Gyvenant laikais, kai keisti darbo vietas ar net profesijas tampa kone prestižo reikalu, sunku rasti žmonių, visą savo sąmoningą gyvenimą išdirbusių vienoje vietoje. Klaipėdos „Ąžuolyno“ gimnazija gali pelnytai didžiuotis, kad šios mokslo įstaigos bibliotekos vedėja Skaistutė Vaičikauskienė dirba čia nuo pat pirmos savo darbinės biografijos pradžios dienos. Ir šį rudenį mokykloje pasitiko jau penkiasdešimtąjį savo rugsėjį.

S. Vaičikauskienė toje pačioje darbovietėje šiemet pasitiko jau penkiasdešimtąjį rudenį. Asmeninio archyvo nuotr.

Nuostabus kolektyvas

Vis labiau užjūrio šalių viliojamiems lietuvaičiams gali būti sudėtinga suprasti, kaip įmanoma 50 metų skirti vienai darbovietei, tačiau S. Vaičikauskienė turi tam elementarų paaiškinimą.

„Niekada negalvojau apie bėgančius metus. Labiau laukiau, kol užaugs vaikai, kol sulauksiu anūkų, kol jie paaugs. Apie savo ar darbinės veiklos jubiliejus net nesusimąstau. Jie savaime ateina. Pradžioje dirbau Klaipėdos 14-oje vidurinėje, kuri keitėsi – tapo „Ąžuolyno“ vidurine mokykla, o 1996 m. – „Ąžuolyno“ gimnazija. Per tą laiką teko dirbti ne su vienu įstaigos vadovu. „Ąžuolyno“ gimnazijos kolektyvas draugiškas ir visapusiškai nuostabus, bendravimas lyg gražioje šeimoje. Jei jis toks nebūtų, gal tiek ilgai ir nebūčiau čia dirbusi. Jaučiu malonumą būdama šio kolektyvo nare, tad neskaičiuoju prabėgusių metų. Ir nė vienos dienos nepasigailėjau, kad čia esu. Per tuos 50 metų nesu su niekuo susipykusi, o ir susierzinti nemoku – per daug branginu gyvenimą. Savo mylimai „Ąžuolyno“ gimnazijai linkiu kuo plačiau įleisti galingas savo medžio šaknis į mokslo dirvą, nepasiduoti audringiems pajūrio vėjams bei didžiuotis savo gabiais auklėtiniais. Ilgai ir laimingai!“ – džiaugėsi ir linkėjo bibliotekos vedėja.

Studijavo 17 metų

Tarsi pats likimas S. Vaičikauskienę vedė į biblioteką.

„Vilniuje studijavau rusų kalbą, tačiau sukūriau šeimą ir mokslus teko apleisti, nes auginau vaikus. Pradėjau dirbti šios mokyklos bibliotekoje. Sudėtinga buvo važiuoti mokytis į sostinę, tad tuometinė mokyklos direktorė E. Montvydienė patarė studijas tęsti Klaipėdoje. Savame mieste ėmiau studijuoti ikimokyklinę pedagogiką. Vilniuje jau buvau penktame kurse, o čia vėl viskas iš naujo, tačiau namų sienos padeda. Sesijoms ruošdavausi iš anksto, sekėsi ir gavau išsvajotą diplomą. Nors studijuoti teko net 17 metų, bet tikslą pasiekiau (juokiasi). Iš pradžių Klaipėdos 14-oje vidurinėje mokykloje dėsčiau ir rusų kalbą, penktoms-šeštoms klasėms – „Gamtos ir žmogaus“ kursą, vėliau likau dirbti tik bibliotekoje. Bibliotekininkystės nestudijavau, tačiau nuolat tobulinausi kvalifikacijos kėlimo kursuose,“ – prisiminimais dalijosi S. Vaičikauskienė.

Anot jos, biblioteka ir knygos ją traukė nuo vaikystės. Dar būdama maža žaisdavo, jog draugams dalina knygas, užveda kartoteką ir t.t. „Ir netikėk žmogus vaikystės svajonėmis,“ – šypsojosi bibliotekos vedėja.

