P0

Nuomonės

Lietuvos viešasis sektorius – didelis, bet perdžiūvęs tigras

Renaldas Kulikauskas, Klaipėdos bendruomenių asociacijos vadovas
2021-10-22


Lietuvos esminė bėda – kūdas šalies viešasis biudžetas ir per didelis viešasis sektorius, suvalgantis per didelę to šalies biudžeto dalį savęs išsilaikymui. Būdamas per didelis viešasis sektorius suvalgo per daug ir vis tiek neprivalgo, lieka perdžiuvęs, o realioms investicijoms į turtą ir į VISŲ piliečių gerovę biudžete lieka vis mažiau.

Jei tenkintumėmės ES šalių vidurkiu, mums reikėtų 50 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų mažiau nei dabar turime. Petri Damstén (flickr.com) iliustracija

Tai nėra nuomonė. Tai faktas, patvirtintas naujausios Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitos Government at a Glance, 2021.

EBPO – tarptautinė organizacija, į kurią Lietuva įstojo 2018 m., vienijanti 35 valstybes ir besivadovaujanti atstovaujamosios demokratijos ir laisvosios rinkos ekonominiais principais. Geriausi pasaulio ekspertai dirba lygindami šalis ir įvairius jų parametrus, dalinasi geriausiais atrastais šalių gyventojų gerovę užtikrinančiais receptais, galiausiai, atskleidžia trūkumus ir atvirai juos įvardina.

Trys esminės Lietuvos viešojo sektoriaus problemos:

1. Lietuviška biudžetinė piniginė per maža.

Mūsų šalies mokestinės biudžeto pajamos yra 35 proc. nuo BVP, kai EBPO-ES šalių vidurkis – 46 proc.

Tai reiškia, kad mums teks dar 31 proc. auginti mokestines pajamas norint pasiekti Europos šalių vidurkį.

Gal mums nereikia storesnės biudžeto piniginės? Reikia. Visuomenė dar prieš 31-erius metus per demokratinį procesą apsisprendė dėl valstybės funkcijų, kurias reikia finansuoti mokesčiais ir net į Konstituciją įsirašė iš biudžeto apmokėti: 1) piliečių mokymo valstybinėse ir savivaldybių bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesniosiose mokyklose išlaidas; 2) gerai besimokančių piliečių valstybinėse aukštosiose mokyklose nemokamo mokslo išlaidas; 3) piliečių nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo paslaugas; 4) Valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.

Iš biudžeto išlaikoma šalies valdymas, gynyba, teismai, vidaus tvarkos palaikymas, sportas, dalis savivaldų gyventojų bendrų reikalų ir net remiamos mokesčių nemokančios religinės organizacijos.

Visa tai daug kainuoja ir turi būti adekvačiai finansuojama, bet Lietuvos politikai, pataikaudami stambiam kapitalui ir engdami dirbančius, jau kelis dešimtmečius negeba išspręsti teisingų mokesčių sistemos ir gyvulių ūkio klausimų, todėl mes finansuojame prabangų viešų funkcijų paketą iš neadekvačiai mažos piniginės.

2. Lietuvoje per didelė dalis viešojo biudžeto išleidžiama su viešojo sektoriaus darbuotojų darbo santykiais susijusioms išlaidoms (kitaip – atlyginimams ir premijoms).

Lietuvos viešų išlaidų santykis nuo BVP 35 proc., kai EBPO-ES vidurkis 47 proc. – beveik tokie pat, kaip pajamos.

Tačiau valdžios gamybos kaštų struktūroje Lietuvoje darbo santykių išlaidoms tenka 54 proc., kai EBPO-ES vidurkis – 43 proc.

Atitinkamai Lietuvoje lieka mažesnė jau ir taip kūdo biudžeto dalis realioms investicijoms į turtą, paslaugas ir socialinės atskirties mažinimą. Didesnę dalį nuo valstybės mokestinio biudžeto viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimams leidžia sau tik viena Europos šalis – Danija. Mes šia prabanga lenkiame net prabangiais viešų paslaugų paketais garsėjančias Norvegiją ir Švediją.

