Kol žaibas netreks, mužikas užpakalio nepakels. /Liaudies patarlė/
Noriu pasidalinti savo gyvenimo tarpsniu, kad galbūt išgelbėčiau nors vieną vyrišką gyvybę ir vyriškumą.
Rytas prasidėjo, kaip visada, nuo rytinės mankštos, vandens procedūrų, skiltelės česnako, vandens stiklinės ir kavos puodelio. Viskas – kaip visada. Vėliau – „Delfi“ peržiūra ir kelionė į maisto prekių parduotuvę. Žmona darbe, todėl reikia ruošti pietus, susipirkti produktus iki 10 valandos, kol parduotuvių neokupavo „ugninio“ vandens gerbėjai.
Pusę vienuolikos pusryčiai ir antra kava. Po kavos kažkoks negeras jausmas: maudimas pilvo gale. Gal laikas į tualetą? Kažkodėl pila stiprus, šaltas prakaitas, penis atrodo sprogs, akys plečiasi! Žvilgsnis nukreiptas į unitazą. O siaube! Vietoje šlapimo – kraujas, nemažai išbėgo ir krešulių. Durnos mintys sukasi galvoje ir skubus skambutis žmonai – ji juk slaugytoja. Kad negąsdinčiau žmonos, pokalbį pradėjau nuo žodžių „neišsigąsk“.
Žmona konsultuojasi su šeimos gydytoja. „Gal koks akmuo užkimšo šlapimtakį?“, – garsiai svarsto gydytoja. Bet sužinau, kad šlapimtakiai – du. Patarimas: pabandyti padaryti į stiklainį – dėl tyrimų. Atsigeriu mineralinio vandens, bet atrodo, kad nesinori šlapintis. Bandau save raminti: „O gal praeis“. Po gerų dviejų valandų, antras bandymas į stiklainį. Du valgomi šaukštai kraujo, dar daugiau šalto prakaito ir abejonių. Laukimas…
Žmona grįžusi iš darbo ir pamačiusi stiklainį, siūlo kviesti greitąją. Aš dar turiu kvailų iliuzijų dėl pasišlapinimo. Bandau eiti į lauką pasivaikščioti su žmona, tačiau šlapimas jau spaudžia ne tik pūslę, bet ir smegenis. Kalbos baigtos: žmona kviečia greitąją ir renka mano daiktus.
Viltis – durnių mama, o aš dar manau – išsisuksiu. Greitoji atvyksta greit, man gal net per greitai. Medikai matuoja pulsą ir spaudimą. Atvykstame į Klaipėdos universitetinę ligoninę, kuri pasitinka šūkiu: „Mes – viena šeima“. „Dieve, aš nenoriu į šią šeimą“, – galvoju sau.
Priėmimo skyriuje laukė keletas nelaimėlių: moteris sumušta akimi, vyras su rankos įtvaru ir aš. Laukimas ir nežinia žudo. Pagaliau slaugytoja nuvedė į priėmimo chirurginį skyrių. Gydytojas urologas liepia mautis kelnes ir „triusikus“. Po trumpo pokalbio įvyksta kateterinė intervencija į mano penį. Akys lipa iš orbitų, skausmas susimaišo su gėdos jausmu. „Tuoj turėtų palengvėt“,- išgirstu gydytojo balsą ir matau, kaip pildosi dviejų litrų plastiko maišas.
„Aš – pimpačkiukas, terbinis”,- šmėsteli mintis.
Esu paprašomas persėsti ant kitos kušetės, nes eilėje laukia pagyvenęs vyras. Šalia, po avarijos, guli vyras su galvos įtvaru, moteriai siuvama galva – visiškas konvejeris.
Ateina sesutė apsirengusi kosmonauto kostiumu ir paima tepinėlius Covid ištyrimui. Kelionė į karantino testo laukimo palatą. Tokia laikmečio realybė. Atslūgus skausmui, matyt, užmigau. Testas – neigiamas. Kelionė į urologinį skyrių.
