Buvusi profesionali lengvaatletė Martyna Kasperavičiūtė gerai atsimena laikus, kuomet žiūrėdama į kitas merginas, matydavo tik konkurentes. „Kas dieną buvome skatinamos kovoti, varžytis, kuri esame geresnė“, – sako Martyna.

Nors sportas yra sportas, bet stereotipas neva tarp moterų visuomet tvyro įtampa, lydėjo ir darbe, ir socialiniame gyvenime. Tačiau nuo pajūrio kilusi moteris prasitaria giliai širdy visuomet jautusi, kad galėtų būti kitaip: „Klausdavau savęs, kas nutiktų, jeigu mes ne konkuruotume, o bendradarbiautume ir palaikytume viena kitą?“.

Intuicija, užsidegimas ir atkaklus darbas atvedė Martyną į moterų bendruomenės klubą. Dabar ji yra „WoW Gamma“ moterų bendruomenės klubo turinio vadovė.

Martyna, papasakokite apie laiką, kuomet profesionaliai sportavote. Panašu, kad tuo metu patirti išgyvenimai ir pažadino jūsų norą sukurti moterims visai kitokią aplinką, nei pati buvote pratusi?

Taip, iš tiesų. Nuo vaikystės užsiminėjau lengvąja atletika. Buvau Klaipėdos miesto, Lietuvos rinktinės narė. Labai gerai atsimenu tą nuolatinį konkurencijos jausmą. Varžybų virtinė – tu nuolatos esi skatinama kovoti.

Ateini į varžybas, pasižiūri į lentelę, kas dalyvauja, tuomet puoli vertinti savo konkurentes. Darai apšilimą stadione ar manieže – nori nenori nužiūrinėji kitas merginas: kuri suplonėjo, kuri svorio priaugo, kuri – graži, kurios nauja sportinė apranga ir panašiai.

Tiesa, kuomet greičiausios merginos būdavo suburiamos estafetiniam bėgimui, atmosfera tapdavo kitokia – vykdavo kooperacija. Tu supranti, kad nuo to, kaip tu bėgsi, kada perduosi lazdelę savo komandos narei, priklausys jūsų bendras rezultatas. Tais momentais mane apimdavo nuostabus jausmas, pajusdavau tą gilųjį, archetipinį moterišką bendrumą.

Nebūčiau nuoširdi, jei sakyčiau, kad man nepatikdavo laimėti, bet daug labiau patikdavo jaustis nugalėtoja kartu su komanda.

Atėjo laikas, kuomet pradėjau bręsti – priaugau svorio. Įsivaizduokite, sportuoji du kartus per dieną, o apetitas – žvėriškas, hormonai taip pat daro savo… Mano figūra ėmė neatitikti sportininkės standartų. Prasidėjo patyčios. Netgi treneriai pašiepdavo papilnėjusias merginas. Džiaugiuosi, kad nesusirgau bulimija ar anoreksija, neapėmė depresija, bet jaučiausi atstumta. Atrodė, kad nuo manęs staiga nusisuko žmonės, su kuriais anksčiau gerai jausdavausi, būdama mėgavausi, kuriuos laikiau draugais. Ir juk realiai nieko nepadarei – tiesiog tavo kūnas natūraliai sureagavo į amžių.

Iš patirties sakau, kad tas įprotis baksnoti į kito žmogaus kūną, gali padaryti daug žalos. Džiaugiuosi, kad dabar laikai keičiasi ir tikiuosi, kad mano dukrai nereikės tokių dalykų patirti.

Dauguma sakytų, kad konkurencija mus skatina pasitempti, daugiau pasiekti, tobulėti, augti ir panašiai. Ar jūs manote kitaip?

Noras pasitempti, tobulėti, rezultato siekimas iš esmės yra nuostabūs dalykai. Tačiau netikiu, kad moteris, nuolat būdama konkurencinėje aplinkoje, pavyzdžiui, darbe, kur nuolatos lyginasi su kolegėmis, varžosi, siekia įrodyti savo vertę, dalyvauja apkalbose, jaučiasi gerai. Manau, kad toks gyvenimo būdas išvargina, eikvoja laiką, menkina savivertę, sukelia nelaimingumo jausmą.

Visai kitaip jautiesi, kai aplinkoje, kurioje būni, vyrauja mąstymas, jog esame skirtingos, bet tai yra nuostabu! Tas skirtybių priėmimas ir pasidžiaugimas viena kita be vertinimo, negatyvumo, išankstinės nuomonės lemia tai, kad mes daug greičiau pasiekiame savo tikslų. Kodėl? Nes labiau savimi tikime ir pasitikime. Kiek energijos išeikvojame, galvodamos, kaip atrodome, ar čia „nenusišnekėjome“, sukūrėme teisingą įspūdį ir panašiai?

Ne paslaptis, kad mes, moterys, itin dažnai kenčiame nuo vadinamo apsišaukėlio sindromo (angl. Imposter Syndrome), kuomet esame pernelyg sau kritiškos ir sumenkiname savo pasiekimus ir talentus.

Juk ir šeimose, artimų žmonių rate, ne visuomet sulaukiame palaikymo ir paskatinimo – net priešingai. Pavyzdžiui, kas paprastai vyksta per giminių susitikimus? Tai vienas pakomentuoja, kaip atrodai, ką apsirengusi, kiek uždirbi, kaip vaikus auklėji ir pan. Tai – kitas. Žodžiu visi kalba viską, kas ant liežuvio galo.

Dabar to pastebiu mažiau, tačiau tokios situacijos nutinka. O kas pagalvoja, kaip moteris jaučiasi, prisiklausiusi tokių komentarų, kaip ją tai veikia?