3. Lietuvoje per daug viešojo sektoriaus darbuotojų/tarnautojų.

Lietuvoje viešojo sektoriaus darbuotojai/tarnautojai nuo viso šalyje dirbančių žmonių sudaro 23 proc., kai EBPO-ES vidurkis – 19 proc.

Jei tenkintumėmės ES šalių vidurkiu, mums reikėtų 50 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų mažiau nei dabar turime. Čia su sąlyga, kad EBPO pateikti skaičiai apie viešojo sektoriaus apimtis buvo teisingi, nes jei vertinsime Statistikos departamento naujausius duomenis, viešame sektoriuje dirba per 367 tūkst. žmonių, o visas LT dirbančių skaičius 1,287 mln., kas sudaro 28,5 proc. nuo visų dirbančių, o ne EBPO skelbiamus 23 proc.

Jei remsimės Statistikos departamento duomenimis, mūsų perteklinių viešojo sektoriaus darbuotojų armija yra apie 80 tūkst. Tikiuosi įsitraukę į šio klausimo aptarimą specialistai pateiks savo versiją dėl šių duomenų (Statistikos departamentas vs. EBPO) nesutapimų.

Mes, lietuviai, galime susitaikyti su maža biudžetine pinigine, bet tada turime mažinti viešų išlaidų, apmokamų valstybės, apimtis.

Pavyzdžiui JAV, kur valstybės biudžeto mokestinės pajamos, lyginant su BVP, tik 2 procentiniais punktais mažesnės nei Lietuvoje (35 ir 33 proc.), nėra nei visuotinos nemokamos sveikatos sistemos, nei tokio masto nemokamų ugdymo programų. Nori gauti paslaugas ligoninėje? Mokėk iš asmeninių, likusių po mokesčių lėšų privačiai draudimo kompanijai.

Kitas variantas – mes galėtume sukandę dantis pakentėti ir, kol visi išmoksime didžiuotis mokamais mokesčiais, o valdžia išlys iš stambaus kapitalo subinės ir sudėlios teisingą mokesčių sistemą, mokėti viešojo sektoriaus darbuotojams jų reikalaujamus „norime kaip Europoje“ atlyginimus.

Tačiau mes negalime sau leisti viso šio trijų dėmenų paketo, t.y. turėti ir per mažą biudžetą, ir per daug viešojo sektoriaus darbuotojų, ir neadekvačias išlaidas jų atlyginimams.

Reikia arba didinti mokesčius, arba mažinti paslaugų paketą ir bet kuriuo atveju atleisti 50-80 tūkstančių perteklinių viešojo sektoriaus darbuotojų, kurie sėkmingai gali patenkinti šiuo metu darbdavių Užimtumo tarnyboje registruotas neužimtas darbo vietas.

Kas jau kas, o viešojo sektoriaus darbuotojai, turintys daug įvairiausių mokymų, yra kompetentingi dirbti versle ar patys tokį kurti. Ypač daug perspektyvų yra socialinio verslo, kuris sprendžia kažkokią socialinę problemą ir pajamas užsitikrina iš dviejų šaltinių – rinkos ir ministerijų/savivaldybių mokėjimų, srityje. WIN-WIN situacija – ir darbo vietos užsipildo, ir nauji verslai kuriami, ir viešos paslaugos pigiau ir efektyviau, nei tą dabar daro išpampusios nuo perteklinių darbuotojų ir neefektyviai valdomų finansų biudžetinės įstaigos.

Ar mes sprendžiame problemą Nr. 1 – mažą piniginę? Radę politinės valios rimtai keisti mokesčių sistemą ir valytis nuo gyvulių ūkio, kas savo ruožtu padidintų pasitikėjimą ir požiūrį į mokesčių mokėjimą, ir pasiekę ES šalių piniginės vidurkį nuo BVP (46 proc.), vien šiais metais mes turėtume papildomus 5 milijardus EUR viešoms paslaugoms finansuoti. 5 mlrd. EUR – tai šiek tiek daugiau, nei per metus išleidžiame brangiausiai Lietuvos viešų išlaidų sričiai – socialinei apsaugai (visos pensijos, paramos, išmokos).

