Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2021-09-16 |
Gyvenime, kaip ir gaisre, net sudėtingiausiose situacijose galima rasti išeitį. Tuo neabejoja Klaipėdos priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 1-osios komandos skyrininkas Romualdas Arys, buvęs profesionalus krepšininkas, dvidešimt vienerius metus gesinantis gaisrus.
„Man svarbu, kad tai, ką darau, turėtų prasmę. Ugniagesio gelbėtojo darbas – ne pinigai. Tai – gyvenimas. Tai, su kuo šiame darbe susiduri, visam laikui įkrenta į širdį. Kai pamatai išnešto iš gaisro žmogaus akis, kai sužinai, kad jis gyvas, tai nepasveriama ir nepamatuojama,“ – pranešime spaudai kalba R. Arys.
Apie ugniagesio gelbėtojo darbą jis gali pasakoti valandų valandas moksleiviams, kariams, visiems, kas šia profesija domisi. Pasakoti su užsidegimu, nes, pasak jo, šis darbas uždega. Beje, vaikai visada laukia ugniagesių gelbėtojų, todėl kad tie susitikimai su juo būna ne valdiški, ne dėl paukščiuko.
Jo teigimu, gerus darbus daryti visada malonu. Gerumo tiltą jis tiesia ir globos namų auklėtiniams, praradusiems tėvus, kviesdamas juos pasisvečiuoti į savo sodybą, kad vaikai galėtų pasimėgauti jaukia aplinka ir jo šeimos sukurto landšafto grožiu. Jis pasirūpina ir jų naujametinėmis dovanėlėmis ar ekskursija, sužinojęs, kad jiems trūksta lėšų.
„Anksčiau buvau didelis bailys, bet ugniagesių darbe nėra laiko baimei. Esi tas, kuris gali. Kai žinai, ką turi daryti, darai, nes tai kiekvieno mūsų pareiga, – apie darbo ypatumus pasakoja jis. – O pirmasis krikštas gaisre buvo, kai degė Palangoje kurhauzas, kurį gesinome 12 valandų. Tada sakiau, kad grįšiu ir išeisiu, bet sulaukiau patarimo palaukti nors tris dienas… Paskui buvo kelias paras trukęs Smiltynės gaisras. Teko būti pirmosiose gretose. Buvom be miego, prakaitas žliaugte žliaugė, buvo iki kraujo nutrintos kojos… Dirbom visi, bet po gaisro gavom pasiūlymą pateikti vieną žmogų apdovanojimui…“ Pasak R. Ario, tokie įvykiai visada apnuogina, parodo, kas stiprus, kas silpnas, jie moko ir brandina.
Pasak jo, ugniagesiai gelbėtojai susiduria su įvairiomis pavojingomis situacijomis, kurių net filmuose nepamatysi. Yra buvę ir taip, kai prieš kelerius metus gesinant durpyną teko ant rankų ugniagesį gelbėtoją išnešti, nes guminiai batai tada taip nutrynė kojas, kad šis negalėjo net eiti.
„Ugniagesio gelbėtojo darbe reikia ne tik įgūdžių, bet pašaukimo ir širdies,“ – teigia R. Arys, nes tokie žmonės telkia stiprią ir darnią komandą. Vienas jų, jo nuomone, tarnyboje buvo skyrininkas Jonas Baliutavičius, ne tik profesionalus naras, bet ir gebantis kitiems patarti ir padėti žmogus, neseniai išlydėtas į pensiją.
„Tokių žmonių reikia ieškoti su žiburiu. Jį visi pažinojo ir gerbė, jis turėjo patirties ir žinių, bet kartu ir daug žmogiškumo,“ – sako Romualdas.
Jo teigimu, tarnyboje daug kas priklauso nuo joje dirbančių žmonių. Jei yra pagarba, supratimas, palaikymas, tai ir visi darbai gerai eisis. Tiesa, anot jo, tai nesukuriama per dieną, bet prarasti tai, kas sukurta, galima ir per kelias minutes.
Kaip atgaiva jam po visų išbandymų – kerintis augalų pasaulis ir landšafto kūrimo galimybės. Todėl baigęs budėjimą R. Arys imasi šių darbų. Šį pomėgį, beje, perėmė iš savo tėvų. Jis džiaugiasi, kad gyvenime pavyko atrasti save. Ir ne tik krepšinio aikštelėje ar kovojant su ugnies stichija, bet ir šeimoje kuriant jaukią aplinką ir puoselėjant medelyną.
Parašykite komentarą