Pirmąkart Lietuvoje statomą italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti operos „Pulko duktė“ (1840) lapkričio 12, 13, 14 dienomis Klaipėdos Žvejų rūmuose įvyksiančiai premjerai rengia muzikos vadovas, dirigentas Martynas Staškus bei pagrindines partijas atliksiantys KVMT ir kviestiniai solistai. Profesionalai komiškos operos iššūkius vadina sudėtingomis muzikinėmis viršukalnėmis, kurios neabejotinai sulauks publikos įvertinimo.  

Anot muzikos vadovo, dirigento M.Staškaus, G. Donizetti muzika savo sudėtingumu prilygsta W. A. Mozarto kūriniams, kurie irgi skamba lengvai ir linksmai.

„Pulko dukters” partitūra, kaip ir kitų G. Donizetti kūrinių, yra labai „plona“. Dirigentai žodyje „plona“ koduoja atlikimo sudėtingumą ir trapumą. Net pats kompozitorius partitūroje yra užrašęs ją atlikti „lengvai“.

„Tačiau orkestro muzikantams ir dainininkams scenoje tenka įdėti daug pastangų, norint atlikti virtuozines partijas. Beje, solistams šioje operoje kadencijas leidžiama dainuoti laisvai, taip publikai parodant visas savo balso galimybes ir diapazoną. „Pulko duktė“ – tai iššūkis kaip sudėtingą muziką atlikti taip, kad ji suskambėtų lengvai“, – sako M.Staškus. 

Kad kūrinys neeilinis, pasak maestro M. Staškaus, išduoda ir didelis profesionalų susidomėjimas vos paskelbus apie solistų atranką dainuoti operoje.

„Tarp solistų opera „Pulko duktė“ yra gerai žinoma. Natūralu, kad sau aukštus standartus keliantys atlikėjai sukluso išgirdę apie „Pulko dukters“ premjerą, nes jiems tai puikus šansas realizuoti save. Atvykęs į solistų perklausą, pasidžiaugiau atradęs, kad puikių dainininkų, tinkančių komiškai operai, esama ir Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Tokio lygio pastatymai motyvuoja atlikėjus – jie su dideliu užsidegimu imasi partijų, ir tuomet rezultatai džiugina tiek vietinę publiką, tiek teatre apsilankančius užsieniečius. Muzikologai žinią apie būsimą premjerą taip pat palydėjo skambiais šūksniais – „Ooo!“. Tai ne šiaip nustebimas, o nuostaba su šauktuku! Supraskite: Klaipėda sau leidžia statyti tokią operą, kurią atlikti gali tik ypatingo lygio ir meistriškumo dainininkai“, – sako M.Staškus. 

Ką apie jiems patikėtas pagrindines – Mari ir Tonijo – partijas mano solistai? 

Lina Dambrauskaitė:  

Mari – nepaprastai įdomus ir spalvingas personažas, o vokalinė partija tą puikiai atspindi. Atlikėjai būtina ne tik puikiai valdyti balsą, bet ir perteikti plačiausią emocijų skalę. Mari muzikiniuose numeriuose netrūksta bravūriškų koloratūrų, tačiau išgirsite ir nuostabių lyriškų melodijų, ir net maršo dainų.

Ši partija man tarsi nukrito iš dangaus. Tad iššūkis labiausiai buvo susijęs su laiko stoka. Iki šio pastatymo su opera „Pulko duktė” nebuvau pažįstama (juokiasi), tačiau su džiaugsmu ėmiausi šios užduoties. Ypač džiugino tai, kad po daugelio metų užsienyje vėl galėsiu dirbti su seniai matytais kolegomis – maestro Martynu Staškumi ir režisiere Jūrate Sodyte. J.Sodytės režisūra – labai žaisminga, ir kartu labai tiksli. Repetuojant dažnai išgąsdindavo didelis mažų detalių, kurias turiu atlikti kiekis, tačiau dabar, kūnui pripratus prie maršo, baleto ir net tvisto žingsnelių, vis labiau mėgaujuosi kiekvienu šokio judesiu scenoje. 

Prancūzų kalba man tapo labai patogi dainavimui. Įdėjau daug laiko ir pastangų, kad ji tokia taptų, tad dainuoti prancūziškai man labai smagu. Daugiau iššūkių kelia kalbamieji dialogai lietuvių kalba – kiekvienas skiemuo turi būti labai aiškus ir pasiekti klausytoją. 