Prieš savaitę finansų ministrė Gintarė Skaistė paskelbė Vyriausybės planuojamą mokesčių sistemos pertvarką – joje nėra sprendimų kaip reikšmingai padidinti mokestines pajamas. Taigi, problemos Nr. 1 mes NESPRENDŽIAME.

Ar mes sprendžiame problemą Nr. 2 ir 3 – per didelės apimtys? Prieš savaitę aptikau Agnės Bilotaitės vadovaujamos Vidaus reikalų ministerijos derinamą „Viešojo valdymo plėtros 2021-2030 m. programos“ (VVPP) projektą. Atidžiai perskaitę nuo 2020 m. pabaigos tyliai rengiamos programos pagrindimo dalį, rasite, kad nors VRM įsivardina Lietuvos viešojo sektoriaus žemų gebėjimų problemą, strateginių lyderystės kompetencijų ir planavimo trūkumą, talentų stoką ir net jų gebėjimų vertinimo sistemos nebuvimą, veiklų tarp valstybės ir savivaldos institucijų dubliavimąsi bei realių paslaugų poreikio apskaitos nebuvimą, pagrindime nėra kalbama apie ministerijų ir savivaldybių finansavimo, orientuoto į procesą, o ne rezultatą problemą.

Svarbiausia tai, kad migloti pagrindimo pasvarstymai apie „apimtis“, t.y. darbuotojų perteklių, į sprendimų dalį nebepatenka visai. Nors kai VRM ministrė Agnė Bilotaitė dar 2021-02-26 viešame pristatyme „Atvira teisėkūra, įtraukus ir įrodymais grįstas sprendimų priėmimas, viešasis valdymas ir debiurokratizacija“ pateikė pirminę viešojo sektoriaus pertvarkos idėją, jos esminis akcentas buvo „mūsų per daug“, ką iliustravo jos pateikta skaidrė būtent apie apimtis.

VVPP pagrindimo dalyje nuogąstaujama dėl nekonkurencingo viešojo sektoriaus darbo užmokesčio, bet iki tikrosios problemos priežasties – per daug žmonių dalijasi per mažą picą, nėra prieinama. Gal todėl, kad čia minima EBPO 2021 m. ataskaita programos rengėjų net nėra minima?

Bet kuriuo atveju, kol kas galima teigti, kad problemos Nr. 2 ir Nr. 3 NESPRENDŽIAME.

VVPP daug kalbama ir apie piliečių įtraukimo į valdžios sprendimų priėmimo procesą svarbą. Kalbama, bet ar daroma?

VVPP rengimą parašu patvirtinusi (2020-10-29 raštas Nr. 1D-5754) VRM viceministrė Sigita Ščajevienė įsipareigojo projektą derinti su suinteresuotosiomis šalims – Vyriausybės kanceliarija, ministerijomis bei socialiniais ir ekonominiais partneriais, tarp kurių įrašyta ir Nacionalinė bendruomeninių organizacijų taryba (NBOT). Esu deleguotas į šią tarybą ir dalyvauti šios ypač svarbios programos rengime būčiau tikrai pasisiūlęs. Jei būtų pakvietę.

Apie metus vykdytą VVPP rengimą netyčia sužinojome prieš kelias savaites vienoje Vyriausybės kanceliarijos inicijuotoje diskusijoje dėl Atviro viešojo valdymo koncepcijos parengimo. Diskusijoje vienas iš mūsų partnerių, NVO koalicijos narys, paminėjo, kad reguliariai dalyvauja VVPP rengimo susitikimuose. Pasiaiškinome – pasirodo mus (NBOT) tiesiog užmiršo 🙂

Ne mus vienus. Apie metus rengiamą „Viešojo valdymo plėtros 2021-2030 m. programos“ projektą prieš dvi savaites toje pačioje diskusijoje pirmą kartą išgirdo ir Vyriausybės kanceliarijos, rengiančios Atviro viešojo valdymo koncepciją, tarnautojai. Dabar vieni dideli derasi su kitais dideliais, kad jų svarbūs planai valstybei kažkaip derėtų su kitų svarbiais planais valstybei.

