Pirmasis visiškai atviras naujienų portalas
2021-10-10 |
Skaitant laikraščių ir interneto portalų antraštes, gausias publikacijas ir politikų pareiškimus apie paskutiniu metu gerokai pagausėjusius imigrantų iš buvusių sovietinių respublikų srautus Lietuvoje, visuomenėje formuojasi gana tendencingas požiūris į juos. Apie atvykėlius iš Ukrainos, Baltarusijos, Rusijos bei kitų NVS šalių neretai atsiliepiama paniekinamai – vien tik kaip apie pigią darbo jėgą. Tuo metu daugelis išvardintų šalių gyventojų į Lietuvą atvykti yra kviečiami kaip aukštos kvalifikacijos specialistai. Kita dalis jaunų žmonių Lietuvą renkasi dėl mokslų ir Klaipėda šiuose procesuose vaidina svarbų vaidmenį.
Mieste yra keletas aukštųjų mokyklų, kurios vilioja studentus iš užsienio. Pavyzdžiui, tarptautiniame LCC universitete mokslas vyksta angų kalba, o Klaipėdos universitete (KU) 2019 metais kelias naujas programas pradėta dėstyti ir rusų kalba. Ši aukštoji mokykla siekia pritraukti išeivius iš posovietinės erdvės, atverti jiems naujus horizontus ir galimybes tolimesnei savirealizacijai ne tik jų šalyse, bet ir Europos Sąjungoje. Šiuo metu KU turi 11 finansuojamų vietų Rytų partnerystės ir Kazachstano studentams. Aukštosios mokyklos vadovybės teigimu, susidomėjimo rusų kalba dėstomiems dalykams netrūksta.
Projekte „Vakarai – Rytai”: kryptis – Klaipėda” pasakojame jaunų, perspektyvių, atvirų rusakalbių studentų, atvykusių studijuoti Klaipėdą iš artimojo užsienio, istorijas.
Naujas „Atviros Klaipėdos“ herojus – KU magistrantas Semion Burmistrov. Į Lietuvą jis atvyko prieš ketverius metus iš Kalugos. Iš pradžių iš Rusijos kilęs vaikinas apsistojo ir pradėjo mokytis universitete Vilniuje, bet po tam tikro laiko nusprendė atvažiuoti į Klaipėdą.
21-erių Semionas mokėsi Maskvoje, o po to nusprendė išbandyti savo jėgas užsienyje. Anot jo, Lietuva buvo vienas pagrindinių variantų, apie kurį jis galvojo, kai rinko, kur mokytis.
„Aš gimiau Kalugoje, anais laikais būtent prie šio miesto buvo LDK siena. Baigiau mokyklą Maskvoje. Gavau atestatą ir atvykau siekti aukštojo išsilavinimo į Lietuvą, įstojau į Vilniaus kolegiją. Pernai man buvo įteiktas bakalauro laipsnis, bet pasirinkau tęsti studijas ir įgyti magistro laipsnį, bet jau ne sostinėje, o kur nors kitur. Klaipėdos miestas ir vietos universitetas man labai patiko. Be kita ko, norėjau būti arčiau jūros, todėl kol kas pasilikau čia. Bet jeigu grįžti prie ištakų, pasirinkimas buvo tarp Lietuvos ir Latvijos. Daugpilio universitetas, kur buvo galimybė studijuoti rusistiką, atrodė man pakankamai patrauklus, o Vilniuje aš susidomėjau verslo sritimis. Prieš tai aš jau baigiau Britanijos bankų finansų kolegiją Maskvoje. Galų gale Lietuva nusvėrė Latviją“, – pasakojo vaikinas.
S. Burmistrovo teigimu, Lietuva – svetinga šalis, todėl ir integruotis buvo gana lengva. Kalbėdamas apie adaptacijos periodą tiek Vilniuje, tiek ir Klaipėdoje, jis teigia nepatyręs didelių sunkumų , tačiau kartu pripažįsta – studijuoti lietuvių kalbą užsieniečiui (ir net išmokti jos pagrindus) yra sunkus uždavinys.
„Nuo pat pirmųjų dienų man pavyko rasti draugų Vilniuje, su kuriais aš bendrauju ir palaikau ryšį iki šiol. Tą patį galiu pasakyti ir apie Klaipėdą, net nežiūrint į tą faktą, kad siautėja pandemija. Dėl lietuvių kalbos… Nėra viskas taip gerai, kaip norėtųsi. Žinoma, jeigu lyginti ją su rusų arba su kitomis slavų kalbomis, yra daug sąskambių, kai kurie žodžiai, konstrukcijos ir žodžių junginiai yra panašūs, kartais net atrodo, jog ir gramatika labai panaši į rusų, bet kai pradedi eiti nuo teorijos praktikos link, supranti, kad ne viskas taip paprasta. Kai kuriais atvejais ypač sunku su galūnėmis“, – šypsosi Semion.
Samprotaudamas apie tai, kuo Klaipėda pranašesnė už kitus Lietuvos miestus, pašnekovas sako, jog jis pirmiausia orientavosi į galimybes švietimo ir mokslo sferoje. Jo teigimu, uostamiestyje studijuoja daug studentų iš užsienio, o Klaipėdos universitete jam pavyko rasti tai, ko jam reikėjo – tinkamas studijas.
