano atrinkti ir kalbinti žmonės – nuostabūs savo atvirumu, noru dalintis patirtimi ir perspėti aplinkinius, kad neplanuotas nėštumas nebūtinai virsta gyvenimą sutepusia tragedija, reikia tik drąsos kreiptis pagalbos. „Krizinio nėštumo centro“ darbuotojos savo profesionalumu, psichologinės pagalbos žinių bagažu mane maloniai nustebino. Ten dirbančios moterys mus konsultavo rašant dramaturgiją, padėjo suprasti, kaip iš tiesų jaučiasi neplanuotai pastojusi moteris, todėl tapo kūrybos partnerėmis. Žinoma, kartais gyvybės išsaugojimas yra neįmanomas, ir legalų abortą pasirinkusios moterys lengviau atsidūsta, kad tai mūsų šalyje padaryti įmanoma. Mano supratimu, mes turime padėti moterims priimti jų širdies sprendimus, o visa tai, kas vyksta po sprendimo akimirkos – yra jų ir TIK jų reikalas. Tada nelieka vietos nuomonėms, teisimui ir smerkimui. Tikiuosi ateis laikas, kai apie tai kalbėti nebebus gėda, o šis spektaklis pasieks reikiamus žiūrovus”, – teigia režisierė.