Mes, bendruomenių atstovai, išsiuntėme pasiūlymus ir pastabas VRM dėl VVPP ir laukiame atsakymo. Jei VRM nesureaguos į pateiktas pastabas ir nespręs didelio, alkano ir sudžiūvusio sektoriaus problemų šiemet, jos liks nesprendžiamos dar 10 metų ir per tą laiką gali sugriauti mūsų susitarimą dėl viešųjų paslaugų finansavimo.

Tiesiog alkanas, bet nevaržomai augantis biurokratinis aparatas pasieks tokį lygį, kai vien jų atlyginimams ir premijoms skiriama viešo biudžeto dalis taps lemianti ir nepaliekanti vietos jokioms investicijoms.

Suomijoje nacionaliniu mastu savivaldoms yra nustatyta 39 proc. jų biudžeto riba išlaidoms, susijusioms su darbo santykiais. Klaipėdos savivaldybė ir jai pavaldžios 138 organizacijos atlyginimams ir premijoms išleidžia 54 proc. miestiečių mokesčiais sunešto biudžeto.

Jei suomiai išgyvena su tokiais reguliavimais ir turi vieną pažangiausių švietimo sistemos rezultatų, kodėl negalėtume perimti jų reguliavimo modelio?

Turime imtis reformos ir pradžiai sumažinant viešojo sektoriaus tarnautojų santykį su visais dirbančiaisiais iki EBPO vidurkio. Nemažas rezervas yra Lietuvos savivaldybės (60) ir brangiausia jų išlaidų programa – ugdymo proceso užtikrinimas (darželiai, mokyklos).

Klaipėdos miesto administracijos Švietimo skyriaus vedėja, kelis metus visuomenės spaudžiama, atliko viso ūkio mokyklose auditą ir aptiko, kad jose įvairiausiais keistais pavadinimais pavadintose pareigybėse „dirba“ 21 proc. ūkio reikalų specialistų įvairiausiais pareigų pavadinimais, po kuriais besislepiantys asmenys realiai net į darbą nėjo. Kiek perteklinių darbuotojų pačiose administracijose, kažkodėl netyrė.

Klaipėdos savivaldybės administracijai pavaldžių įstaigų ir įmonių veiklos organizavimo vertinimą 2019 m. atlikusi UAB „Civitta“ konstatavo, kad vien ugdymo srityje reikia atsisakyti 1000 perteklinių aptarnaujančio personalo (nepedagogų). Citata iš ataskaitos: „aptarnaujančio personalo DU fondas (17,7 mln. EUR) sudaro 37 proc. visų KMSA švietimui ir ugdymui skiriamų lėšų, tai yra 22 procentiniais punktais daugiau nei EBPO vidurkis (15 proc.)“.

Lietuvos švietimo sektoriuje dirba 136 400 darbuotojų. Atėmus ~10 proc. dalį, dirbančią privačiame sektoriuje, turėsime 33 proc. viso viešojo sektoriaus. Jei laikytume, kad vien šioje srityje visų 60 Lietuvos savivaldybių darželių ir mokyklų administracijose ir ūkio dalyse „dirbančių“ partijos draugų ir giminaičių yra tiek pat, kiek Klaipėdoje, tai per visą Lietuvą sudarytų ~20 tūkst. etatų, šiuo metu kainuojančių mokesčiais surinktam biudžetui ~200 mln. EUR per metus.

Rezervo yra. Tereikia atlikti visų valstybės viešų paslaugų gavėjų ir teikėjų reviziją, kad rasti didžiausius pertekliaus židinius, o įvesta kompetencijų vertinimo metodologija leis nustatyti laiminguosius, kuriuos bus galima išleisti laisvą darbo rinką užimti versle neužimtas vietas ir socialinio verslo kūrimą.

Sutaupytos dėl atleistų perteklinių 50-80 tūkst. darbuotojų/tarnautojų lėšos galėtų būti paskirstytos į dvi dalis: 1) likusių atlyginimo pakėlimui, 2) perkeltos į reikalingas investicijas, inovacijas ir institucijų kompetencijų kėlimą.