Man nepaprastai gera grįžti į savo gimtąjį miestą – Klaipėdą. Su šeima į Vilnių iš Klaipėdos persikėlėme kai man buvo treji, o dainuoti KVMT man dar neteko. Tad aš nekantrauju susipažinti su Klaipėdos publika ir tikiuosi, kad mūsų šmaikšti, žaisminga ir jautri “Pulko duktė” pasieks kiekvieno žiūrovo širdį. 

Rita Petrauskaitė: 

Mari partijos ėmiausi su dideliu entuziazmu ir džiaugsmu. Tikiuosi įdėtas darbas, energija, žiūrovams suteiks daug teigiamų emocijų, o opera „Pulko duktė“ sulauks žiūrovų pripažinimo bei taps vienu mylimiausių repertuaro kūrinių.

Tačiau vis labiau artėjant premjerai jaučiuosi lyg studentė, kuriai trūksta laiko pasiruošti egzaminui. Bet neabejoju, jog viskas bus gerai! Muzikos vadovas M.Staškus ne veltui Mari vokalinę partiją vadina sopranų Everestu. Tiek vokaline prasme, tiek artistiškumu Mari vaidmuo reikalauja sportiško kūno, tvirto charakterio ir energijos pliūpsnio.

Opera  „Pulko duktė“ ne veltui parašyta prancūzų kalba, nes šios kalbos skambesys kūriniui suteikia papildomo žavesio. Kitokia aš jos neįsivaizduoju. Tačiau prancūzų kalbos tartis gana sudėtinga ir reikia preciziškai padirbėti, norint ją įvaldyti.

Už pagalbą, ruošiant šią partiją, esu labai dėkinga Muzikinio teatro koncertmeisteriui Christopher Cooley ir pianistei, gyvenančiai Prancūzijoje, Ievai Panomariovaitei-Jakubėnas, padėjusiai įvaldyti prancūzų kalbą ir muzikinę medžiagą. 

Rasa Ulteravičiūtė: 

Visi operos „Pulko duktė“ pagrindinių vaidmenų atlikėjai turi nepriekaištingai valdyti savo balsą. Man patikėta Mari partija sudėtinga, plataus diapazono, pilna koloratūrų. Ši pagrindinė herojė turi daug solinių numerių, duetų, tercetų ir ansamblių. Juokiuosi, jog jai užkrauta didžiausia „našta”. 

Peržiūrėjusi muzikinę medžiagą bei paskaičiusi libretą iš karto supratau – ši partija bus mano (juokiasi). Juk Mari – padūkusi, nenustygstanti vietoje mergina. Charakteringi vaidmenys –  mano stichija. Režisierės Jūratės Sodytės choreografiniai sprendimai man atrodo įveikiami, nors judesio scenoje kaip niekada daug. Tačiau tai – ne pirmas spektaklis, pastatytas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, kuriame man tenka daug šokti. Didžiausias „Pulko duktė“ man mestas iššūkis – prancūzų kalba. Juk tai pirma mano pažintis su šia kalba. Tačiau viskas yra įveikiama didelių pastangų ir užsispyrimo dėka.

Džiaugiuosi galėdama dirbti su puikia komanda – muzikos vadovu ir dirigentu Martynu Staškumi, režisiere Jūrate Sodyte, pastatymo komanda  bei šauniais kolegomis – solistais. Visiems linkiu kuo didžiausios sėkmės premjerose! 

Mindaugas Jankauskas: 

Pagrindinio operos herojaus Tonijo partija – labai sudėtinga.  Šiai tenoro partijai reikia labai lakaus lengvo balso ir puikios technikos. Vien tik pirmo veiksmo arija visiems puikiai pažįstama ir laukiama dėl žymiųjų devynių aukštųjų do. Ne kiekvienas lyrinis tenoras gali tokį iššūkį priimti.

Aš labai laukiau, kada pagaliau galėsiu padainuoti šią partiją visą, nes iki šiol man teko dainuoti tik šią ariją ir duetą koncertuose griežiant orkestrams Latvijos Nacionalinėje operoje, Sankt Peterburgo filharmonijoje, Lichtenšteino rūmuose Vienoje bei Berlyno nacionalinėje Filharmonijoje. Pagaliau išsipildys svajonė įsijausti į Tonijo personažą ir pasimėgauti visa jam nutikusia istorija scenoje.