„Gyvenimas – kaip penis. Kol minkštas – jo neišdulkinsi! Kai kietas – jis tave dulkina”. Dručkis, knygos „Dievo namai“ rezidentas.
Palatoje – keturios lovos ir du senbūviai. Vyrai mane sutinka draugiškai, nors ir naktis. Susipažįstame. Vyresniam – prostatos bėdos, jaunesniam – auglys. Slaugytoja supažindina su ligoninės taisyklėmis.
„Valio, aš ne vienas „pimpačkiukas, terbinis“! Visi mes – nelaimės broliai.
Šeštadienį mano gydytojas budi. Atskubėjęs šnekteli apie gydymo eigą ir tekinas lekia pas kitus pacientus. Antradienį manęs laukia operacija.
Nors išeiginės, atvyksta dar vienas nelaimėlis. Visos palatos pilnos. Per Coroną ir mūsų vyrišką kvailumą – daug užleistų ligų.
Bandome juokauti ir kelti vienas kitam nuotaiką. „Optimistas sutraiško kraugerę blakę ant sienos. Pridėjęs ranką prie nosies: „Kvepia brendžiu“. Pesimistas sukioja rankoje gero brendžio taurę, šildo ją delnais, – „smirda blakėm“. /Anekdotas/
Slaugytojos dirba nesustodamos: lašelinės, kateterių statymas, vaistų leidimas, tvarstymas ir dar tūkstantis kitų darbų. Suskambus „nelaimės skambučiui“ – ristele pas mus, nelaimėlius. Naktimis ir dienomis šlapimo pūslių „melžimas“ į kibirėlį, maisto išdavimas, vežimas į chirurginį skyrių ir dar daug kitų, nesibaigiančių veiklų. O jos juk jaunos moterys ir mergaitės, be mūsų, „limpių“, turi ir savo gyvenimus. Jos dar šypsosi, guodžia, atsakinėja į mūsų ne visada korektiškus klausimus. Dieve, kokios jos slaugytojos? Tikros gailestingumo sesutės. Duok Dieve joms, už tokį sunkų, pasiaukojantį, bet taip mums, „limpiams“, reikalingą darbą, didžiausios laimės, pagarbos ir sveikatos.
Kraujuojančių ir skubių ligonių tiek daug, kad mano operacija nukeliama į ketvirtadienį. Ir vėl kankinantis laukimas. Palatoje – tikras konvejeris: vieni išvyksta į reabilitaciją, kiti – namo, o eilėje jau laukia nauji nelaimėliai.
Kitos dienos rytą sulaukiu truputį informacijos apie gydymo eigą ir ateities perspektyvas.
„Dar gyvas! Nesulauksite, kad mirčiau!”,- sarkastiškai juokauju ne tik su gydytoju, bet ir su namiškiais.
Šiuo pasakojimu noriu padėkoti savo gydytojui Titui Telksniui už žmogiškumą, gerumą ir labai reikalingą pagalbą. Dėkoju urologinio skyriaus sesutėms: Rūtelei, Virginijai, Astai, Ievai. Kiek galite ilgiau išlikite gailestingumo seselėmis, o ne slaugytojomis.
P. S. Vienos statybinės firmos reklamos užrašas ant autobuso: „Pats laikas keisti gyvenamą vietą”. Gaila, bet autobuso Nr. 11 ir jo maršrutas – į kapines.
Vyrai, nebūkime buki. Tirkimės pas šeimos gydytojus nors kartą per metus. Eikime į mums skirtas programas, nes perfrazavus biblijinę tiesą – mylėkime save, kad galėtume mylėti savo artimuosius.
Toks žmogaus gyvenimas. Ligų ir ligonių yra įvairiausių. Linkiu pasveikti, linkiu nesusirgti. Laiku rūpintis savimi ir artimaisiais.