Pasirodo, sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys buvo teisus prieš keletą savaičių sakęs, kad COVID-19 pandemija Lietuvoje ima virsti nepaskiepytų žmonių pandemija. Kelių jaunų šalies duomenų analitikų komanda praėjusiąją savaitę paskelbė apie savo atliktą tyrimą. Jame patvirtino tiesas, kurios buvo daugmaž žinomos iš šalių, kuriose panašūs tyrimai buvo atlikti anksčiau.

Analitikų pagrindinis tyrimo objektas – klausimas, kokią įtaką visuomenės imunizacijai ligi šiol turėjo skiepijimas populiariausia ir, ko gero, geidžiamiausia Lietuvoje vakcina, pagaminta kompanijų „Pfizer/BioNTech”. Išsamesnį tyrimo aprašymą galima sužvejoti Statistikos departamento interneto svetainėje. Ypač tiems, kurie diskutuodami skausmingu skiepijimo klausimu mėgsta remtis argumentu „Internete rašo”. Tokiems personažams gali būti svarbu tai, kad tame „internete” ne tik juodu ant balto viskas išguldyta, bet ir piešinėlių bei grafikų pridėta.

Tuo tarpu – prie svarbesnių tyrimo išvadų. Tyrinėtos vakcinos efektyvumas, lyginant ja pasiskiejusius ir vadinamus antivakserius (o ištirta keli šimtai tūkstančių, po lygiai vienų ir kitų) siekia maždaug 85 proc. Kitaip tariant, pasiskiepijus nuo COVID-19 šiais skiepais, tikimybė užsikrėsti, o jau sunkiai susirgti ir mirti yra velniškai maža. Tai pabrėžė ir premjerė Ingrida Šimonytė.

Lietuviška problema yra ta, kad nemažai didžiausioms medicininės rizikos grupėms priklausančių žmonių tebežaidžia frondą ir skiepus ignoruoja. Jie patys atsiduria pavojuje, taip pat net patys to nesuprasdami dalina užkratą kitiems.

Ligi šiol sukurtos vakcinos nėra tobulos, todėl ypač tiems žmonėms, kurie jau amžiuje bei turi įvairių gretutinių negalių, virusas tebėra pavojingas. Vis dėlto pasiskiepiję žmonės suserga nepalyginti rečiau, o miršta, lyginant su nevakcinuotaisiais santykiu 1:20.

Čia slypi viena moralinė visuomenės problema. Galima sakyti, kad iki šiol Lietuvoje buvo visiškai užtikrinta vienos filosofe besivadinančios moters deklaruota teisė susirgti it laisviems žmonėms. Kas norėjo, galėjo nesiskiepyti, susirgti ir numirti. Tiesa, „kovidiniuose” ligoninių skyriuose dirbantys medikai bei savanoriai nėra pasakoję, kad kurie nors „fliakais” vietoje plaučių kosėjantys pacientai kelyje myriop būtų siuntę medikus ant trijų raidžių.

„Už laisvę, už Lietuvą!”. Taip pamitinguoti visi protingi, o COVID-19 vis dėlto – ne lengva gonorėja.

Taigi kaip į absoliučios mažumos teisę susirgti, o svarbiausia – apkrėsti užkratu kitus, taip pat ir pasiskiepijusius, turi reaguoti pasiskiepijusi diduma visuomenės? Gerbti tą teisę?

Leisti bendrus viešuosius pinigus už „laisvų žmonių” gydymą, pilti kanalizacijon nepanaudotas vakcinas (aišku, kad ne kanalizacijon, tačiau ne čia esmė)? O gal pasiskiepijusieji turi teisę į segregaciją, kuria dėl įteisinto galimybių paso dabar yra kaltinama Vyriausybė?

Man asmeniškai į tai nusispjauti. „Perskaitęs internete” aš daugmaž įsivaizduoju, kad bene pusė nesiskiepijusių anksčiau ar vėliau virusą pasigaus ir persirgs viena ar kita ligos forma. Taip pat žinau, kad 60-70 proc. tų, kurių gyvybę palaiko ar dėl kovido komplikacijų palaikys dirbtinio plaučių ventiliavimo aparatai, laukia neišvengiama kelionė pas Abraomą.

Bijau tik, kad tiems pasionarijams, kurie sakys ar rašys tomis progomis nekrologus teigdami, esą be laiko iškeliavusieji užtat mirė kaip laisvi žmonės, kas nors gali brutaliai išspardyti pasturgalius. Nors ir dėl to man nusispjauti.

Aš – pasiskiepijęs žmogus – pasiilgau padoresnio, nekarantininio gyvenimo, noriu, kad COVID-19 kilometru aplenktų didesnę dalį mano giminės, kuri pasisikiepijo. Tai mano teisė ir esu pasiryžęs už ją kovoti.