Norint, kad šis personažas išvystų rampos šviesą, tenka daug dirbti: ruošiuosi ne tik muzikinei partijai, bet tobulinu vaidybą. Juk „Pulko duktė“- komiška opera su kalbamaisiais dialogais, tad prireiks nemažo aktorinių žinių bagažo.

Galiu pasidžiaugti, kad man teko laimė kaip aktoriui dalyvauti dramos spektakliuose režisuotuose Jono Jurašo, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, tad įgyta patirtis ir žinios dirbant su tokiais scenos grandais iš tiesų labai padeda kuriant personažą. Pagal J.Sodytės sumanymą vaizduosiu jauną alžyrietį, kuris tampa prancūzų karininku. Dainuojame originalo –  prancūzų kalba, o kalbėsime – lietuviškai. Tokią praktika įprasta daugelyje Europos teatrų. Taip ir klausytojams bus nesunku sekti siužetą. Man teko šiek tiek „ragauti“ prancūzų kalbos, tad tai labai padeda ir, žinoma, prideda savito žavesio. Juk jei G.Donizetti puikiai kalbėdamas tiek gimtąja italų kalba, tiek prancūzų kalba – nusprendė šią operą rašyti prancūziškai, manau, jokia kita kalba čia ir netiktų (juokiasi). Be to, spektaklyje apstu choreografinių užduočių, kurias reikia įgyvendinti, tad grįžus po repeticijų tenka padirbėti individualiai su menamais kolegomis, kad kiekvienas reikalaujamas judesys prisitaikytų prie būtent mano kūno plastikos. Belieka keletas dienų, kai džiugesys ir jaudulys užpildys krūtinę, o klausytojai išgirs ir išvys kaip meilė nugali viską! 

Tomas Pavilionis:

Komiška opera „Pulko duktė“ garsėja savo sudėtingu atlikimu, o Tonijo partija – tiesiog virtuoziškumo išbandymas atlikėjams. Ko verta vien bene žymiausia visų laikų tenoro arija „Pour mon âme“ („Mano sielai“)?! Komiška opera daugeliui puikiai pažįstama iš  šios arijos, nes jos dėka Luciano Pavarotti atskeidė savo balso galimybes ir pradėjo kelią į operos šlovės padanges. „Pour mon âme“ įspūdinga dėl 9 iš eilės skambančių aukštų do natų, kurios įveikiamos ne visiems tenorams. 

Palyginimui norisi paminėti, kad būna operų, kur visame kūrinyje tik viena aukšta do, o kartais – visai nėra. Personažas Tonijas – didelio meistriškumo reikalaujanti, aukštos tesitūros belcanto partija. Yra vietų, kur savo Tonijo vaidmens interpretacijoje pridėsiu kelias kadencijas. Labai norėjau dainuoti KVMT statomoje „Pulko duktė“, nes opera iki šiol Lietuvoje nestatyta ir tai man, kaip kelis metus dainuojančiam  koncertuose Tonijo arijas, unikalus šansas. Kai sekasi atlikti arijas, natūralu, kad norisi sudainuoti visą partiją! Suprantu, kodėl opera iki šiol Lietuvoje nestatyta, nes sudėtinga surinkti į vieną būrį solistus galinčius ją atlikti.

Kai tik išgirdau, jog „Pulko duktė“ statoma  Klaipėdoje – nedvejodamas dalyvavau  atrankoje, o dabar – su malonumu ruošiuosi, dirbu ir laukiu premjeros. Vaidinti tenka kiekvienoje operoje, o choreografinių iššūkių man nebekyla: viską pavyko išmokti ir susiderinti. Prancūzų kalba man nebekelia iššūkių, nes tai ne pirmas mano vaidmuo, atliekamas šia kalba. Prieš kelis metus kūriau Faustą – Charleso Gounod operoje „Faustas“. Tai tapo pirmu mano sąlyčiu su prancūzų  kalba: buvo  sunku, tačiau lankiau šios kalbos kursus, daug mokiausi. Perpratau prancūzų kalbos tarimą, tad dabar dainuodamas šia kalba jaučiuosi komfortiškai. Beje, mano, kaip solisto, karjera prasidėjo būtent KVMT nuo Buratino partijos Jurgio Gaižausko operoje „Buratinas“. Klaipėdoje dainavau kelis metus. Ir šį kartą atvykęs dainuoti jaučiuosi tarsi grįžęs į namus: pažįstu miestą, kolektyvą. Žaviuosi KVMT dvasia: čia dainuoti gera ir malonu.