Šiandien riebus ir tingus viešasis sektorius išlaižo didžiąją dalį mokesčiais surinkto valstybės biudžeto, realioms investicijoms palikdamas vis mažesnę santykinę biudžeto dalį, prisimerkęs stebi visokių reformuotojų (pvz. Milda Dargužaitė) asmeninius pasidraskymus, ramiai juos tiesiog pralaukdamas. Kartais prasileidžia bankę, kai ateina toks profesionalas ir vertybiškai kietas bičas kaip Rokas Masiulis, bet kol tokių Rock‘ų neturime bent 10, niekas nesikeičia – galima imituoti darbą, orientuotis į procesą, o ne į rezultatą, ir vietoje to, kad gerai dirbti, rūpintis, kad apie tave gerai rašytų žiniasklaida.

Vien Klaipėdos miesto savivaldybė ir stambiausios jai pavaldžios organizacijos per 2018-2019 metus su viešinimu susijusių paslaugų pirkimui išleido 1,3 mln. EUR.

Gerovės valstybė, apie kurią pastaruoju metu daug kalbama, Lietuvoje jau pasiekta. Ji įgyvendinta tarp beveik 1/3 dirbančiųjų, veikiančių viešame sektoriuje.

Tarnautojų (13 proc. viso viešojo sektoriaus dalis) atlyginimų vidurkis šiandien atsidūrė 3-ioje vietoje po IT ir bankų sektoriais. Pastaruosius 6 metus viso viešojo sektoriaus atlyginimai kilo daugiau nei verslo ir daugiau nei bendras ekonomikos augimas.

Per krizes, kurios vidutiniškai kas 8 metus drasko pasaulio, atitinkamai ir Lietuvos, ekonomiką, nemažai versle ar savarankiškai dirbantys žmonės praranda pozicijas ir jų atlyginimai svyruoja daugiau, nei santykinai ramiame valstybės biudžetu maitinamam viešajam sektoriui.

Jei versle veikiančio žmogaus viso gyvenimo gerovės kreivė piką pasiekia apie 40-uosius metus ir vėliau palaipsniui juda žemyn ir pasiekus pensinį amžių tesiekia pusę piko metu uždirbto, viešojo sektoriaus darbuotojų gerovės kreivė ne tik kad nekrenta, bet pasiekusi piką išsilaiko nuosaikiame augime iki pat tarnautojo pensijos. 65 amžiaus darbuotojų grupėje aukščiausiu atlygio vidurkiu pasižymi valstybės tarnautojai.

Galiausiai, kaip atskleidė tarptautinis InCiSE viešojo sektoriaus tyrimas, Lietuvos tarnautojai mažiausiai Europoje spaudžiami skaityti, skaičiuoti ar kažko mokintis darbo vietoje – kam, jei atlyginimas mokamas už procesą, o ne rezultatą.

Jei būtų taikomas aukštas etikos standartas, dėl tokio Dzinbudizmo už viešus pinigus taikymą galėtų rėmuo suėsti, bet, kaip teigia Linas Kojala, mūsų viešojo sektoriaus etika pernelyg nevargina.

Svarstant viešojo sektoriaus dydžio klausimą derėtų prisiminti, kad buvusiose Rytų bloko šalyse viešasis sektorius 1989 m. sudarė nuo 70 iki daugiau kaip 90% viso užimtumo. Kinijoje iki 1978 m. (tais metais, kai buvo pradėta Kinijos ekonomikos reforma) visas 100% darbuotojų buvo įdarbinti viešajame sektoriuje. 1995 m. šis santykis buvo 56,4%, o 2003 m. – 32,8%.

