Man vėl pasisekė – praeitą savaitę pabėgau nuo blogo oro Lietuvoje ir – svarbiausia – nuo viską persmelkiančio lietuviško gyvenimo durnumo. Kas tai – protingesniam aiškinti nereikia. Pabėgau į Šveicariją. Nuostabi šalis! Ypač mums. Ir ne tik savo gamtos ir miestų grožiu, kas – liudiju – yra tikra ir nesumeluota.

Labiausia pribloškia tai, ką sužinai apie tos šalies žmones. Pasirodo, jie myli savo šalį (kaip ir lietuviai, tik šie daugiau žodžiais), didžiuojasi ja (kaip ir lietuviai, šie bent jau Žalgirio mūšiu) ir viską daro, kad čia jiems, šveicarams, gyventi būtų dar geriau, nors, atrodytų, kur jau čia jiems daugiau.

Dabar apie mūsų ir jų skirtumus. Jų daug ir ne visus mes net pajėgūs suvokti. Bene labiausiai mane pribloškė faktas, kad visi jauni šveicarai trokšte trokšta tarnauti savo kariuomenėje. Tai (privalomoji tarnyba) trunka tik metus (kaip ir Lietuvoje), bet jei šveicaras į ją dėl kažkokių priežasčių (pvz., objektyvių – dėl sveikatos) nepašaukiamas, jis jaučiasi blogai, todėl jam stengiamasi sudaryti bent jau alternatyvios tarnybos (Šveicarijai!) galimybę, pvz., medicinos ar slaugos srityse.

Apie lietuvius, norinčius tarnauti savo šalies kariuomenėje, man teko girdėti. Iš propagandinio LRT. Tačiau ne mažiau, o gal daugiau (daug daugiau) teko girdėti apie lietuvius, norinčius išsisukti iš tarnybos Lietuvos kariuomenėje.

Karinę tarnybą baigę šveicarai grįžta namo su karine uniforma ir pilna ekipuote, įskaitant asmeninį ginklą (!) Visa tai saugoma jų namuose ir naudojama kas kelinti metai juos pašaukus į eilinius karinius apmokymus, kurie trunka 1-2 mėnesius.

Į tuos apmokymus šveicarai paprastai eina noriai, nes valdžia viską apmoka, pirmiausia – negautą atlyginimą (vidutinis Šveicarijoje – 4-5 tūkst. frankų per mėnesį). Be to, sakoma, kad per tuos apmokymus šveicaras gauna progą… pailsėti nuo savo šeimos, pabūti normalioje vyriškoje kompanijoje. Kas be ko, ir su vienu kitu alaus bokalu laisvadieniu.

Taip pat sakoma, kad šveicarai nestorėja. Ir viena pagrindinių priežasčių – pastorėjęs jis neįtilptų į savo namuose laikomą karinę uniformą. Naujos jam valdžia neduos. O ji kainuoja nemažus pinigus (keliolika tūkstančių). Taupiam šveicarui gaila taip neracionaliai elgtis su nuosavais pinigais. Geriau jau nestorėti.

Dabar vietoj šveicaro įsivaizduokime lietuvį su ginklu, kurį jam paliktų po privalomos tarnybos. Bet gal geriau nereikia. Ką žinai, gal tą ginklą lietuvis panaudos ne tik prieš savo artimuosius ar kaimynus, bet ir – o siaube – prieš nuosavą valdžią? O čia jau ne tik Raskevičius, bet ir pats Anušauskas galėtų pradėti kinkas drebinti.

Ir dar – šis tas pabaigai.

Lietuvos banko ekonomistai kala mums į galvą, kad Lietuva su savo mokesčiais yra labai liberali. Atsidurtumėt jūs kokioje Šveicarijoje, tada ir sužinotumėt, kas yra dideli, sako jie… Na, atsidūriau ir užėjęs į parduotuvę pasidomėjau – turiu kvailą įprotį domėtis, koks svetur PVM.

Tai štai, pranešu, turtingoje Šveicarijoje PVM maisto produktams – 2,5%, alui – net 7,7%. Lietuvoje, patys žinote, viskam – 21%.

Ir iš ko tiems šveicarams valdžia algas moka?