Kokie pokyčiai įvyko jūsų gyvenime, kuomet pasitraukėte iš konkurencinės aplinkos?

Pajutau, kad esu drąsesnė kalbėti, ką galvoju, tiek viešai, tiek šeimoje. Išmokau save priimti tokią, kokia esu. Pamačiau savo stipriąsias puses ir to, ko nemoku. Tačiau nebeplaku savęs už tai. Supratau, kad neturiu visko mokėti, būti superdidvyrė, kad mane priimtų ir vertintų sociumas, šeima. Užtenka atrasti, kam esi gabi, kur esi stipri, ir tai vystyti.

Dingo tas susigūžimas, kritikos baimė. Išmokau sveikai priimti patarimus, kur man reikėtų pasitempti, ko pasimokyti. Tai nėra malonu, bet reikalinga, jei nori augti, tapti savo srities meistru. Faktas, kad vien glostymas rezultatų neduoda.

Ir visa tai įvyko todėl, kad aš turėjau tam gerą terpę.

Smalsu, o koks buvo jūsų kelias iki dabartinės veiklos?

Man visuomet sekėsi rašyti, todėl sugalvojau, kad noriu šį įgūdį pastiprinti. Pradėjau ieškoti kūrybinio rašymo kursų.

To niekada nesimokiau, bet jaučiau meilę geram turiniui. Taip internete radau kūrybinio rašymo dirbtuves su Jurga Baltrukonyte, bet jie jau buvo pasibaigę…

Juos organizavo nuotolinis moterų universitetas „WoW University“, kur kaip tik buvo ieškomos savanorės. Parašiau laišką ir po kurio laiko gavau atsakymą, kad esu priimta. Vėliau mane pakvietė į kūrybines dirbtuves, kur ir buvo gryninama prenumeratos klubo idėja – šiandien tapusi „Gamma“ moterų bendruomenės klubu.

Pajutau, kad iš šios veiklos pasisemiu daugiau geros energijos nei savo darbe. Tuomet buvau pakviesta tapti turinio vadove ir viskas susiklostė taip, kad savanorystės pagrindais darytas darbas tapo apmokama veikla, kurioje pilnai galiu save realizuoti.

Mokymasis visą gyvenimą dabar laikomas itin svarbiu bet kuriam žmogui. Atrodo, kad šiandien tai prieinama daugeliui moterų, iš jūsų patirties, ar tikrai taip yra?

Maždaug prieš 10 metų dirbau administratore vienoje didžiausių šalies įmonių. Jau tada buvau labai smalsi, labai norėjau mokytis. Tačiau mokymai būdavo prieinami tik vadovams, o aš tik vandens atnešdavau į konferencijų salę. Atsimenu, padedu ant stalo stiklines, ir galvoju, kaip norėčiau atsisėsti ir paklausyti, ką, pavyzdžiui, Saulius Jovaišas kalba. Deja, mano vadovai sakydavo, kad aš administratorė ir man mokymų nereikia. Ir atvirai pasakysiu, šie žodžiai, pati situacija, tikrai skaudino.

Kai šia patirtimi pasidalijau moterų klube, ne viena atliepė, kad buvo atsidūrusios labai panašiose situacijose. Mokymai, įvairūs kursai tiesiog būdavo (kartais dar ir yra) nepasiekiami, jei neužimi tam tikrų pareigų. Ir,natūralu, tai jas skaudino.

Džiaugiuosi, kad šiandien ne pati galiu mokytis, bet įvairių sričių profesionalus pakviesti dalytis žiniomis mūsų bendruomenės klube. Nesvarbu, kokias moteris pareigas užima, ji gali dalyvauti.

Smagu pastebėti, kad, apskritai, žmonės ima ieškoti džiaugsmingumo tiek profesinėje veikloje, tiek asmeniniame gyvenime.

Todėl man atrodo, kad yra labai svarbus holistinis mokymas, požiūris į gyvenimą. Jis yra unikalus tuo, kad ne tik padeda atrasti savo potencialą, pažinti talentus, bet kartu primena apie harmoniją. Tarkime, apie tai, kad norint būti geru savo srities specialistu, turi rūpintis ir savo kūnu, ir dvasiniu gyvenimu, ir emocijomis. Remiantis būtent šiuo mokymo metodu vyksta paskaitos ir mūsų bendruomenės klube.

Džiugu ir tai, kad imame suvokti, koks svarbus yra poilsis. Jog geras darbuotojas nėra tas, kuris ilgai dirba, o tas, kuris ne tik atlieka savo darbą kokybiškai, bet ir rūpinasi savimi.

O kokia jūsų pačios vizija: Lietuvos moterims ir sau pačiai?

Labai norėčiau, kad mūsų, moterų bendruomenės narių, būtų tūkstančiai. Nesvarbu, ar gyvenančių didmiesčiuose, ar mažuose miesteliuose, galbūt net užsienyje, bet trokštančių ryšio su Lietuva.

Norėčiau, kad kartu parodytume, kad galime būti ne konkurentėmis, o bendradarbėmis.

Ar pagalvojote, kokių nuostabių dalykų gali nutikti laimingos moters šeimoje!?

Man nuo vaikystės patikdavo draugei padėti gražiau apsirengti. Matyti, kaip nušvinta jos akys, kai pamato save kitu žvilgsniu, tarsi apgręžti ir parodyti jos nuostabumą.

Manyje tai buvo visada ir, manau, kad išliks visada. Didžiausia prasmė man yra prisidėti prie moterų įgalinimo. Jei, kai būsiu senutė ir gyvensiu kur nors namelyje ant marių kranto (juokiasi), pas mane ateis mergaitės ar moterys pasikalbėti, pasitarti, tiesiog pabūti, jausiuosi labai labai laiminga.