Gali būti sakančių, gal palaukime, viešasis sektorius savaime susitrauks. Tačiau gerieji žinomi šalių vystymosi pavyzdžiai rodo, kad procesas patys savaime nevyksta. Pavyzdžiui, Singapūre, kaip yra aprašyta teisingojo šalių ekonomikų vystymosi modelyje, ankstyvoje agrarinės šalies vystymosi stadijoje reikšmingiausią jos BVP dalį sudaro žemės ūkis, kuris turi būti skatinamas, kad jame užaugusių turto turėtojų armija taškytųsi pinigais į vartojimą ir į kitų verslo šakų vystymą, palaipsniui peraugdama į pramonės ir galiausiai įsliuogdama į aukštos pridėtinės vertės darbo vietų klestėjimo etapą. Kažkas panašaus buvo Singapūre. Bet ne Lietuvoje. Čia užaugo kelios dešimtys riebių veikėjų, kurie susiurbė visus ES paramos žemės ūkiui pinigus ir susipirko Lietuvos derlingiausias žemes. Kai kurie, siekdami ilgiau išlaikyti visokias ūkininkams taikomas lengvatas ir nepaleisti iš rankų ES pinigų srautų, pakriuksėjo per susipirktus regioninius laikraščius ir nuslinko į Seimą palankių sau įstatymų priiminėti.

Taigi, niekas tinkamai savaime neįvyks. Turime kalbėti apie situacijos su viešuoju sektoriumi netinkamumą ir būtinybę ją keisti, nes patys valdininkai yra linkę išlaikyti kuo didesnį gyventojų skaičių viešajame sektoriuje dėl finansavimo modelio (ypač savivaldose, kur dirba 52 proc. viešojo sektoriaus), o sprendimų kryptį formuojantiems politikams viešasis sektorius yra didelė ir aktyvi rinkėjų armija, kurios negalima erzinti, ypač jei pasirinkai politiką ne reikalingiems valstybei sprendimams priiminėti, o kuo ilgiau likti prie lovio.

2020 m. Lietuvos valstybės biudžetas buvo 13,08 mlrd. EUR, iš jų 3,6 mlrd. EUR – savivaldų biudžetai. Realios mokestinės ir turto pajamos – 10,72 mlrd. EUR (be ES 2,36 mlrd. EUR). Tarnautojų Lietuvoje 354 tūkst. (2020 m.): 169 tūkst. – valstybės viešajame sektoriuje; 185 tūkst. – savivaldybių viešajame sektoriuje.

13,08 mlrd. EUR sumokėtais mokesčiais ir rinkliavomis sukauptą valstybės biudžetą 2020 m. valdė 354 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų. Kiekvienam teko vidutiniškai 36,95 tūkst. EUR metams, arba 3079 EUR mėnesiui.

3,6 mlrd. savivaldybėms tekusią valstybės biudžeto dalį valdė 185 tūkst. savivaldybių viešojo sektoriaus darbuotojų. Kiekvienam teko „dirbti” su vidutiniškai 19,46 tūkst. EUR metams, arba 1622 EUR mėnesiui.

Atskaičiavus savivaldybių viešame sektoriuje dirbančių atlyginimo medianą (932), gauname, kad savivaldose 57 proc. mokesčiais sumokėtų į viešą biudžetą pinigų nueina valdininkų atlyginimams išmokėti. Ir čia be papildomų naudų – telefonų, automobilių, kuro ir visokių priedų.

Tiems, kas abejoja, kad neįmanoma mažinti darbuotojų skaičiaus nemažėjant kokybei, priminsiu Lietuvos viešojo sektoriaus instituciją, kuria šiandien pasitiki 73 proc. šalies gyventojų – policija. Dar prieš 15 metų policija pasitikėjo 48 proc. lietuvių, lygiai tiek, kiek dabar pasitiki savivaldybe. Šiandien policijos sistemoje dirba 9 500 pareigūnų ir civilių darbuotojų. Dar prieš 20 metų policijoje dirbo 14 500 (53 proc. daugiau nei dabar). Mažiau darbuotojų, geresni jų atlyginimai, aukšta paslaugų kokybė ir piliečių pasitikėjimas. Plius – sutaupyta perteklinių išlaidų dalis, kuri galėjo būti nukreipta į reikalingas šaliai investicijas.

Automatizacija ir tinkamas procesų valdymas policijoje leido pasiekti tai, ką mums reikia pritaikyti kitose viešojo gyvenimo srityse.

