Iki lapkričio 6 d. Klaipėdos galerijoje (Bažnyčių g. 6) eksponuojama Roberto Veikšos Damasko plieno juvelyrikos paroda „Fibula“.

Su kūrėju kalbamės apie įnoringą ir kantrybės reikalaujantį Damasko plieną, meistrystės subtilybes, atsispyrimą perfekcionizmo pinklėms ir
eksperimento būdu atrandamus netikėtus sprendimus.

Rosanos Lukauskaitės nuotr.

Robertai, kaip iššifruoji savo naujausios parodos „Fibula“ pavadinimą ir kodėl pasirinkai būtent Damasko plieną? Kaip Damasko plienas tau atsiskleidžia juvelyrikoje? Žiūrint istoriškai atrodo, kad jis labiausiai susijęs su ginklais.

Verčiant iš lotynų kalbos žodis „fibula“ reiškia „segė, sagtis“ – tai yra tiesioginė asociacija į parodos kūrinius, kurie yra Damasko plieno segių kolekcija.

Damasko plienas reikalauja kantrybės ir meistriškumo. Dėl to aš jį ir vertinu, nes pats kūrinys tokiu atveju tampa vertingas ne dėl panaudotų medžiagų (tarkim tauriųjų metalų kiekio), o dėl įdėto darbo. Damasko plienas pasižymi dideliu laiko investicijos poreikiu dėl pačios technikos sudėtingumo – turi detaliai išsianalizuoti kiekvieną proceso žingsnį ir tiksliai žinoti, ką nori sukurti. Paviršiaus rašto sudėtingumas bei plieno tvirtumas ir sukuria tą vertę, kurią nulemia kuriančiojo meistriškumas.

Gal gali žmonėms, nesusijusiems su juvelyrika, paaiškinti, kodėl Damasko plieno technika buvo pamiršta ar nunyko?

Damasko plieno istorija sudėtinga, nes pati technologija nėra oficialiai žinoma, prarasta jau XVIII amžiuje, o dabartiniai bandymai – tai jau meistrų bandymai atkurti, kaip procesas galėjo atrodyti. Šiuolaikiniame pasaulyje Damasko plienas tarsi ir nebereikalingas tvirtų funkcionalių įrankių kūrimui, nes naujausios plieno technologijos yra toli pažengusios, bet vis dar patrauklios jo estetinės savybės.

Aišku, dabar kalant šia technologija iš šiuolaikinių plienų, rezultatas būna dar labiau užgrūdintas ir ilgaamžiškesnis net už senovinius artefaktus, kurtus tradicine technika. Nors pati technologija dabar yra meistrų interpretacija, vis tiek išlieka nenuginčijama proceso eiga: paimami dviejų skirtingų rūšių plienai ir kalviškai suvirinami – tokiu būdu sluoksniuojamas metalas. Tada manipuliuojant paviršių gręžimu, sukimu ar kokiais nors įkirtimais galima išgauti tų sluoksnių gylį ir suplojus juos į plokštelę, preciziškai nušveitus ir įmetus į rūgštį išryškėja unikalus raštas, kurį galima kontroliuoti arba eksperimento būdu išrasti kažkokį netikėtą paviršių.

Ar tai yra ilgas procesas ar kelių sekundžių greito reagavimo ir apsisprendimo reikalas?

Viskas užtrunka ganėtinai ilgai, nes, jei nori sukurti kažkokį konkretų raštą, pirmiausia turi iš skirtingų spalvų plastilino pasidaryti maketą. Kadangi plastilinas formuojasi labai panašiai kaip įkaitintas metalas, jis tampa puikia medžiaga eskizavimui. Galima eiti tokiu keliu arba galima iš karto imti gryną medžiagą ir daryti bandymus.

Paėmus du skirtingus plienus jų skirtumai išryškėja, nes vienas turi nikelio, o kitas – ne. Rūgštis nelabai veikia nikelį, tad galutiniame rezultate kai kurie paviršiaus plotai iškyla, o nikelio neturėjusio plieno plotai nusileidžia – tokiu būdu ir išryškėja raštas.

Sudėjus du plienus į bendrą lydinį iš, tarkime, dvidešimties juostelių, šis bendras ryšulėlis dedamas į žaizdrą ir įkaitinamas iki baltumo. Tada kalant plienai susijungia.

Tai ilgas ir sudėtingas procesas, nes ir suplanavimui, ir įgyvendinimui reikia atseikėti nemažai laiko.

Ar tu jau seniai dirbi su Damasko plienu?

Šia technika domėtis pradėjau dar studijų metais, kai antrame kurse Youtube žiūrėdamas videoįrašus apie peiliadirbystę, susidomėjau įvairiomis skirtingų paviršių išgavimo technikomis. Nuo pirmų bandymų eksperimentuojant kalvėje pagal pamatytas internete instrukcijas ir paskaitinėtas kitų patirtis praėjo jau šešeri gilinimosi į šią techniką metai. Buvau padaręs šiokią tokią pertrauką, bet su šia „Fibulos“ kolekcija vėl grįžau prie Damasko plieno.

Berods, šių metų pradžioje tu eksponavai šiuos darbus Palangoje netradiciniu būdu. Gal gali papasakoti apie tai?

Dėl pandemijos suvaržymų pirmoji šių kūrinių paroda buvo kitokia – sugalvojau eksponuoti dirbinių nuotraukas plakatų formatu informaciniuose lauko stenduose. Palangos mieste pasirinkau aštuonis reklaminius stendus, kuriuose ir buvo demonstruojamos mano sukurtų Damasko žiedų fotografijos.

Skaitydama apie tavo parodą, radau tavo žodžius, kad vadovaujiesi Benjamin Lignel požiūriu, kad šiuolaikinė juvelyrika – tai profesija tarp amato, dizaino ir meno. Kas tave be jo principų dar įkvepia?

Labiausiai įkvepia pats procesas, nes didžiausią satisfakciją patiriu per pačią meistrystę, per kūrinio gimimą. Formos man ateina į galvą spontaniškai – bandau per daug neplanuoti iš anksto, neforsuoti proceso.

Radau, tavo socialinėse medijose, kad prisipažinai esąs „vengiantis perfekcionistas“. Ar netrukdo tokia savybė, kai reikia pabaigti kūrinį?

Perfekcionizmas labai trukdo susikaupti ir galutinai pabaigti dirbinį, nes visada norisi dar ką nors pašlifuoti, pašveisti, pavalyti, bet su draugų palaikymu ir patarimais galima išgyventi ir būnant perfekcionistu. Užtenka pažiūrėti į dalykus truputį paprasčiau ir neužsibūti vienoje vietoje per ilgai.

DOSJĖ

Robertas Veikša (gim. 1994) Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultete 2017 m. baigė metalo meno ir juvelyrikos bakalauro studijų programą.

Tarptautiniame Legnicos juvelyrikos festivalyje SILVER 2015 konkurse ir parodoje „Ribos“ buvo eksponuojamas jo darbas „10 Dievo įsakymų“ (kūrinys taip pat eksponuotas Lenkijoje, Ispanijoje ir Vokietijoje).

Parodose ir konkursuose menininkas aktyviai dalyvauja nuo 2016 m.