S. Vaičikauskienės darbo bibliotekoje pradžia 1971 metais. Asmeninio archyvo nuotr.

Bendraujant įdėmiai klausosi

Gebėti parinkti žmogui grožinės literatūros knygą daugeliui prilygtų pranašystei, nes sudėtinga atspėti, kas galėtų sudominti kitą asmenį.

„Bendrauji ir įdėmiai klausai. Mėgstu stebėti ir suaugusius, ir vaikus. Ir pataikau, kokia knyga jiems patiktų! Nepasakyčiau, kad šiuolaikinis jaunimas nemėgsta skaityti. „Ąžuolyno“ gimnazijos auklėtiniai labai daug mokosi, tad jiems lieka mažiau laiko grožinei literatūrai. Ir, žinoma, kaip visi jauni žmonės jie „neišlenda“ iš mobiliųjų telefonų ir planšečių. Tačiau ir tai gali būti naudinga: jaunimas skaito elektronines knygas bei mobilius įrenginius naudoja privalomai literatūrai skaityti. Mūsų mokyklos auklėtiniai – 1-4 gimnazijos klasės – jau susiformavę jaunuoliai, gerai žinantys, ko nori. Turime ir labai daug skaitančių, degančių noru sužinoti kuo daugiau. Kitam paskaičius vieną tinkamą knygą kyla noras ieškoti panašių“, – akcentavo bibliotekos vedėja.

Laimė gyventi Lietuvoje

Knygų profesionalė pasakoja, kuo skaitančiam naudingos knygose pateikiamos tiesos.

„Skaitydamas tarsi išgyveni kitų žmonių gyvenimus. Aš skaitydama galiu ir apsiverkti. Knygos labai giliai pasiekia mano širdį. Nors pasitaiko knygų, kurios tiesiog „nesiskaito“, nuobodžios, bet jei „stringa“, aš jų skaitymą atidedu ir laukiu kito karto. Gal tiesiog nuotaika ne ta ar kitos aplinkybės. Knygos įdomumas priklauso ir to, kaip reaguoji, kas vyksta tavo gyvenime. Be to, kiekvienai knygai savas laikas: vieną kartą bandai ją skaityti – netinka, paimi po dešimtmečio – ideali. Dar pati besimokydama mokykloje esu bandžiusi rašyti eilėraščius, bet vėliau mečiau. Skaityti ir kaligrafiškai rašyti man patinka labiau. Seniau išrašydavau ir „Ąžuolyno“ gimnazijos baigimo atestatus, tačiau šiuo metu jie išspausdinti kompiuteriu“, – pasakojo S. Vaičikauskienė. 

Po metų klaipėdietė švęs kitą garbingą jubiliejų.

„Su vyru kartu gyvename jau 49-erius metus. Užauginome du vaikus, džiaugiamės trimis anūkais ir viena proanūke. Visi gražiai sugyvename. Svarbiausia, kad visi gyvename Lietuvoje. Tai vis retesnė laimė, kai apsižvalgai aplinkui. Gyvenime būna juodo ir balto, tad svarbu neužsidaryti, bendrauti su žmonėmis ir į viską žiūrėti pozityviai“, – patarė energingoji „Ąžuolyno“ gimnazijos bibliotekos vedėja.

Teisininkė, „Ąžuolyno“ gimnazijos auklėtinė Eglė Zemlytė:

„Perduokite S. Vaičikauskienei sveikinimus ir nuo manęs! Aš kartais net susigraudinu ją prisiminusi. Dėl tokio man labai gražaus nebylaus mudviejų bendravimo ir bendradarbiavimo. Jo net neidentifikavau mokydamasi mokykloje, tik po daugelio metų įvertinau. Aš lankydavausi mokyklos bibliotekoje ne tik privalomos literatūros pasirinkti. Ir, pamenu, bibliotekininkė ant stalo krašto būdavo padėjusi krūvelę galimai man patiksiančių knygų. Niekada primygtinai jų nepiršdavo, gal net apskritai ir nepakomentuodavo, tik parodydavo, kad štai, pasižiūrėk. Aš per daug nesigilindama paimdavau ir perskaitydavau. Nepamenu daugelio jų pavadinimų. Kažkodėl pamenu tik knygą apie Džeinę Eir ir dar kažkokią panašią. Bet visos man buvo įdomios, su visomis kažkaip ji pataikydavo. Anuomet taip natūralu viskas atrodė. Mama įdomią knygą pasiūlo, močiutė. Na, ir bibliotekininkė taip pat. Bet mama ir močiutė mane gerai pažinojo, o bibliotekininkė apie mane galėjo spręsti tik pagal tai, kokias knygas aš pati išsirenku paskaityti. Na, gal dar ir pagal amžių sprendė. Kažkada jau būdama vyresnė susimąsčiau, kad niekada gyvenime man niekas tiek daug įdomių knygų perskaityti nėra pasiūlęs, išskyrus mamą, močiutę ir mokyklos bibliotekininkę. Šiek tiek gėda, kad nebuvau įsiminusi jos vardo. Skaistutė. Taiklus vardas. Išties mano vaikystės skaitymo pasaulis jos dėka buvo skaistesnis!”

„Ąžuolyno“ gimnazijos direktorė Vilija Prižgintienė:

„Skaistutė Vaičikauskienė – mūsų bendruomenės siela. Tai profesionalė, kuri visada ir visiems pasiruošusi padėti, patarti. Jos pagalbos ar patarimo prireikia visiems – pradedant nuo moksleivio, daugybės kitų bendruomenės narių, baigiant mokyklos direktore. Mūsų Skaistutė apdovanota įvairiausiais gabumais: kaligrafiškai rašo, daro atvirukus ir paveikslėlius. Nors ji pagal amžių vyriausia gimnazijos darbuotoja, mus žavi ir  jos noras tobulėti profesinėje srityje, įvaldyti vis naujas informacines technologijas. Mūsų gimnazijos biblioteka puikiai modernizuota, o MOBI sistema joje įdiegta vienoje iš pirmųjų Klaipėdoje. Išskirtinės jos žmogiškosios savybės ir begalinis atsidavimas bendruomenei: jai rūpi, kad mūsų gimnazijai gerai sektųsi. Visus žavi jos humoro jausmas, gebėjimas laiku ir taikliai pajuokauti ir taip sumažinti retkarčiais pasitaikančią įtampą. Šis žmogus – Dievo dovana mūsų bendruomenei! „Ąžuolyno“ gimnazija neįsivaizduojama be S. Vaičikauskienės – kiti darbuotojai pradėjo dirbti vėliau. Nors šiandien natūralu keisti darbovietes, mes turime ir daugiau ilgai čia dirbančių žmonių, pavyzdžiui, gimnazijos pavaduotoja ugdymui mokykloje dirba 40 metų. Kad darbuotojai išlieka pas mus ilgai, bendruomenės indėlio taip pat esama. Juk jei būtų blogai, žmonės išeitų, o „Ąžuolyno“ gimnazijoje darbuotojų kaita nedidelė, išeinama į užtarnautą poilsį arba aukštesnes pareigas kitose įstaigose. Labai retai mokykla paliekama dėl to, kad čia žmogus nepritapo. Kad gimnazijoje mikroklimatas tinkamas, rodo ir kasmet atliekami bendruomenės tyrimai. Man, kaip mokyklos  vadovei, tai labai  svarbu, juk žmogus gali dirbti ir pasiekti puikių rezultatų tik tada, kai gerai jaučiasi. Kitais atvejais galima gerai dirbti, kai pati veikla labai patinka. Aš darau išvadą, kad mūsų bendruomenės nariai priklauso abiem šioms kategorijoms: ir patenkinti, ir atsidavę. Mes nesame verslo atstovai, negalime pasiūlyti konkurencingo atlyginimo, tad ne didesnė alga profesionalus gimnazijoje išlaiko. Išlaiko žmogiški ryšiai: pagarba, supratingumas ir bendradarbiavimas”.