Kaip biurokratai kuria papildomas darbo vietas ir didina su atlyginimais susijusias išlaidas labai gerai iliustruoja naujausias Klaipėdos atvejis.

Klaipėdos savivaldybės administracijos strategai pasiūlė pavaldžiai UAB „Klaipėdos butai“, valdančiai 1500 butų, priklausančių savivaldybei ir juos nuomojančių, perimti iš dabar savivaldybės Socialinio būsto skyriaus vykdomas tų butų apskaitymo ir asmenų duomenų dėl teisės gauti teisę į socialinį būstą tikrinimo paslaugas. UAB „Klaipėdos butai“ vadovas paprašė skirti 3 naujus etatus ir 65 tūkst. papildomų EUR metams jų atlyginimams. Svarstant šį klausimą Miesto plėtros ir strateginio planavimo komiteto posėdyje vienas tarybos narys, valdantis 150 darbuotojų turintį verslą, uždavė logišką klausimą: jei pavaldi savivaldybei įmonė, išlaikoma iš mokesčiais sumokėtomis lėšomis sukaupto biudžeto, perėmė paslaugas, kurias iki šiol teikė savivaldybės administracija, ir prašo naujų etatų, kiek etatų ir išlaidų sumažėja iki šiol paslaugas teikusio savivaldybės Socialinio būsto skyriuje? Prireikė kelis kartus patikslinti klausimą, kol savivaldos strategas (Turto valdymo skyriaus vedėjas Edvardas Simokaitis) pripažino, kad nei etatai, nei išlaidos iki šiol teikusio skyriaus nemažės, nes „jie ir taip turi daug darbo“.

Genialu. Savivaldos Socialinio būsto skyriuje dabar dirba 4 darbuotojai, kurių nuostatose išvardintas funkcijas perima UAB „Klaipėdos butai“ ir jie lieka daryti NIEKO. Lieka tik priminti STT teiginį, kad nusikalstamas piktnaudžiavimas pareigomis, kai valstybės tarnautojui suteiktos pareigos neatliekamos arba atliekamos netinkamai, dėl ko padaromi nuostoliai visuomenei ir žala valstybei, traktuojami kaip korupcija.

Dar keli dalykai skaičių ir santykių gurmanams. „Viešojo valdymo plėtros 2021-2030 m. programos“ (VVPP) projekto pagrindimo dalyje kalbama apie 2019 m. atliktą Lietuvos gyventojų pasitenkinimo viešųjų paslaugų teikimu palyginimą su kitomis ES šalimis narėmis, kuriuo remiantis Lietuvoje viešųjų paslaugų teikimu buvo patenkinti 60 proc. gyventojų, ir tai buvo daugiau nei ES vidurkis (visoje ES patenkintų buvo 52 proc.).

EBPO 2021 m. „Government at a Glance“ ataskaitoje lietuvių pasitenkinimo pagrindinėmis sveikatos priežiūros, švietimo sistema ir teismais rodikliai yra vos perlipę 50 proc. ir 5-20 procentinių punktų mažesni nei EBPO vidurkis.

Nemaži skirtingų vertintojų rodiklių skirtumai sunkiai paaiškinami.

EBPO duomenys rodo didelį pasitenkinimo rodiklių pakilimą nuo 2010-ųjų, kai lietuvių švietimo ir teismų paslaugų vertinimas buvo pats blogiausias tarp lygintų šalių, o sveikatos priežiūros sistemą prasčiau vertino tik graikai ir rusai.

Raudonas signalas viešojo sektoriaus pertvarkos strategams turėtų būti jaunimo iki 34 m. ir vyresnių nei 55 m. darbuotojų viešame sektoriuje dalis. Arti pensinio amžiaus rodiklis vienas didesnių, o jaunimo – vienas mažiausių.