„Be jokios abejonės, pagrindine mano pasirinkimo priežastimi buvo universitetas, kuriame aš norėčiau studijuoti. Klaipėdos universitete egzistuoja išskirtinė studijų programą – sveikatos priežiūros vadyba. Kitose Lietuvos aukštosiose mokyklose ši disciplina bei kryptis liečia tik viešąjį sektorių, o mane domino privatus. Dar būdamas užsienyje aš nusprendžiau, kad geriausias mokymas yra praktika, todėl nuo 2017 metų aš bandau vystyti individualią įmonę. Pagrindine kryptimi tapo 3D modeliavimas, o tėvų odontologų dėka – 3D modeliavimas odontologijoje. Kai prasidėjo COVID-19 pirmoji banga, pandemija ryškiai sumažino galimybes bendrauti, tad praėjusią vasarą aš užsiėmiau interjero dizainu. Toks darbas reikalauja mažiau gyvų susitikimų… Kalbant apie Klaipėdą ir Vilnių, labai gerai prisimenu, kad buvau nustebintas, koks uostamiestis yra mažas lyginant su Vilniumi. Iš pradžių man tai nelabai patiko, bet dabar matau daug pliusų”, – sako Semion.
Studentas magistrantas turi gana daug priekaištų vietos valdžiai ir atsakingoms institucijoms, nes jos, anot jo, blogai tvarkosi su turtingu ir unikaliu miesto architektūriniu bei kultūros paveldu, tačiau Klaipėda vis tiek traukia savo istorija, gamta, architektūra, mariomis ir jūra.
„Mane visada viliojo jūra ir seno Europos miesto jaukumas: geltonos žibintų šviesos, atsispindinčios akmenimis grįstose krantinėse, architektūra, neįprastos gatvių puošmenos, pušų miško kvapas, skani kava, kurią galima gerti klausantis jūros ošimo ir gėrintis saulėlydžiu, tiesiog sėdint ant jūros kranto. Klaipėda – tai gaivus oras, vėjas, žuvėdros ir stintos. Kai tik atsiranda galimybė, aš važiuoju arba einu į Kuršių neriją – kol kas niekada nesigailėjau savo kelionėmis ir pasivaikščiojimais šiame žemės lopinėlyje. Mane kaip studentą džiugina tas faktas, kad kelto bilietų kainos nėra aukštos, kiekvienas gali laisvai persikelti į kitą krantą ir grįžti atgal. Kalbant apie pačią Klaipėdą ir senamiestį, jo plotas gana mažas, tačiau gyvendamas čia, ypač kai pradedi bendrauti su vietos gyventojais, matai, jog atmintis apie Memelį dar gyva. Ji gyvuoja architektūroje, namuose, sąmonėje. Miesto atmosfera įkvepia piešti ir užsiimti fotografija. Ta atmintis – neatskiriama šalies dedamoji, bent taip mano klaipėdiečiai. Būtų gera, jei ir visa šalis manytų taip“, – teigia pašnekovas.
Kalbėdamas apie Klaipėdos senamiestį ir S. Burmistrov atkreipia dėmesį, kad dabartinė kai kurių architektūros paminklų tragiška padėtis nedaro garbės nei vietos valdžiai, nei pačiai bendruomenei, kuri, anot jo, galėtų reikalauti, daryti bei įsitraukti į šiuos procesus žymiai daugiau.
„Ko gero, daugiausia liūdina situacija senamiestyje… Jaučiasi kažkoks nuosmukis, kuris, kaip suprantu, tęsiasi jau gana ilgai. Labai daug namų „vaiduoklių“. Senasis teismo ir policijos pastatas Jūros gatvėje, Karališkasis paštas Liepų gatvėj. Jų vaizdas nekoks, ir tai yra keista, juk būtent unikalus Klaipėdos miesto architektūros paveldas ir išsiskiria jį Lietuvos kontekste. Tai istorija akmenyje. Be to, aš labai noriu ir tikiu, kad Danės krantinė taps didesnė ir ilgesnė, o Klaipėdos švyturys taps atviras miestiečiams ir miesto svečiams ne tik vieną kartą per metus“, – pastebėjimais dalinasi pašnekovas.
Kuo Semion užsiims ateityje, ar galvoja susieti savo likimą su Lietuva? Į šiuos klausimus, teigia herojus, atsakyti kol kas per anksti. Šiandien apie tai, kad galėtų išvykti iš Klaipėdos, studentas nekalba. Kol kas čia jį viskas tenkina – turi draugų, studijuoja magistrantūroje.
„Kol kas aš esu pakankamai užsiėmęs. Šia akimirką manau, kad netolimoje ateityje pasiliksiu Lietuvoje, nors dabar vilioja Lenkija, bet iki ten visada galima nuvažiuoti“, – jis.
Šis straipsnis yra parašytas kaip projekto „Esu europietis” dalis su finansine Europos Sąjungos bei Estijos Užsienio reikalų ministerijos pagalba. Už straipsnio turinį atsako VšĮ „Pilietinio atsparumo iniciatyva”. Jokiomis aplinkybėmis šio turinio negalima vertinti kaip Europos Sąjungos ar kitų organizacijų pozicijos.
Tipo pilka Kaluga gražesnė? ?
paGug’link ir pamatysi. Tikrai kitoks vaizdas kas liečia istoriją