Kai kalbame apie viešojo sektoriaus procesų skaitmenizavimą, reikėtų pagalvoti kas bus tie, kurie moka anglų kalbą ir valdo IT. Ypač tai aktualu sprendžiant 50-80 tūkst. perteklinių viešojo sektoriaus darbuotojų klausimą. Juk dažnai, net jei randasi politinė valia dėl ryžtingų ir būtinų žingsnių balansuojant išaugusį biurokratinį aparatą, genėti pradedama ne nuo šiuolaikinių kompetencijų neturinčių, o tiesiog bukai paleidžiant trumpiausią darbo stažą turinčius.

Pabandykite įsivaizduoti INSTITUCIJAS, kuriose nelieka nei dabar turimų apgailėtinų 18 proc. jaunimo iki 35 m. Kaip sakė Andriaus Tapino „Laisvės TV“ laidoje kalbintas investicijų verslininkas, yra trys svarbiausi dalykai, lemiantys šalies gerovę: INVESTICIJOS, INOVACIJOS ir INSTITUCIJOS.

„Pinigų rinkoje yra kaip šieno, inovacijos ateina ir neprašomos, trūksta tik sutvarkyti institucijas, nes niekas be mūsų to nepadarys, – sakė Alvydas Žabolis.

Įdomi EBPO ekspertų parengta lentelė, kurioje galima palyginti atskirų valdžios išlaidų pagal funkcijas palyginimą.

Rasite, kad vertinant tas išlaidas ne nuo šalies piniginės, o nuo BVP, mūsų šalies išlaidos gynybai yra didesnės ne EBPO-ES vidurkį, kultūrai/sportui/religijai – tokios pat, o sveikatai ir švietimui tik nedaug atsilieka nuo EBPO-ES vidurkio.

Socialinei apsaugai ir aplinkosaugai skiriame dvigubai mažiau dėmesio. Taip yra todėl, kad pasiekę panašų, kaip dažnai manipuliuoja politikai ar funkcijų nuomonės formuotojai, panašius viešųjų išlaidų santykius nuo BVP, kaip pažengusiose ES šalyse, mes turime išlaidas, kurios, įvertinus mūsų 25 proc. mažesnę viešą piniginę, valgančias jau stipriai daugiau viešo biudžeto, nei kaimynai sau leidžia.

Laimi įtakingesni sektoriai ir atkaklesni politikos formuotojai, o ne sveikas protas suvokiant ribotų resursų ir atitinkamai į juos orientuoto norų balanso poreikį.

Kol Lietuvos bėda – kūdas, prastai surenkamas šalies viešasis biudžetas, ir didelis, bet perdžiūvęs viešasis sektorius, suvalgantis didesnę to šalies biudžeto dalį savęs išsilaikymui ir paliekantis tik nuograužas realioms investicijoms, netapo šalies bankroto priežastimi, būtinas sprendimas – viešojo sektoriaus pertvarka, kurios neišvengiama dalis yra į rinką paleisti 50-80 tūkstančių viešojo sektoriaus darbuotojų ir tarnautojų.


    2021-10-22

    Parašykite komentarą

    El. pašto adresas nebus skelbiamas.

    Parama

    Jei Jums patinka „Atviros Klaipėdos" žurnalistų rengiami straipsniai ir tikite visiškai atviros bei nepriklausomos žiniasklaidos idėja - paremkite mus, nes į VšĮ „Klaipėda atvirai" sąskaitą pervedama parama yra pagrindinis mūsų pajamų šaltinis.

    Paremti
    Atviri dokumentai

    VšĮ „Klaipėda atvirai" kiekvieno mėnesio pradžioje skelbia, kiek per praėjusį sulaukė paramos. Taip pat - detalią atskaitą apie visas praėjusio mėnesio išlaidas.

    Čia galite rasti ir portalo Etikos kodeksą bei VšĮ „Klaipėda atvirai" dalininkų sąrašą.

    Su dokumentais galite susipažinti čia
    Informacija

    Portalas „Atvira Klaipėda” priklauso
    VšĮ „Klaipėda atvirai”. Plačiau apie įstaigą ir portalą galima paskaityti čia.

    Puslapio taisyklės. 

    Redakcijos adresas: Bangų g. 5A-3C, Klaipėda, LT-91250, Tel. + 370 650 77550
    el. paštas: info@atviraklaipeda.lt